Apie lietuvių kalbos istoriją 15min kalbėjosi su habilituotu filologijos mokslų daktaru, Ilinojaus universiteto profesoriumi Giedriumi Subačiumi. Šis mokslininkas jau kelis dešimtmečius tiria lietuvių kalbos istoriją. Pirmąją pokalbio su juo dalį, kurioje kalbėjomės apie lietuvių kalbos atsiradimą ir archajiškumą, rasti galite čia.
Šis tekstas – antroji pokalbio dalis. Jo metu G.Subačius atskleidė, kokių lietuviškų tekstų buvo dar iki Mažvydo „Katekizmo“, pasakojo, kodėl bendrinės lietuvių kalbos raidą netiesiogiai pakreipė Rusijos imperija, dėl kurios raidės atsiradimo lietuvių abėcėlėje J.Jablonskis pykosi su kitais inteligentais ir kokie kalbos bruožai sunkiausi ją besimokantiems užsieniečiams.
– Pirmoji lietuviška knyga – Martyno Mažvydo „Katekizmas“. Bet pavienių lietuviškų tekstų buvo ir anksčiau, taip? Kokie jie buvo?
– Tikrai taip. Tai buvo trumpi įrašai lotyniškose knygose. Yra žinomos dvi lotyniškos knygos, kuriose galima rasti ranka padarytus ikimažvydinius įrašus lietuvių kalba.
Viena tu knygų saugoma Vilniaus universitete, kita – Krokuvoje. Pastarojoje lietuviški įrašai rasti ne taip jau seniai. Mes padėjome identifikuoti, kad rastasis tekstas yra lietuvių kalba. Abiejose knygose įrašai – panašaus laikotarpio, maždaug 1520–1530 metų.
Lietuvoje esančioje lotyniškoje knygoje paskutiniame puslapyje galima rasti lietuviškai ranka įrašytus poterius „Tėve mūsų“, „Sveika Marija“ ir „Tikiu Dievą Tėvą“. (Išvysti, kaip atrodė šis tekstas, galite čia, – red. past.)
Na, o Lenkijoje esančioje lotyniškoje knygoje galima rasti lietuviškas glosas. Glosomis lingvistai vadina senose knygose pasitaikančius kai kurių žodžių vertimus ar paaiškinimus, kuriuos tų knygų skaitytojai kadaise pasižymėjo knygų paraštėse ar tarp eilučių.
Ta knyga – teologinis traktatas. Ir knygos skaitytojas (nežinome, kas jis buvo), nors skaitė lotyniškai, jautė poreikį paraštėse kai kurias frazes ar žodžius pasižymėti lietuviškai. (Šiuos įrašus galite pamatyti čia, – red. past.).
Čia įdomu keli dalykai. Vienas – kad glosas mes galime sieti su Kėdainių apylinkių patarme.
Ankstyviausia knyga Kėdainių patarme yra garsioji Mikalojaus Daukšos „Postilė“, 1599 m. pasirodžiusi Vilniuje. Bet šios glosos parodo, kad bandymų rašyti Kėdainių apylinkių patarme buvo jau gerokai anksčiau.
Kitas įdomus dalykas – kad tose glosose yra abstrakčių žodžių. Pavyzdžiui, ilgiausias įrašas yra toks: „paketinimas geresnio pradėjimo su išminties padrūtinimu“ (originale taip rašyta: „pakÿethÿnÿmaſ ∙ gÿerÿeaßnÿa ∙ pradeÿma ∙ ßu ∙ ÿßmÿntÿeſ padruthÿnÿmu“). Matyti, kad glosų autorius bandė į lietuvių kalbą versti sudėtingas teologines sąvokas.
Dažnai galvodami apie senąją lietuvių kalbą prieš kelis šimtus metų įsivaizduojame buitinį jos vartojimą, gyvenimą ūkyje aprašyti ir panašiai. Bet čia matome bandymą kurti ir vartoti intelektualesnę lietuvių kalbą.
– Ar teoriškai įmanoma, kad kas nors senų knygų paraštėse ras ir dar senesnių lietuviškų tekstų?
– Be abejo. Kas žino, gal kokioje Šveicarijoje ir dabar guli 500 metų senumo knyga su lietuviškais komentarais paraštėse.
Kas žino, gal kokioje Šveicarijoje ir dabar guli 500 metų senumo knyga su lietuviškais komentarais paraštėse.
Juk 1973 m. Bazelio universiteto bibliotekoje taip buvo atrastas dviejų eilučių įrašas prūsų kalba.
Be to, visiškai neseniai – 2012 m. – literatūrologas Stephanas Kessleris 1440 m. rankraštinėje knygoje paraštėje aptiko trumpą 4 eilučių tekstą. Jis manė, kad tekstas parašytas kažkuria iš baltų kalbų, buvo iškelta ir teorija, kad tai lietuvių kalba. Dabar specialistai mano, kad tai prūsų kalba. Tokius tekstus reikia atidžiai šifruoti – iš pirmo žvilgsnio jų nesuprasi.
– 1547 m. – vėlai ar anksti pasirodė pirmoji knyga bendrame Europos kontekste? Kokią reikšmę Martyno Mažvydo „Katekizmas“ turėjo lietuvių kalbos vystymuisi?
– Labai didelę. Tai buvo pareiškimas, kad lietuvių kalba yra kultūringa, ja galima kalbėtis su Dievu. Daugelio kalbų pirmieji spausdinti tekstai pasirodė būtent XVI a. Gutenbergas knygas spausdinti pradėjo 1440 m., tad atsilikome kokiu šimtu metų. Tekstai daugiau kalbėtojų turėjusiomis kalbomis, žinoma, atsirado anksčiau, buvo išleista daugiau knygų. Bet labai atsilikę tikrai nebuvome.
Aišku, vėliau mes žengėme lėčiau negu kitos tautos, bendrinė kalba formavosi lėčiau. Nes kitos kalbos atrodė labiau prestižinės – visų pirma, dėl prioritetų, kurių laikėsi galingiausieji visuomenės sluoksniai.
Pavyzdžiui, Radvila Juodasis vadinamąją „Bresto bibliją“ išleido lenkiškai. Jei būtų išleidęs lietuviškai – pirmoji lietuviška Biblija būtų pasirodžiusi anksčiau negu lenkiška.
O Radvila juk buvo pagal to meto supratimą lietuvis, Lietuvos patriotas. Bet tais laikais kalba nebūtinai siejosi su tautiniu (nacionaliniu, valstybiniu) identitetu. Tik XIX a. pradėta labai ryškiai sieti.
– Koks buvo pirmasis nereliginis tekstas lietuvių kalba?
– Tos pačios Mažvydo „Katekizmo“ knygos prakalba: „Knygelės pačios byla...“, „Imkit mane ir skaitykit, ir tatai skaitydami permanykit...“. Čia juk nėra bažnytinis tekstas.
Taip, Mažvydas tekste kritikuoja pagonis, kurie žemėpačius garbina ir į bažnyčias neina, bet iš principo ta prakalba – pasaulietinis tekstas. Tai yra pirmas žinomas lietuviškas sekuliarus eilėraštis (eilės).
Tuo mūsų katekizmas labai skiriasi nuo pirmojo latvių ar estų katekizmo. Anie paprastesni. O Mažvydas savo laiku peršoko tam tikrą lygį. Ir tuo jis labai įdomus.
– Kada ir kokios tarmės pagrindu susiformavo bendrinė lietuvių kalba? Kas lėmė, kad taisyklingai priimta sakyti „ranka“, o ne „runka“ ar „ronka“?
– Tai ilga istorija. Pradėkime nuo to, kad jau XVII a. buvo susiformavusios trys rašomosios lietuvių kalbos.
Jau XVII a. buvo susiformavusios trys rašomosios lietuvių kalbos.
Nė viena iš jų dar nebuvo bendrinė. Kai sakome „bendrinė kalba“, turime omenyje, kad rašybos variacijų nėra, kad egzistuoja faktinis susitarimas – parašai žodį kitaip negu priimta ir padarai rašybos klaidą.
Tačiau tuo metu varijavimo rašyboje ir apskritai rašomojoje kalboje (turiu galvoje įvairių tarmių formų vartojimą) dar buvo daug – svarbiausia buvo rašyti taip, kad skaitantis suprastų.
Bet vis tiek buvo trys labiau prestižiniai lietuvių kalbos variantai. Pirmas buvo Vilniaus ir jo apylinkių, rytų aukštaičių tarmė, antras – Rytų Prūsijos, Karaliaučiaus, Tilžės, Ragainės tarmė, trečias – Kėdainių apylinkių tarmė. Visi lietuviški tekstai buvo spausdinami viena iš šių tarmių.
Paaiškinti, kodėl būtent šios tarmės – nesunku. Vilnius buvo sostinė ir didelis miestas, Rytų Prūsijoje buvo paplitusi liuteronybė, kuri skyrė didelį dėmesį, kad religiniai tekstai būtų prieinami gimtosiomis kalbomis, o Kėdainiai savo ruožtu buvo katalikiškos Žemaičių vyskupijos centras, ten kurį laiką veikė ir spaustuvė.
Maždaug tomis aukštaičių patarmėmis ir buvo spausdinamos knygos. Jei, tarkime, tu parašytum knygą Panevėžio patarme ir nuvežtum į Vilnių spausdinti, tau tą knygą prieš skelbiant turbūt vis tiek perrašytų vilnietiškai. Toks buvo mentalitetas – tik tam tikromis patarmėmis spausdinti yra priimtina.
Vilniaus patarmė nuslopo pirmoji, ja pirmiausia liautasi spausdinti. Daug ilgiau, iki pat XIX ir net XX amžiaus išliko konkuruojančios Kėdainių ir Karaliaučiaus patarmės.
– Kodėl Vilniaus tarmė nuslopo? Dėl lenkų kalbos įtakos?
– Panašiai. Tie, kurie gyveno Vilniuje ir turėjo pinigų leisti knygas, nenorėjo jų leisti lietuviškai. Lietuvių Vilniuje buvo, bet lietuvių kalba nebuvo prestižas. Ir Vilniaus universitetas iki pat uždarymo juk buvo labai lenkiškas, be lietuvių kalbos. Vyravo lotynų ir lenkų kalbos.
Iš tų dviejų likusių rašto patarmių Kėdainių apylinkių galima traktuoti kaip mėgstamą katalikų. Pavyzdžiui, Motiejus Valančius, nors buvo žemaitis ir nelabai mokėjo aukštaitiškai, spaudos draudimo metais stengėsi būtent į tą tarmę orientuotis, jam tai atrodė Katalikų bažnyčios tradicija. Ir darė daug klaidų, nes tos tarmės nemokėjo.
O Karaliaučius priklausė Prūsijai ir buvo liuteroniškas. Mažosios Lietuvos lietuvių kalba likusiai Lietuvos daliai atrodė svetima, juokinga.
Mažosios Lietuvos lietuvių kalba likusiai Lietuvos daliai atrodė svetima, juokinga.
Tarkime, Dionizas Poška šaipėsi iš to, kaip Prūsijos lietuviai užrašytų jo pavardę. Jam tai atrodė nesąmonė. Tie kultūriniai ir politiniai skirtumai jiems buvo labai ryškūs.
Tačiau paradoksas – būtent Prūsijos rašomoji tarmė yra panašiausia į bendrinę kalbą, kurią dabar turime. Kaip tai nutiko? Iš dalies tai lėmė vadinamasis spaudos draudimas, kuris iš tikrųjų buvo lotyniškų raidžių draudimas lietuvių kalbai.
Tais draudimo metais Lietuvai skirtas lietuviškas knygas ėmė spausdinti tame krašte, kur vyravo liuteronų tikėjimas. Be to, vykstant tautiniam atgimimui, religiniai barjerai tapo nebe tokie svarbūs. „Didžiosios Lietuvos“ inteligentams jau tiko ir liuteroniško krašto tarmė, jie ėmė platinti Tilžėje, Bitėnuose ir kt. spausdinamas knygas po Lietuvą.
Be to, svarbu ir tai, kad vokietis A.Schleicheris, kuris 1856 m. parengė vadinamąją pirmąją mokslinę lietuvių kalbos gramatiką, rėmėsi būtent Rytų Prūsijos (Karaliaučiaus krašto) lietuvių patarme. Ja rėmėsi ir 1876 m. lietuvių kalbos gramatiką parengęs F.Kuršaitis.
Jonas Jablonskis ar Vincas Kudirka normindami kalbą savo ruožtu jau rėmėsi ir tomis gramatikomis. Be to, jie buvo iš Suvalkijos, kuri istoriškai palaikė artimesnius ryšius su Mažąja Lietuva. Jiems anoji tarmė nebuvo tokia jau skirtinga nuo jų pačių šnekos.
Tarp tarmių vyko konkurencija – kuri iškils. Iškilo ta, kurią vartojo daugiau intelektualų, daugiau žmonių, kurie investavo savo gyvenimą į kalbą, gramatikas, knygų spausdinimą, vaikų mokymą, mokyklas.
Ir kai „Aušra“ ar „Varpas“ ėmė spausdinti šita Rytų Prūsijos lietuvių tarme, tai ir žemaičiai ėmė manyti – ir mes turime rašyti tokia kalba. Ar ignaliniečiai. Ir netgi vilniečiai, kurie vis dar kalbėjo Vilniaus patarme.
„Varpas“ buvo ypač galingas kultūrinis įrankis. Jį skaitė Lietuvoje, Prūsijoje, Amerikoje. Ir galiausiai 1901 m., surinkę pinigų, JAV lietuviai išleido Jono Jablonskio gramatiką. Kuri jau išaugo iš „Varpo“.
– Tai kada galutinai susiformavo bendrinė kalba?
– Mano doktorantė Jurgita Venckienė rado anksčiausią paminėjimą, kada žmonės suvokė, jog jau egzistuoja bendrinė kalba. Tai buvo 1885 m., kai vienas maldaknygių rašytojas pasakė: „dabar mes jau visi turime rašyti abelna kalba“. „Abelnas“ reiškia „bendras“. Reiškia, rašomoji kalba turi būti viena, visiems bendra.
Tiesa, „Aušros“ rašyba dar buvo kita negu „Varpo“. Buvo ir blaškymosi, skirtumų tarp skirtingų numerių. Bet prie „Varpo“ rašyba jau pamažu nusistovėjo.
Atsiverskite pirmą legalų „Vilniaus žinių“ numerį, pasirodžiusį 1904 m. gruodį. Rašyba atrodys dabartinė.
Atsiverskite pirmą legalų „Vilniaus žinių“ numerį, pasirodžiusį 1904 m. gruodį. Rašyba atrodys dabartinė.
Rasite keistų žodžių, bet rašyba atrodys dabartinė.
Toks lietuvių kalbos istorijos paradoksas – mūsų raštas tapo standartiniu būtent tada, kai buvo uždraustas. Per draudžiamą mokyklą, per draudžiamus raštus. Vien tai parodo, koks buvo galingas tas knygnešių ir slaptų mokyklų judėjimas, kad net suformavo bendrinę kalbą.
Su doktorantėmis Aurelija Tamošiūnaite, Daiva Litvinskaite tyrėme lietuvių kalbą kirilikos rašmenimis lotyniškų raidžių draudimu metu, tą kirilinę kalbą. Per 40 metų pasirodė 60 knygelių. Po pusantros knygos per metus – labai nedaug.
Ją tiriant matosi, kad knygų autoriai iš pradžių nežinojo, kokia tarme remtis rašant kiriline kalba – buvo mėtomasi tarp skirtingų tarmių.
Bet vėlesnėse knygose jau matyti, kad tie, kurie rengė Rusijos imperijos leidžiamas knygas, nusirašinėjo nuo nelegaliais laikomų bendrinės kalbos leidinių. Perrašinėjo tas draudžiamas knygas rusiškomis raidėmis. Tai įrodyta.
Kitaip tariant, oficiali kalba imitavo draudžiamą, nelegalią, sekė paskui ją. Galiausiai valdininkai suprato, kad nesustabdysi upės bėgimo, ir panaikino spaudos draudimą.
– Diskusija dėl vadinamųjų „lenkiškų“ raidžių asmens dokumentuose. Kaip atsitiko, kad tos W raidės nebeliko lietuvių kalboje?
– Dar iki „Varpo“ lietuvių kalbos rašyba Lietuvoje buvo kitokia, daug panašesnė į lenkų. „Varpas“ daug ką pakeitė. Vienas tų permainymų buvo būtent V raidės įvedimas vietoj buvusios W raidės. Iki tol lietuviškuose tekstuose, kaip ir lenkiškuose, buvo įprasta rasti W raidę, vienguba V visai nevartota.
Taip pat V.Kudirka ir J.Jablonskis išmetė Ł raidę. Įvedė Č, Š raides, truputį vėliau – Ž raidę.
Kodėl taip buvo padaryta? Viena vertus – formavosi lietuviškas identitetas, mes norėjome skirtis nuo lenkų. Tačiau ne mažiau svarbi buvo kita priežastis.
Rusijos imperijos valdžia oficialiai draudė ne lotyniškus, o būtent lenkiškus rašmenis.
Rusijos imperijos valdžia oficialiai draudė ne lotyniškus, o būtent lenkiškus rašmenis.
Taip jie siekė lietuvius atitolinti nuo lenkų, kad pirmieji nepasiduotų antrųjų įtakai sukilimus kelti.
Todėl buvo stengiamasi, kad lietuvių abėcėlė skirtųsi nuo lenkų. Į Sankt Peterburgą caro ministerijoms iš Lietuvos nuolat keliavo raštai – panaikinkit draudimą, mes nerašom lenkiškai!
Kova tęsėsi apie 40 metų. Būdavo, kad kaime vienas raštingas žmogus surašydavo peticiją – mes norime, kad mūsų maldaknygės būtų rašomos lotyniškai lietuviškomis raidėmis. Buvo pabrėžiama, kad raidės ne lenkiškos, o lotyniškai lietuviškos.
Dar vienas argumentas buvo, kad jokia katalikiška tauta pasaulyje nerašo nelotyniškomis raidėmis. Lotyniškos raidės – šventos katalikams ir lietuviai, katalikai, turi rašyti jomis. O rusų raidės šventos rusiškai bažnyčiai, stačiatikiams.
Jei ne ši situacija – W raidę turėtume ir dabar. 300 metų W visi rašė, ir Daukantas, ir Valančius.
300 metų W visi rašė, ir Daukantas, ir Valančius.
– Ar dar galite trumpai papasakoti, kaip tos raidės, kurių nėra originalioje lotyniškoje abėcėlėje, atsirado lietuvių kalboje?
– Ė raidė pirmąkart pasirodė pirmojoje lietuvių kalbos gramatikoje, išleistoje 1653 m. Danieliaus Kleino. Ją sukūrė pats D.Kleinas. Jis buvo Mažosios Lietuvos liuteronų kunigas.
Tačiau mano minėtoje „kėdainietiškoje“ Lietuvoje Ė raidės per amžius niekada nebuvo. Visada buvo tik Rytų Prūsijos raštuose. XIX a. dar nebuvo aišku, ar ji įsitvirtins lietuvių kalboje. Ir rašoma buvo ne visada vienodai – pvz., Šleicheris savo gramatikoje Ë rašė su dviem taškais.
Apie Č ir Š jau trumpai kalbėjau. Tiesiog buvo priimtas sprendimas atsisakyti lenkiškų cz, sz, ir iš čekų pasiimtos č ir š. Norint nerašyti lenkiškai. Na, o Ž raidė vėlėliau pakeitė lenkišką Ż.
Ą ir Ę – tai dvi lenkiškos raidės, kurios liko. Jas iki šiol rašo ir lenkai. Lenkai jas paėmė iš lotyniškų viduramžių rankraščių, pakeisdami funkciją. O mes paėmėme iš lenkų.
Ų ir Į – gana unikalios raidės. Mes jas pasidarėme pagal Ą ir Ę. Lenkams jų niekada nereikėjo. O mes ankstesniais amžiais turėjome ne du, o keturis balsius, tariamus per nosį, tad mums prisireikė ir keturių raidžių. Šitos keturios nosinės raidės iki XIX a. irgi daugiausia buvo vartotos Prūsijoje (su kai kuriomis išimtimis).
Ū – vėliausia mūsų abėcėlės raidė. Jos autorius yra Jonas Jablonskis.
Ū – vėliausia mūsų abėcėlės raidė. Jos autorius yra Jonas Jablonskis.
Ant jo kiti inteligentai pyko, nenorėjo šitos raidės, sakė – kam jos reikia.
Bet J.Jablonskis nepasidavė. Jis sakė – jei yra Y, tai turi būti ir Ū. Tačiau jis nemanė, kad mums reikia ilgųjų A ir E raidžių, nors, tarkim, latviai turi ir jas. Galime juokais sakyti, kad puolimas dėl Ū raidės jį jau taip nuvargino, kad daugiau nieko pridėti jis nebenorėjo.
Pavyzdžiui, sakiniuose „Jis mes kamuolį“ ir „Mes mesime kamuolį“ „mes“ yra skirtingi žodžiai ir yra tariami nevienodai – pirmu atveju e balsis trumpas, antruoju – ilgas. Rašome vienodai, tariame skirtingai. Jei turėtume Ē raidę, tai antru atveju ją žymėtume ir rašyba žodžių nesuplaktų.
– Ar tiesa, kad Ė raidė – unikali lietuvių kalboje, daugiau jokia kalba jos neturi?
– Tiesa. Na, iš tikrųjų, žinote, pasaulyje yra per septynis tūkstančių gyvųjų kalbų, o raštą turi per du tūkstančiai iš jų. Visų jų nepatikrinsi – yra maža tikimybė, kad dar kas nors irgi turi. Bet bent jau Europos kontekste toks atvejis nėra žinomas. Greičiausiai Kleinas pats tą Ė raidę sugalvojo.
Pati taško virš raidės idėja nėra nauja –i, j taškus turi. Bet šiuo atveju raidė ė su tašku ir e be taško yra skirtingos, o i bei j neturi atitikmens be taško.
– Apie W raidę jau kalbėjote. Sakykite, ar Q arba X raidės kada nors buvo lietuvių kalboje?
– Nelabai. Na, gal kas nors kur nors ir buvo parašęs. Bet iš principo jų niekada nereikėjo. Nes pas mus įprasta rašyti ks vietoje x ir rašyti k vietoje q. Mes gi ir c raidės nenaudojame ta lotyniška „k“ garso reikšme. Tik pačią k.
Bet tai nereiškia, kad mes negalime jų rašyti, jei reikia. „Maxima“, va, rašo x ir niekam netrukdo (juokiasi).
– Pokalbio pabaigai – kokie lietuvių kalbos bruožai yra sunkiausi užsieniečiams?
– Sunku pasakyti. Reikia klausti tų, kurie mokosi lietuvių kalbos. Jei jie anglakalbiai, dažniausiai mokytis lietuvių kalbą jiems sunku. Ypač tiems, kurie kalba tik viena kalba. Bet tai nėra išskirtinis lietuvių kalbos bruožas – jei jie mokytųsi japonų kalbos, būtų taip pat sunku.
O kalbant apie konkretesnius dalykus, pavyzdžiui, paimkime žodžius „sūnelis“ ir „šunelis“. Anglakalbis šių žodžių ieškotų toje pačioje žodyno vietoje. Nes paukščiuko jis tiesiog nepastebės. Jam truks pusę metų, kol įpras, kad tas ženkliukas visgi svarbu. Nes anglų kalboje tokių dalykų nėra. Jam atrodys – yra raidė ir užtenka, o ten kažkoks simbolis virš jos – antraeilis dalykas.
Antras dalykas – jei lietuvių kalbos mokosi žmogus, kurio gimtojoje kalboje nėra linksnių, jam ilgiau truks suprasti pačią sistemą. Bet jei jis, tarkime, yra anksčiau mokęsis graikų, lotynų ar sanskrito kalbų, tai jam bus lengviau, nes ten linksnių daug. Ir jis jau supras pačią linksnio idėją.
Manęs kartais klausia – kokia kalba sunkiausia pasaulyje. Tokios nėra.
Manęs kartais klausia – kokia kalba sunkiausia pasaulyje. Tokios nėra.
Sunkumas priklauso nuo patirties. Anglakalbiams lietuvių kalba sunki, rusakalbiams – jau daug lengvesnė. Latviakalbiams ją išmokti išvis lengva. Tai lengva ar sunki lietuvių kalba? Priklauso nuo to, kas klausia.
Apskritai suaugusiam žmogui naują kalbą mokytis nėra lengva. Kas bandė, tas žino. Tai sunkus intelektualinis darbas, kuris reikalauja nuolatinio ir ilgalaikio atsidėjimo.
Tą sunkumą sukuria faktų, apkraunančių smegenis, skaičius. Visko iškart išmokti negali. Turi nuolat mokytis ir kartotis. Negali šiandien išmokti tūkstančio žodžių, rytoj gramatikos ir poryt kalbėti kokia kalba. Atmintis to nepaveš. Gal vienam kitam genijui paveš, bet daugeliui – ne.
Kai sako, kad lietuvių kalbos gramatika yra sunki, galvoju apie kiekius. Kiek tų linksnių? Kiek galūnių? Kiekis vis tiek ribotas. Palyginti su žodžių gausa, gramatinių formų net labai nedaug.
Be to, gramatikos reikia nuolat. Pavyzdžiui, mokydamasis lietuvių kalbos jau po savaitės atsiminsi, kad galininko pabaigoje visada nosinė, nes tai dažnas linksnis.
Pagrindinis kalbos mokymosi sunkumas yra žodžiai. Visos modernios kalbos turi daug žodžių. Sunkiausia yra žodžiai, o ne gramatika, nes žodžių ypač daug. Raides gali išmokti per kelias dienas, bet žodžius gali mokytis ir pusmetį ir net tada, pakalbėjęs su gimtakalbiu, gali suprasti, kad pusės jo šnekos nesupranti. Be to, jei primaišysi gramatikos formų, gimtakalbiai tave dažniausiai vis tiek supras, bet be žodžių ir jų reikšmių liksi ant ledo.
– Ar yra lietuviškų žodžių, kuriuos sunku išversti į kitas kalbas?
– Yra. „Para“, pavyzdžiui. Anglų kalboje tokio žodžio nėra. Angliškas žodis „day“ priklausomai nuo konteksto gali reikšti ir dieną, ir parą. O jei nori pabrėžti, kad kalba apie parą, jie sako „24 hours“, kas lietuviškai būtų „24 valandos“. Tokių niuansų yra. Ir juos supranti iš vartojimo, žodynai tai ne visada aiškiai perteikia.
Bet neturėdami žodžio „para“, jie puikiai išsiverčia ir be jo. Tai nereiškia, kad anglų kalba negali perteikti pačios „paros“ idėjos. Yra kiti būdai.
– Esama teorijų, kurios sako, kad tai, kokia kalba galvoji, lemia ir tai, kaip tu mąstai. Kaip vertinate tokias teorijas?
– Yra ta vadinamoji Sapiro-Whorfo hipotezė. Bet šitie dalykai nėra įrodomi. Jie, kaip čia pasakius, truputį įdomioji filosofija. Iš tikrųjų, homo sapiens pajėgus suvokti ir kitų kalbų parametrus.
Iš tikrųjų biologiškai gimtoji kalba mūsų smegenyse funkcionuoja kitaip negu užsienio kalbos. Negimtąją kalbą mokaisi kaip kokią algebrą. O gimtąją kalbą ar atsimeni, kaip išmokai? Išmokai taip, kaip ir kvėpuoti, ir net neatsimeni jos mokęsis. Kūdikystėje smegenys tarsi atsiveria ir savaime perima kalbą, kuri yra aplinkui. O paskui jos pasikeičia.
Todėl mes galime sakyti, kad sava kalba iš dalies biologiškai yra kitokia negu svetimos. Patogesnė, savesnė. Bet sakyti, kad pasaulis atrodo kitaip... To tiesiog neįmanoma įrodyti.
Kaip jau minėjau su „paros“ pavyzdžiu – jei kalboje nėra tam tikro žodžio, tai dar nereiškia, kad ta kalba kalbantis žmogus nesuvoks idėjos, kuri tuo žodžiu apibūdinama.
_____________________________________________________________________
Patiko straipsnis? Dar daugiau įdomybių rasite 15min rubrikoje „Ar žinai?“.
