Wicca, lietuviškai tariamas kaip „Vika“ – tai XX a. pirmoje pusėje Anglijoje susikūręs neopagoniškas religinis judėjimas. „Daryk ką nori, tik nekenk kitam“ – skelbia pagrindinė jo tezė. Deivė ir Raguotasis – tai pagrindinės tikėjimo dievybės. Šio judėjimo atstovų – „vikanų“ – esama ir Lietuvoje.
Religijotyrininkai Wicca įprastai priskiria „naujiesiems religiniams judėjimams“. Šis terminas apibūdina religinius judėjimus, kurie susikūrė moderniame pasaulyje, per pastaruosius pora šimtų metų, ir išlieka dominuojančios religijos nuošalyje.
Wicca – vienas daugiausiai narių pasaulyje turinčių tokių judėjimų. Manoma, kad „vikanų“ pasaulyje yra keli šimtai tūkstančių.
Visgi tiksliai skaičiaus pasakyti neįmanoma – judėjimas neturi pasaulinės hierarchijos ar narių registracijos, o „vikanu“ būti galima ir apie tai niekam nesakant.
Kaip ir kitose šalyse, Wicca pasekėjai Lietuvoje laikosi pašaliniams neįprastų tradicijų – jie aštuoniskart per metus renkasi į uždaras apeigas, vadinamas šabašais, atlieka tam tikrus ritualus.
Labiausiai visuomenei pastebima jų veiklos forma yra „Facebook“ puslapis „Wiccans of Lithuania“, kurio viršelio nuotraukoje – Lietuvos vėliava, papuošta pentagrama.
Apie tai, kas yra Wicca, kuo tiki „vikanai“ ir kaip jie gyvena, 15min žurnalistui papasakoti sutiko vienas Lietuvos „vikanų“ Darius.
Jis pats nelinksta Wicca vadinti religija – jo nuomone, Wicca yra labiau žinojimas, gyvenimo būdas, požiūris į gyvenimą. O pokalbis su Wicca dievybėmis – tai pokalbis su pačiu savimi.
Interviu su Dariumi – žemiau.
– Kas, jūsų požiūriu, yra Wicca? Kaip Wicca apibūdintumėte žmogui, kuris apie tai nieko nežino?
Wicca – tai XX a. pradžioje atsiradęs judėjimas ar tikėjimas, kurio įkūrėjas buvo britas Geraldas Gardneris. Jis turi tam tikrus ryšius su gilesne praeitimi, bet iš esmės yra naujai kilęs dalykas.
Pagrindinė Wicca tezė – „Daryk, ką nori, tik nekenk kitam“. Wicca tikėjimas neina į konfliktą su kitomis religijomis.
Wicca principai yra pakankamai paprasti. Vienas jų yra pozityvus mąstymas. Kitas dalykas – kad kai mes ko nors norime, tai pirmiausia turime vizualizuoti. Įsivaizduoti, ko norime. Ir pagal tai judame į priekį. Ir tai išsipildo.
Tai labai paprastas dalykas – šiaip gyvenime pasakius daugelis supras, kad tai normalu, bet įvilkus į Wicca rūbą tai atrodo mistiška ir ypatinga.
Yra, kas Wicca vadina neopagonybe. Iš dalies tai irgi gali būti tiesa. Bet aš vis dėlto sakyčiau, kad tai skirtingi dalykai. Kaip ir kiti naujieji judėjimai, Wicca yra orientuota į aplinką, aplinkosaugą.
Bet, skirtingai nuo kitų, mes neatsisakome civilizacijos teikiamų malonumų ir patogumų. Mes priimame, kad civilizacija yra gerai, civilizacija turi judėti į priekį.
– Tai vis dėlto Wicca – labiau religija ar labiau pasaulėžiūra, filosofija?
– Religija prasideda ten, kur baigiasi žinojimas. Arba tikėjimas prasideda ten, kur baigiasi žinojimas. Mane Wicca žavi tuo, kad čia nėra neatsakytų klausimų. Jei turi abejonių, tada ieškai atsakymų. Ir, kai gauni sau aiškų atsakymą, jį priimi.
Mano nuomone, Wicca yra labiau gyvenimo būdas, žinojimas, ką tu darai ir kur tu eini.
Mano nuomone, Wicca yra labiau gyvenimo būdas, žinojimas, ką tu darai ir kur tu eini.
Religija, aš manau, ją vadinti būtų sudėtinga.
– Trumpai papasakokite apie tai, kaip atsirado Wicca. Ar teisingai suprantu, kad judėjimas atsirado XX a. pradžioje jūsų minėtam G.Gardneriui susisteminus anksčiau egzistavusias praktikas?
– Geraldas Gardneris buvo britas, kuris domėjosi antropologija. Daug keliavo po Indiją, kitas valstybes.
Jis sukūrė Wicca teoriją, kuri po to virto praktika, susistemino tai, ką sužinojo ir patyrė keliaudamas. Į viena jis suplakė ir egiptietiškus, ir indiškus, ir masoniškus, ir kitokius dalykus. Iš tos samplaikos išsigrynino tas naujas judėjimas, nauja filosofija, kuri gavo pavadinimą Wicca.
Dabar yra kelios skirtingos Wicca kryptys. Viena – gardneriškoji Wicca, kuri labai griežtai laikosi Gardnerio nurodytų ritualų ir kitų dalykų. Kita – dianiškoji Wicca, labiau moteriška.
Bet mes esame labiau eklektikai. Mes priimame tai, kas mums tinka, iš įvairių krypčių.
– Paties žodžio „Wicca“ kilmė irgi angliška, taip? Ką jis reiškia?
– Yra įvairių etimologijų. Viena iš jų – kad „Wicca“ yra „žinantis“, „išmintingas“. Taip senovės Anglijoje vadino žmones, turinčius gebėjimų magijai.
Kitas paaiškinimas yra, kad Wicca reiškia „galintis prisitaikyti prie situacijos“. Man šitas paaiškinimas artimesnis. Kad Wicca – tai sugebėjimas pritaikyti aplinką savo naudai.
– Nebandėte išversti pavadinimo ar sulietuvinti gramatikos?
– Noriu pabrėžti, kad Wicca šaknys yra britiškos-amerikietiškos. Dėl to aš stengiuosi naudoti terminus, kurie yra originalo kalba, jų neiškreipiant.
Jei rašysiu „Vika“, „vikanas“ su lietuviška v ir k, tiesiog atrodys keistai. Juo labiau kad Vika Lietuvoje yra ir moters vardas.
– Supratau. O kada Wicca atėjo į Lietuvą? Kiek „vikanų“ yra Lietuvoje?
– Kada atėjo, sunku pasakyti. Aš pats Wicca stipriai susidomėjau 2005 m., būdamas JAV. Ten Wicca yra viena iš tradicinių religijų.
Atvažiavęs į Lietuvą, čia radau vos vieną žmogų, kuris bent jau žinojo, kas yra Wicca. Ir nuo to laiko daug žmonių, kurie rimtai domisi Wicca, aš nesutikau.
Kiek vikanų yra Lietuvoje... matote, aš galiu pasakyti tik apie savo ratą, savo koveną. Mūsų yra keturi žmonės. Mes nuolat susitinkame, tai darome jau daugelį metų.
Gal kur nors yra ir daugiau užsislėpusių „vikanų“, bet aš nelabai jų sutikau. Sutikau kelis, kurie šiek tiek domėjosi, o po to dingo.
Matote, mes neieškome naujų bendraminčių vien dėl skaičiaus, ir turime griežtas taisykles. Wicca nėra skirta tam, kuris ieško guru, vado, kuris jam vadovautų.
Mes esame savarankiški žmonės ir tiek savo, tiek kitų savarankiškumą bei laisvę labai branginame. Mes stiprūs ne dėl to, kad mes vienodai silpni, o dėl to, kad mes vienodai stiprūs.
– Paminėjote koveną. Kas tai yra?
– Paprastai pasakius, kovenas arba ratas – tai „vikanų“ bendruomenė, kuriai priklauso ne mažiau kaip 3 ir ne daugiau kaip 13 narių, kurie dirba kartu. „Dirba“ šiuo atveju pirmiausia reiškia, kad jie drauge švenčia šabašus bei jų metu atlieka tam tikrus ritualus.
Šabašas – tai ritualinė šventė, kurių būna aštuonios per metus. Per juos kovenas susitinka, bendrauja, atlieka ritualus, apeigas ir taip toliau.
Nauji koveno nariai turi būti jame inicijuoti ir visų esamų narių priimti. Bet „vikanas“ neprivalo būti koveno narys. Jei nori, jis gali dirbti ir vienas.
– Ką veikiate per susitikimus? Kokius ritualus atliekate?
– Kiekvienam šabašui yra atskiras ritualas. Kurių pagrindas yra vizualizacija. Pavyzdžiui, per Litha, Joninių naktį mes pinam vainikus. Per Jolę, trumpiausią metų naktį, mes deginam malkas ir tą malką, Jolės malką laikome metus.
Kiekviena šventė turi kažkokį savo ritualą. Ir kiekvienas ritualas simboliškai kažką įprasmina.
Pavyzdžiui, per Belteiną mes taip pat piname apyrankes. Ir kai pini, tu kažką vizualizuoji, savo norus. Tu nebandai pakeisti viso pasaulio, neprašai, tarkim, kad Putinas išvestų karius iš Donbaso. Tu darai viską sau.
Pagal Wicca svarbu tai, kad tu negali kažko daryti kitam žmogui jam nežinant ir neprašius. Nebent tas kitas žmogus yra tavo vaikas iki 18 metų.
Nes aukščiausia vertybė yra žmogaus laisvė. Tiek dvasinė, tiek fizinė, minties laisvė. Wiccoje griežtai žiūrima į tai, kad tu negali knisti proto kitam žmogui ir tau niekas negali knisti.
– Jūsų „Facebook“ puslapyje ant Lietuvos vėliavos vaizduojama pentagrama. Ji visuomenėje dažnai siejama su satanizmu. Ar jūs patys save laikote satanistais?
– Tikrai ne. Pentagramos kilmė yra kitokia. Ji buvo naudojama dar senovės Egipte, krikščionybė ją kaip simbolį perėmė gerokai vėliau. Ir ten ji ne visada simbolizavo šėtoną.
Mūsų požiūriu, šėtonas yra krikščionių religijos veikėjas. Kadangi mes nesame krikščionys, mums jis nelabai rūpi.
Mūsų požiūriu, šėtonas yra krikščionių religijos veikėjas. Kadangi mes nesame krikščionys, mums jis nelabai rūpi.
Šėtonas yra iš krikščionių realybės, ne iš mūsų realybės.
Su satanistais mes nesitapatiname ne tik dėl jų krikščioniškos kilmės, bet ir dėl filosofijos. Mes nesame destruktyvi bendruomenė ar gyvenimo būdas. Mes gyvename sau, o kitiems stengiamės nekenkti. Tai mūsų pagrindinis veiklos metodas. Mes neužsiimame jokio pobūdžio destrukcija.
– Apskritai jūsų požiūris į religijas, kaip suprantu, neutralus?
– Taip. Kol jos neknisa proto, neužsiima nesąmonėmis, smurtu. Kol kitos religijos atstovai nekenkia man, mano šeimai, bendruomenei, valstybei, jie gali daryti, ką nori. Bet jei jie pradės kažkaip kenkti – kito žando tikrai neatsuksiu.
– O koks jūsų santykis su senojo lietuvių tikėjimo bendruomene? Su romuviais, kurie irgi dažnai vadinami neopagonimis?
– Su jais esu asmeniškai kontaktavęs, bet nedaug. Beje, užsieniečiai, su kuriais bendrauju, romuvių nelaiko etniniais pagonimis. Tai judėjimas, kuris atsirado praėjusio amžiaus antroje pusėje ir prasidėjo nuo žygeivių judėjimo. Jis neturi nenutrūkstančios tradicijos.
Tarkime, suomių vietinis tikėjimas niekada nebuvo nutrūkęs. Pas mus jis buvo, tada keliems šimtams metų išnyko, po to vėl atsirado.
Man netrukdo, ką jie daro, bet su tom vadinamom vietinėm raganom mes stengiamės neiti į ryšį. Ten, bent mano asmenine nuomone, yra daugiau šou ir parodomieji elementai, be gilesnio požiūrio į savo veiklą.
– O kaip jūs patys suprantate raganavimo, magijos sąvokas?
– Magiją mes suprantame kaip galimybę pakeisti aplinką. Bet galimybė pakeisti aplinką – tai nebūtinai Haris Poteris, kuris svaido žaibus. Magija – tai pirmiausia galimybė mintimis pakeisti save, o tada savo elgesiu keisti aplinką ir pasiekti, ko reikia.
Magija – tai pirmiausia galimybė mintimis pakeisti save, o tada savo elgesiu keisti aplinką ir pasiekti, ko reikia.
Yra trys etapai – patikėti, kad kažkas įmanoma, išdrįsti imtis tai daryti, ir galiausiai padaryti. Žmonės dažnai net iki tikėjimo nenueina. Tas išdrįsimas mums ir yra magija. Magija mums atrodo paprastas dalykas.
Taip, mes savo ritualuose naudojame tam tikras žoles. Nenarkotines. Bet tai darome tik norėdami sustiprinti vizualizaciją.
Taip pat ir mūsų ritualai nėra meldimasis dievybėms. Tiesiog per ritualą ateina didesnė pajauta, gali geriau įsivaizduoti, ko tu nori.
– Bet dievybes, kaip suprantu, jūs turite, nors ir sakote, kad Wicca – ne visai religija. Koks tuomet „vikanų“ santykis su dievais?
– Pas mus yra dvi dievybės – deivė ir dievas. Dievas yra Raguotasis. Dievas turi ryšį su gamta, dėl to ir ragai. Ne dėl to, kad jis yra šėtonas ar dar kažkas. Ragai pabrėžia, kad jis artimas gamtai. O deivė – labiau magijos elementas.
Tačiau svarbu pabrėžti, kad mes dievybes suprantame kaip energijas. Nes pačią energiją vizualizuoti yra sudėtinga. Pavyzdžiui, lengva įsivaizduoti degančią lemputę, bet ne taip lengva įsivaizduoti elektrą, dėl kurios ji šviečia.
Taip ir su dievybėmis. Jei norime kažko gauti, tai kreipiamės į Raguotąjį. Jei sumažinti – į Deivę. Paprastai kreipiamės į abu. Bet realiai mes ir vienos, ir kitos energijos turime patys savyje. Tad iš tiesų mes kreipiamės į save.
Be to, pas mus yra 5 elementai – žemė, oras, vanduo, ugnis ir dvasia. Kai juos kviečiame, mes irgi kreipiamės į save pačius.
Žemė – tai kūnas, vanduo – vidinis pasaulis ir taip toliau. Kai bandome tai sujungti į vieną, mes kreipiamės į save kaip į gyvą organizmą. Viskas vyksta mūsų viduje.
– Kaip į jus žiūri visuomenė? Kokių komentarų, žinučių sulaukiate?
– Gaunamas žinutes galima suskirstyti į tris tipus. Pirmojo tipo žinutės susijusios su krikščionybe – jos skelbia, kad mes esame velniai, sako mums melstis, kad ateitų išgelbėjimas.
Antrojo tipo žinutės, dėl kurių mes pakankamai uždari – tai nesveikos psichikos žmonės. Arba, tarkime, žmonės, kurie nori pas mus ateiti, nes jam atrodo, kad mes nuogi blaškomės, tratinamės tarp medžių ir taip toliau.
Trečiojo tipo žmonės – žmonės, kurie šiaip susidomi. Parašo su klausimais, tu atsakai ir tada jie dingsta.
Mes suprantame, kad niekada nebūsime masine religija. Nes mes remiamės idėja, kad niekas negali ateiti ir mums kažko duoti. Niekas negali ateiti ir mums pasakyti, kaip elgtis. Viską, ką pasiekiam, pasiekiam patys.
Tai nėra lengva. Suprasti, kad aplinka priklauso tik nuo tavęs. Ir kad jei nori kažką keisti, pirmiausia turi keistis pats, o ne keisti aplinką.
– Kaip į koveną priimami nauji nariai?
– Jei parašo žmogus, kuris teigia rimtai norintis prisijungti prie mūsų, tada yra tam tikri filtrai. Pirmiausia pabendraujame internetu. Tada vienas mūsų susitinka su juo. Kuris, priklauso nuo miesto ir lyties.
Pavyzdžiui, jei susitikti nori mergina, tai susitikusi su vyru ji gali nelabai jaukiai jaustis. Jei susitikti nori vyras, jis gali būti agresyvus, tad moteris iš mūsų koveno su juo susitikti neis, eisiu aš.
Tada žmogus, kuris susitiko, papasakoja apie tą naujoką ir mes jį aptariame koveno viduje. Jei jis mums atrodo priimtinas, pakviečiame jį pas save. Jis į ritualą neina, tiesiog pabendrauja su mumis visais.
Jei kartu sutariame, kad mums visiems tinka, kad jis sėdės rate, mes jį pakviečiame į ratą. Ir prasideda paskutinis filtras prieš iniciaciją – mokymai, kurie trunka vienerius metus ir vieną dieną.
Tai reiškia, kad žmogus vienerius metus ir vieną dieną dalyvauja šabašuose. Diskutuojam, kalbamės. Po to įvyksta iniciacija.
Bet vėlgi – žmogus gali nebūti koveno narys ir vis tiek būti „vikanas“. Jis arba yra, arba nėra toks. Niekas negali pasakyti – tu esi „vikanas“, o tu nesi. Čia yra žmogaus vidinė būsena.
Yra buvę atvejų, kad žmogus jau po iniciacijos dingsta. Nes vis tiek anksčiau ar vėliau atsiskleidžia, kiek žmogus į tai žiūri rimtai.
Su dabartiniu kovenu dirbame jau per 10 metų, vieni kitus pažįstame ir pasitikime. Ir jei pamatome, kad naujas žmogus nežiūri į Wicca rimtai ar dar kažkas jame nepatinka – mes jam tai tiesiai šviesiai pasakome.
Nes vidinė tavo ramybė yra svarbiausias dalykas. Tu neprivalai dėl nieko kentėti. Jei kažkas tau netinka – tu sakai.
– Artimieji, draugai žino, kad esate „vikanai“?
– Mes laikomės principo – „kol neklausia, nesakyk“. Jei niekas neklausia, mes nesipasakojam. Nesislepiam, bet taip pat neinam ir nesirodom viešumoje – ei, žiūrėkit, mes esame „vikanai“.
Mes nesame proaktyvūs. Jei kažkas paklausia ir matai, kad žmogus šiaip žioplys, nuleidi juokais arba nieko nesakai. Jei kažkas rimtai klausia – įsivertini, kas tau iš to. Ar tikrai nori, kad jis žinotų, ką tai keičia, jei jis žinos. Ir, jei nori, pasakai.
