Portalas 15min pristato svarbiausius faktus apie šią nelaimę, kurie žinantiems primins, o nežinojusius supažindins su šia Lietuvos tragedija.
Kaip nutiko tragedija?
Tragedija nutiko 1975 m. balandžio 4 d. pavakare, apie 17 val. 30 min. Tai buvo šiltas pavasario penktadienis, Atvelykis. Į katastrofą pateko greitasis keleivinis dyzelinis traukinys, važiavęs maršrutu Vilnius–Kaunas.
Apie 16 val. 30 min. iš Vilniaus išvažiavęs traukinys buvo sausakimšas. Tikslus skaičius nežinomas, tačiau manoma, kad žmonių buvo šimtai. Dėl didelio keleivių skaičiaus sąstatas buvo dvigubas.
Didžiąją keleivių dalį sudarė savaitgaliui į Kauną grįžtantys Vilniuje studijuojantys studentai, taip pat į Kauną grįžtantys dirbantieji Vilniuje.
Avarija įvyko netikėtai. Likus dvidešimčiai metrų iki Žaslių geležinkelio stoties, traukinys, važiavęs maždaug 70 km/val. greičiu (Žasliuose jis neturėjo sustoti) trenkėsi į atsarginiame kelyje stovėjusio prekinio traukinio paskutinį vagoną-cisterną, pilną benzino. Ji buvo maždaug metru išsikišusi į pagrindinius bėgius.
„Nesuveikė technika. Pamačiau degalų cisterną, kai ji buvo visai arti – prieš mane. Katastrofa buvo neišvengiama“, – vėliau pasakojo mašinistas. Jis liko gyvas, tik neteko vienos rankos pirštų.
Nesuveikė technika. Pamačiau degalų cisterną, kai ji buvo visai arti – prieš mane. Katastrofa buvo neišvengiama.
Traukinys cisternoje pramušė didelę skylę, nuo kibirkšties užsidegė benzinas. Pirmasis, mašinisto vagonas apvirto ant šono.
Antrasis vagonas, kuriame jau buvo keleiviai, irgi nuriedėjo nuo bėgių, užšoko ant pirmojo ir, apipiltas benzinu iš prakirstos cisternos, užsidegė. Trečiasis vagonas įstrigo cisternoje. Jį visą liepsna apėmė itin staigiai. Nuo bėgių nuriedėjo ir ketvirtasis vagonas.
Kas vyko iškart po tragedijos?
Traukinio keleiviai po smūgio atsidūrė ant grindų, netrukus išvydo liepsnas. Gaisras buvo didžiulis – į dangų kilo liepsnos kamuoliai, pirmieji vagonai paskendo ugnyje.
Daug keleivių, nespėjusių iškart pasprukti, liko įkalinti degančiuose vagonuose. Dalis keleivių sudegė gyvi, kiti užduso dūmuose.
Išgirdę sprogimo garsą ir išvydę ugnį, link traukinio ėmė skubėti netoliese buvę žmonės – kaip tik tuo metu pro šalį ėjo Žaslių medžio apdirbimo įmonės darbininkai, kurių darbo diena ką tik baigėsi. Netrukus prisijungė ir kiti žasliečiai. Vieni iš karto puolė skambinti ir kviesti pagalbą, kiti – bandė padėti įkalintiems traukinyje.
Visgi ne visiems padėti jau buvo įmanoma. Liudininkų teigimu, iš trečiojo, cisternoje įstrigusio vagono neišsigelbėjo niekas – liepsna blokavo kelią, todėl buvo neįmanoma prie jo prieiti.
Darbininkai puolė daužyti kitų užsiliepsnojusių vagonų langus, kurie po žiemos vis dar buvo uždaryti aklinai. Pro juos motinos mėtė vaikus, kad žasliečiai juos nutemptų toliau nuo ugnies.
Liudininkų teigimu, aplinka priminė pragarą žemėje. Girdėjosi klyksmai ir šauksmai, metalas, pokšintys langai. Viską apgaubė baisūs juodi dūmai, sklido kvapą gniaužiantis karštis.
Dažnam keleiviui išsigelbėti pavyko tik patyrus sunkių nudegimų, prasiveržus pro atviras liepsnas. Kiti buvo prispausti po traukiniu.
„Buvo girdėti pokšėjimas ir ugnies ūžesys, kažkas akmenimis bandė daužyti langus, kažkas juos kalė iš vidaus... (…) Net ir tie laimingieji, kurie išsigelbėjo, atrodė baisiai – kas be striukės, kam apdegę plaukai, kam delnai, moterims nuo karščio išsilydžiusios kojinės“, – pasakojo katastrofos liudininkai.
Ypač nukentėjo žmonės, dėvėję tuo metu populiarius sintetinius lietpalčius: degdamas sintetinis jų audinys lydėsi ant odos, jo nebuvo įmanoma nusiplėšti. Tokie žmonės virto gyvais fakelais.
„Buvo labai smarkiai apdegusių, beviltiškų. Velki drabužius – ir oda nusilupa. Baisus vaizdas“, – Kaišiadorių žurnalisto Jono Laurinavičiaus knygoje apie nelaimę „Ugnies giltinė“ atsiminimais dalijosi Žaslių ambulatorijos registratorė.
Buvo labai smarkiai apdegusių, beviltiškų. Velki drabužius – ir oda nusilupa. Baisus vaizdas.
Žasliečiai stabdė pro šalį važiavusius automobilius, išlaipindavo keleivius ir guldydavo apdegusius žmones, kad kuo greičiau vežtų į ligonines.
Žaslių ambulatorija, kiek galėjo, stengėsi suteikti pagalbą, tačiau trūko ir medikamentų, ir tvarstomosios medžiagos – įstaiga nebuvo pasiruošusi tokiam žmonių skaičiui. Kaip tvarsčiai buvo naudojami netgi suplėšytos antklodės.
Kiti žmonės buvo vežami į Kaišiadorių ligoninę, kuri irgi nebuvo pasiruošusi tokiam žmonių skaičiui. Apdegusieji buvo guldomi koridoriuose, net ligoninės kieme.
Gaisro gesinti netrukus sulėkė gaisrinės mašinos iš Kaišiadorių, Elektrėnų, Jonavos, Kauno, Kėdainių. Bet iš pradžių gaisrininkų pastangos buvo bevaisės. Tik atvykus gaisrinėms mašinoms iš karinių dalinių gaisrą pavyko aptramdyti, o po penkiolikos valandų ir užgesinti iki galo. Kareiviai ir milicija atitvėrė visą teritoriją. Daug žuvusiųjų buvo palaidota bendrame kape.
Kiek žmonių žuvo?
Oficialiais iš karto paskelbtais duomenimis, katastrofoje žuvo 17 žmonių. Jau atkūrus nepriklausomybę ir žiniasklaidai ėmus skelbti apie nelaimę, paaiškėjo dar trijų žuvusiųjų vardai. Žuvusieji – tai Juozas Antanavičius, Kęstutis Babenskas, Teresė Eniolaitytė, Vida Gaižaskaitė, Arvydas Garnys, Vida Juodvalkytė, Vytautas Lazauskas, Aldona Lekavičienė, Valerija Lesmantaitė, Ivanas Lisovskis, Kazys Lučinskas, Gintautas Masaitis, Antanina Petrulevičiūtė, Rima Povilionytė, Angelė Pupelytė, Elvyra Pupėnaitė, Marija Stadėlninkaitė, Rita Valiulienė, Antanas Vizbaras ir Aldona Žukauskienė.
Visgi, turint mintyje, kad katastrofa įvyko sovietmečiu, šių skaičių patikimumu galima abejoti. Mirusiųjų šeimoms, beje, buvo padedama materialiai, tačiau vis buvo primenama, kad apie katastrofą būtų kuo mažiau kalbama, kad laidotuvės praeitų kuo tyliau.
Žuvusiųjų atpažinimo protokoluose buvo galima rasti ir tokias eilutes, kaip „kategoriškai negaliu teigti, ar tai mano dukros lavonas...“, „seserį atpažįstu pagal geltono metalo laikroduką“ ir pan. Tai parodo, kiek neatpažįstami buvo žuvusiųjų kūnai ir kokias kančias jie turėjo patirti.
Kiek žmonių dėl patirtų sužeidimų mirė vėliau ar apskritai kiek buvo sužeistų, – nežinia. Oficialiais duomenimis, sužeisti buvo 39 žmonės, bet vien tik į Kaišiadorių ligoninę per pirmąją valandą buvo atvežta apie 80 sunkiai sužeistų, stipriai apdegusių žmonių.
Žmonės buvo vežami ir į Vilniaus, Kauno, Elektrėnų ligonines. Tad tikrasis sužeistųjų skaičius gali būti daug didesnis.
Kaip teigiama J.Laurinavičiaus knygoje, nežinia ir tai, kiek keleivių buvo vagone, kurį liepsna apėmė iš karto, nes temperatūra buvo kaip krematoriume. Jis spėja, kad šio vagono keleiviai galėjo būti net neįtraukti į oficialius skaičius, nes sudegė visiškai ir jų palaikų identifikuoti buvo neįmanoma.
„Trečiasis vagonas taip sudegė, kad ir žmonių kaulų veik neliko, net pagal kaulų liekanas buvo neįmanoma suskaičiuoti aukų“, – rašė J.Laurinavičius. Jo kalbintų liudininkų teigimu, traukinyje galėjo būti ir kareivių, ir Kaliningrado srities gyventojų, nepatekusių į oficialius aukų sąrašus.
Trečiasis vagonas taip sudegė, kad ir žmonių kaulų veik neliko, net pagal kaulų liekanas buvo neįmanoma suskaičiuoti aukų.
Tinklaraštininkas Rokiškis Rabinovičius, išsamiai aprašęs Lietuvoje sovietmečiu įvykusias katastrofas, minėdamas Žaslius, remdamasis pokalbiu su gaisrą gesinusiu gaisrininku, teigia, kad aukų galėjo būti ir apie 200.
Vienas žuvusysis – žaslietis Arvydas Garnys – po mirties buvo apdovanotas medaliu „Už narsumą gaisro metu“. Jis iš degančių vagonų išnešė tris vaikus ir, nepaisydamas mirtino pavojaus, grįžo gelbėti kitų keleivių, tačiau žuvo pats. Pasakojama, kad gelbėdami kitus žuvo ir Juozas Antanavičius, Gintautas Masaitis.
Nei jo, nei Antano Vizbaro palaikų artimieji neatpažino. Todėl rastas kūnų liekanas – kelis kauliukus ir pelenų krūveles – tėvai pasidalijo pusiau.
Kas buvo kaltas?
Sovietmečiu informaciją apie katastrofas buvo įprasta slėpti pagal cenzūros reikalavimus. Slepiama buvo ir žinia apie šią nelaimę.
Pirmasis oficialus pranešimas apie katastrofą buvo po poros dienų pasirodžiusi trumpa ir lakoniška žinutė „Tiesos“ laikraštyje: „ Šių metų balandžio 4 dieną Žaslių stotyje įvyko priemiestinio keleivinio dyzelinio traukinio Nr.513, važiavusio iš Vilniaus į Kauną, avarija. Yra žmonių aukų. Sudaryta vyriausybinė komisija, tiriamos avarijos priežastys. Ministrų Taryba reiškia gilią užuojautą tragiškai žuvusiųjų giminėms ir artimiesiems.“
Avarijos kaltininkams išaiškinti suburta LTSR Aukščiausiojo teismo baudžiamųjų bylų kolegija avarijos kaltininkais pripažino kelio meistrą ir dispečerį, kuris nusprendė, kad keleivinis traukinys Žasliuose gali aplenkti prekinį. Dispečeris buvo nuteistas 13 metų, o meistras – trejus metus kalėti.
Visgi daug kas manė, kad dispečeris tapo tik atpirkimo ožiu, o tikroji katastrofos priežastis – nesuveikusi technika. Įrengta automatinė elektros signalizacija privalėjo rodyti, kad dalis prekinio traukinio yra išsikišusi į pagrindinį kelią, tačiau ji rodė, kad viskas gerai, kad prekinis traukinys nuo pagrindinio kelio nuvažiavo tvarkingai. Todėl ir raudona šviesa, kurią pastebėjęs mašinistas būtų sustabdęs traukinį, nedegė.
Dispečerio gynėjas, advokatas Kazimieras Motieka, būsimasis aktyvus Sąjūdžio veikėjas, parašė skundą SSRS Aukščiausiojo teismo pirmininkui, tačiau skundas jo nepasiekė.
Dispečerio bendradarbių išsiųstas skundas SSRS generaliniam prokurorui, kuriame pabrėžta, kad traukinių praleidimo tvarka, kurią neva pažeidė dispečeris, nelaimės dieną dar apskritai nebuvo patvirtinta, atsako irgi nesulaukė.
Po metų SSRS geležinkelininkų laikraštyje pasirodė straipsnis, kuriame buvo aiškinamasi, kokios buvo katastrofos aplinkybės. Jame Saugaus eismo tarnybos revizorius pripažino, kad nelaimė įvyko dėl technikos kaltės. Tačiau dispečeris į laisvę išėjo tik po septynerių metų.
Tais pačiais 1975 m. Žasliuose buvo pastatytas koplytstulpis aukomis atminti. 1991 m., jau atkūrus nepriklausomybę, Žasliuose buvo atidengtas ir pašventintas paminklas žuvusiems katastrofoje atminti.
Tekstas parengtas remiantis „Wikipedia“, Kaišiadorių muziejaus informacija, taip pat 1991 m.išleista Jono Laurinavičiaus knyga „Ugnies giltinė“.
