Botanikos retenybė, egzotiška gėlė ir vaistažolė
Bulves iš Pietų Amerikos vakarinės dalies, kur jos buvo auginamos jau 10 000 m. pr. Kristų, ispanai į Pietų Europą atvežė XVI a. 3-iame ketvirtyje.
Tačiau Ispanijoje, Italijoje, Olandijoje ir Vokietijoje, skirtingai nei Anglijoje, į kurią jas kiek vėliau atgabeno Franciso Drake'o (apie 1540–1596) vadovaujami piratai, apiplėšę ispanų laivus, bulvės plačiau nepaplito.
Iš dviejų žinomų jų veislių, paplitusių Pietų Amerikos žemyne (lot. Solanum andigenum ir Solanum tuberosum) Europoje pritapo pastaroji.
Iš pradžių Europoje egzotiškos bulvės buvo auginamos aukščiausių elito atstovų (imperatorių, karalių, popiežių, kardinolų…) daržuose kaip botanikos retenybė ir vaistai, o jų žiedai vertinti kaip puošybos elementas.
Bulvių gumbai patekdavo ir ant jų stalo. Mažesniu mastu bulvės buvo auginamos miestuose.
Per kelis šimtmečius iš Pietų Europos bulvės paplito visame žemyne. 1569 metais bulvės buvo auginamos Vroclavo botanikos sode, o nuo 1587 m. kaip vaistas buvo pardavinėjamos šio miesto vaistinėje.
Iš miestų ir valdovų dvarų bulvės pateko ir į diduomenės dvarus. Dėl retumo jos buvo brangios.
Vėliau pastebėjus didesnį bulvių nei grūdinių kultūrų atsparumą gamtos negandoms, įvertinus jas kaip nuo bado gelbstintį mitybos šaltinį, XVII a. vid. – XVIII a. vid. Prancūzijoje, Prūsijoje ir kt. valstybėse jos pradėtos propaguoti kaip naudingas augalas.
XVIII amžiaus pab. Vakarų Europoje bulvės jau buvo svarbi žemės ūkio kultūra kaip nepasiturinčių gyventojų ir kariuomenės maistas.
Ne veltui 1777–1779 m. Prūsijos ir Austrijos karas dėl Bavarijos įpėdinystės dar vadinamas „bulvių karu“, nes abi kariuomenės labiau siaubė priešininkų bulvių pasėlius nei kariavo.
Apie 1765–1775 m. parašytuose „Metuose“ Kristijonas Donelaitis mini bulves Mažojoje Lietuvoje, kuri priklausė Prūsijai, kaip įprastą kultūrą: „Ar po tam visaip virti kartupelių valgiai / Ir kelmučiai, kad juos sau su uždaru verdi…“.
Abiejų Tautų Respublikos valdovų ir didkų dvaruose bulvės žinotos jau XVII a. – jos laikytos retenybe, vaistiniu augalu ir delikatesu.
Valstietija iš pradžių bulves sutiko įtariai, plito gandai, jog jų vartojimas sukelia karštinę. Katalikiškoje šalyje liaudis bulves laikė vos ne protestantiška „diversija“ ir nenorėjo jų sodinti.
Karališkas delikatesas
Daugelyje šalių bulvės plito socialinės piramidės principu, iš viršaus – į apačią. Dėl to istoriografijoje neretai iškeliamas ir valdovo Jono Sobieskio (1629–1696) vaidmuo, platinant bulves Abiejų Tautų Respublikoje.
Teigiama, kad jis 1683 m. žmonai Marysenkai atsiuntė iš Šv. Romos imperijos imperatoriaus Vienos dvaro daržo gautų bulvių, nurodęs jas auginti karaliaus valdose.
Bulvės paplito Varšuvoje ir jos apylinkėse, paskui ir visoje valstybėje. Bulviniai patiekalai valdovo puotose iš pradžių kėlė nepasitikėjimą, palaipsniui jie tapo madingi ir paplito didikų dvaruose.
Bet greičiausiai šis pasakojimas yra tik istorinį procesą imituojanti legenda.
Bulvės į Lenkiją ir Lietuvą pateko žymiai anksčiau ir įvairiais keliais. Valdovo ir didikų dvarų daržuose jos buvo žinomos jau prieš XVII a. vidurį.
Štai LDK didikų Kiškų dvaro Vilniuje darže 1640 m. šalia kitų egzotiškų augalų (melionų, šparagų ir figų) augo „bulbos americanos“, t. y. bulvės.
Vladislovo IV Vazos dvaro Varšuvoje darže 1642 m. augintos „Pyra Regalia“ (lot.), berods, irgi buvo bulvės.
Todėl teiginys, jog „apie 1700 m. per Rietavą į Lietuvą iš Europos įvežtos bulvės“, kritikuotinas. Patiekalus iš bulvių 1660 m. savo knygoje mini lenkas S. Herka.
1682 m. Stanislawo Czernieckio kulinarijos knygos „Compendium ferculorum, arba Patiekalų rinkinys“ skyrelyje apie prieskonius šalia neįprastų patiekalų (austrių, varlių, sraigių) yra nurodytos ir bulvės („tertufole“).
Štai du bulvinių patiekalų receptai: a) „Bulvės. Iškepk bulves pelenuose, suvyniojęs į pašukinę drobę, o gali ir išvirti (bet geriau keptos), o kruopščiai nuvalęs nulupk, supjaustyk gabalėliais. Jeigu trumpai laikysi, įdėk gero sviesto ir druskos, pakepk ir patiek. Jeigu ilgai laikysi, įdėk aliejaus, pakepk ir atšaldyk bei supilk į stiklainį ir ilgai laikyk. Jeigu nori, gali išspausti šviežią citriną į lėkštę [su bulvėmis].“
b) „Žuvis su bulvėmis. Jeigu nori, bulves pirmiau gerai išvirk ar iškepk, arba, nuvalęs žalias, supjaustyk gabalėliais. Nuskustą lydeką keliose vietose įpjauk, sudėk į troškintuvą, įdėk ir bulves, įpilk vyno, alyvuogių aliejaus ar sviesto, pipirų, baltos druskos. Patroškink ir patiek.“
Ant magnatų stalo bulviniai patiekalai atsirado XVIII a. pr., o amžiaus viduryje didikų dvarų daržuose bulvės augintos visuotinai.
Štai 1762 m. į Nagurskių Kurtuvėnų dvarą buvo atvežti du vežimai bulvių. XVIII amžiaus vidurio gyvenimo žinovas Jendžejus Kitovičius rašė, jog bulvės Lenkijoje paplito valdant Augustui III Saksui 1736–1763 m., jas išplatino atvykėliai vokiečiai iš Saksonijos ir olandai.
Šio valdovo valdymo pabaigoje bulvės buvo žinomos visoje valstybėje.
Ilgas kelias iki valstiečio stalo
Valstietija iš pradžių bulves sutiko įtariai, plito gandai, jog jų vartojimas sukelia karštinę. Katalikiškoje šalyje liaudis bulves laikė vos ne protestantiška „diversija“, nenorėta jų sodinti.
Be to, bulvių paplitimą lėmė augalų selekcija ir žemės ūkio lygis. Tuometinės veislės bulvės buvo raudonos ir baltos, jos nebuvo atsparios šaltesniam klimatui ir ligoms kaip šiuolaikinės, stokota žinių apie jų priežiūrą ir saugojimą.
Menkas buvo ir dirvos tręšimas, todėl derlingumas nebuvo didelis. Tik kylant žemės ūkio kultūrai, plito ir bulvių auginimas.
Prievartiniai LDK dvaro paiždininkio Antano Tyzenhauzo metodai, 1765–1780 m. taikyti ir auginant bulves, nebuvo rezultatyvūs.
Žymesni pokyčiai prasidėjo tik XVIII a. pab., kuomet bulves pradėta auginti ne daržuose, o laukuose.
XVIII amžiaus pab. – XIX a. pr. suprasta, jog bulvės, priešingai nei kanapės, tiek nealina dirvos, o netręštoje bulvienoje kitais metais galima sėti javus ir tikėtis gero derliaus.
Tačiau bulvių auginimui reikėjo daugiau pastangų, jos netiko tradicinei trilaukei sėjomainai, buvo nukasamos vėliau nei nupjaunamas vasarojus, todėl trukdė ganyti bandą.
Ne veltui ATR bulvės pirmiausia augintos ekonomiškai stipresniuose vakarų ir šiaurės regionuose, o tik paskui rytiniuose, t. y. LDK teritorijoje.
Net XVIII a. pab. bulvių pasėliai nesudarė daugiau kaip 0, 2–0, 4 proc. pasėlių ploto. Štai 1799 m. didikų Nagurskių Šilėnų dvare buvo auginamos bulvės – jų pasėta 4 pūrai, t. y. apie 300 litrų.
Neaišku, ar jos augintos valgiui, ar spiritui varyti (gal krakmolui gaminti?). Todėl bulvės neminimos XVIII a. pab. spaudoje skelbtuose Vilniaus ir kt. miestuose parduodamų žemės ūkio produktų kainoraščiuose.
XIX a. vid. tik atskiruose dvaruose jų buvo sodinama kiek daugiau. 1801 metais Gruzdžių dvare buvo pasėta rugių 3 645 pūrai, avižų – 2 414, miežių – 1 873, žirinių – 202, bulvių – 332, kviečių – 145, sėmenų – 103.
LDK valstietija greta patiekalų, gaminamų iš avižų, miežių, grikių, žirnių, valgė vis daugiau ir bulvinių. Nors LDK bulves pradėta auginti XVII a. 5 dešimtmetyje, tačiau kaip žemės ūkio kultūra jos paplito tik XVIII a. pabaigoje.
