Portalas 15min pristato 17 įdomių faktų apie istorinį Jurijaus Gagarino skrydį ir patį kosmonautą.
1. Jurijus Gagarinas gimė 1934 m. Klušine – nedideliame kaime 200 kilometrų nuo Maskvos. J.Gagarino vaikystėje, 1941 m. lapkritį nacistinė Vokietija vykstant II pasauliniam karui okupavo jo gimtąjį kaimą ir išmetė jo šeimą iš namų.
J.Gagarinas su šeima beveik dvejus metus, kol truko okupacija, gyveno maždaug dešimties kvadratinių metrų dydžio trobelėje. Jos kopijos, esančios Gagarino memorialiniame muziejuje, vidų galite matyti žemiau.
2. Viena priežasčių, kodėl būtent J.Gagarinas buvo atrinktas skrydžiui į kosmosą, buvo ne tik puikus pasirodymas bandymuose ir pasitikėjimas jo psichologinėmis savybėmis, bet ir ūgis – J.Gagarino ūgis buvo vos 157 cm ir jis be didesnių problemų tilpo į „Vostok-1“ kapsulę.
Skrydžio dieną J.Gagarinui buvo vos 27 metai.
3. Kelios savaitės iki Jurijaus Gagarino skrydžio į kosmosą pakilo ir Žemę sėkmingai apsuko „Vostok 3KA-2“ – J.Gagarino erdvėlaivio prototipas.
Šioje kapsulėje buvo manekenas, vardu Ivanas Ivanovičius, ir šuo, kurio vardas buvo Žvaigždutė. 1993 m. Ivanas buvo parduotas aukcione.
4. Į kosmosą J.Gagarinas pakilo 6 val. 7 min. vietos laiku. Jo skrydis vadinosi „Vostok-1“. Iš viso J.Gagarino skrydis tęsėsi 108 minutes.
Pati kelionė aplink Žemę truko mažiau negu pusantros valandos. Per šį laiką erdvėlaivis apsuko didžiąją dalį Žemės rutulio. Maksimalus aukštis, kurį pasiekė erdvėlaivis, buvo 326 kilometrai. Galiausiai kapsulė sulėtėjo ir grįžo į Žemės atmosferą.
5. Prieš kapsulei pasiekiant Žemę J.Gagarinas turėjo katapultuotis, nes ji nebuvo suprojektuota taip, kad galėtų saugiai nusileisti su žmogumi. J.Gagarinas katapultavosi maždaug 7 kilometrų aukštyje ir nusileido su parašiutu. Tačiau šią detalę savo pranešimuose spaudai sovietai nutylėjo.
6. Vėliau SSRS spauda skelbė, kad J.Gagarinas nusileido netoli lauko, kuriame dirbo 6 metų mergaitė ir jos močiutė.
Pasakojama, kad J.Gagarinas turėjo nuraminti išsigandusias moteris, sakydamas, kad yra SSRS pilietis. Taip pat jis sakė, kad grįžo iš kosmoso ir kad turi kuo skubiau paskambinti Maskvai.
7. Po savo skrydžio J.Gagarinas tapo pasauline įžymybe – tam, žinoma, padėjo ir plati šypsena, ir iškalba, pasauliui pasakojant apie jo, paprasto sovietinio darbininko, triumfą.
Kaip roko žvaigždė jis keliavo po visą pasaulį, pritraukdamas minias, susitikdamas tiek su valstybių vadovais, tiek su paprastais žmonėmis. SSRS propaganda J.Gagariną sėkmingai išnaudojo saviems tikslams. Jo veidą atpažino visas pasaulis, o populiarumą buvo galima lyginti su vėliau kilusia „bitlomanija“.
8. Ypač didelio pasisekimo susilaukė Gagarino vizitas į Jungtinę Karalystę trys mėnesiai po jo nusileidimo. Gavęs oficialų Mančesteryje įsikūrusios Liejyklų darbininkų profsąjungos kvietimą, jis, pats prieš tapdamas kosmonautu dirbęs liejykloje, čia susitiko su vietos darbininkais, jį sveikino minios.
9. J.Gagarinas demonstravo sugebėjimą greitai prisitaikyti prie aplinkybių ir sužavėti visus. Lankantis Mančesteryje, pradėjo lyti, ir jo vietiniai palydovai norėjo nuleisti mašinos, kurias jis keliavo, stogą.
Tačiau J.Gagarinas su tuo nesutiko, sakydamas, kad nori, kad susirinkusi minia galėtų jį matyti. „Jei visi šie žmonės, kurie atvyko mane pasveikinti, neišsigando lietaus, neišsigąsiu ir aš“, – tokio J.Gagarino žodžiai įėjo į istoriją.
10. Šio vizito metu J.Gagarinas buvo susitikęs ir su karaliene Elisabeth, tuomet vos aštuoneriais metais už jį vyresne. Susitikimo metu jis po stalu palietė karalienės koją, taip grubiai pažeisdamas karališkąjį protokolą.
J.Gagarinas, augęs kaime ir apie karalienes girdėjęs tik pasakose, vėliau aiškino norėjęs įsitikinti, kad karalienė yra tikra. Pati karalienė po šio kontakto nesutriko – šyptelėjo ir toliau gėrė kavą.
11. SSRS, o vėliau ir Rusijoje ilgai sklandė gandai, kad J.Gagarinas nebuvo pirmasis žmogus kosmose – tik pirmasis, kuris grįžo gyvas. Tokiems gandams atsirasti pagrindo davė Grigorijus Neliubovas, kuris kartu su J.Gagarinu dalyvavo pasiruošime pirmajam žmogaus skrydžiui į kosmosą ir eilėje tarp tų, kurie galėjo skristi, buvo trečias.
Jis dėl blogo elgesio buvo pašalintas iš kosmonautų tarpo, pradėjo gerti ir pasinėrė į depresiją. Po to, kai jis mirė 1966 m., jo mirtis buvo pripažinta savižudybe, o jis pats buvo „ištrintas“ iš sovietinių kosmonautų bendrų nuotraukų. Tada ėmė sklisti gandai, kad iš tikrųjų jis buvo pakilęs į kosmosą dar prieš J.Gagariną, bet nesugrįžo.
12. 1967 m. avariją patyrė erdvėlaivis „Sojuz 1“, kurį pilotavo kosmonautas Vladimiras Komarovas. J.Gagarinas buvo atsarginis šio skrydžio pilotas. Jau prieš skrydį dalis sistemų neveikė, kaip turėtų, bet skrydžio atidėti sovietų funkcioneriai nenorėjo.
V.Komarovas įtarė, kad jis turbūt žus, tačiau nenorėjo atsisakyti skristi, žinodamas, kad antraip skris ir turbūt pražus J.Gagarinas, kuris buvo jo draugas.
Dar prieš skrydį V.Komarovas pareikalavo, kad jo laidotuvės būtų su atviru karstu ir kad sovietų vadovybė matytų, kas įvyko. Jo palaikus galite matyti žemiau.
13. J.Gagarinas mirė itin jaunas – 1968 m., būdamas vos 34 metų. Jis kartu su antruoju pilotu žuvo pilotuodamas lėktuvą, rutininio treniruočių skrydžio netoli karinės bazės metu.
Nors jo mirtis buvo apipinta konspiracijos teorijoms, jau po sovietmečio žlugimo paviešinta slapta KGB ataskaita atskleidė, kad KGB tyrimas parodė, jog kalti dėl jo žūties buvo neteisingus nurodymus davę bazės dispečeriai.
14. Ir J.Gagarinas, ir V.Komarovas buvo ypatingai pagerbti 1969 m., kuomet jų atminimui skirti medaliai atsidūrė Mėnulyje. Juos ten paliko „Apollo 11“ misijos astronautai Neilas Armstrongas ir Buzzas Aldrinas. Taip bent po mirties J.Gagarinas atsidūrė Mėnulyje.
15. Rusijos kosmonautai prieš savo misijas iki šiol visada nusišlapina ant autobuso, kuris juos atveža į paleidimo aikštelę, galinio rato. Šią tradiciją pradėjo J.Gagarinas – nors jis tai padarė „iš reikalo“, dabar tai daroma jo atminimui.
Moterys kosmonautės atsineša mėgintuvėlius su savo šlapimu ir išpila jį ant padangos, taip prisidėdamos prie tradicijos.
16. Paleidimo aikštelė, iš kurios kilo J.Gagarinas, išliko ir yra naudojama iki šiol. Tiesa, dabar ji jau kitoje valstybėje – žlugus SSRS, paleidimo aikštelė atsidūrė Kazachstane.
17. J.Gagarino vardo gatvę buvo galima rasti ir Vilniuje. Tik atkūrus Nepriklausomybę ji buvo pervadinta A.Stulginskio gatve. Dabar J.Gagarino gatvę iki šiol galima rasti Zujūnuose (Vilniaus rajonas).
Pirmą kartą šis tekstas publikuotas 2019 m.
