Kaip NBA vadovams į galvą atėjo tokia keista idėja? Viena pagrindinių priežasčių – nors 1946 m. startavusi NBA per aštuonerius metus tapo gana populiari, atsirado nemažai galvojančių, jog pelnyti taškus yra per lengva. Ypač lyginant su kitomis JAV populiariomis sporto šakomis – amerikietiškuoju futbolu, beisbolu ar ledo rituliu.
„Reikia kažką daryti, kad taiklus metimas išties būtų vertas aplodismentų“, – rašė vienas sporto žurnalistas.
Be to, daug NBA besidominčių žmonių tada manė, kad lygoje per daug dominuoja aukštaūgiai ir tai kenkia žaidimo grožiui. Tikėtasi, kad lanko pakėlimas aukščiau išspręs šią problemą.
NBA mažinti aukštaūgių įtaką stengėsi ir anksčiau. 1951 m. zona, kurioje fiksuojama trijų sekundžių taisyklė, buvo dvigubai išplėsta.
Visų pirma šis sprendimas buvo orientuotas į George'ą Mikaną – 2 m 8 cm ūgio „Minneapolis Lakers“ vidurio puolėją ir vieną geriausių NBA žaidėjų.
Jis daugumą savo taškų pelnydavo tiesiog atsistojęs kuo arčiau krepšio ir tada sulaukęs, kol kas nors jam perduos kamuolį. Kadangi buvo aukštesnis ir stipresnis už daugelį lygos žaidėjų, jam mažai kas galėjo pasipriešinti.
Vis dėlto daug kas manė, kad tokio taisyklių pakeitimo negana. NCAA 1954 m. kovą suplanavo įvykdyti trenerių apklausą ir išsiaiškinti, kokia jų dalis pasisakytų už lankų pakėlimą.
O NBA savo ruožtu nutarė sužaisti oficialias rungtynes, kurių metu lankai būtų pakelti ne į 10, o į 12 pėdų aukštį. Arba, skaičiuojant pagal metrinę sistemą – į 365 cm aukštį.
Ne vienintelis taisyklių pakeitimas
Pakelti lankus buvo nutarta 1954 m. kovo 7 d. rungtynėms, kuriose susitiko „Milwaukee Hawks“ ir „Minneapolis Lakers“. Šios komandos – ir dabar egzistuojančių „Atlanta Hawks“ ir „Los Angeles Lakers“ komandų pirmtakės, tik tada jos buvo įsikūrusios kituose miestuose.
Aukščiau pakelti lankai nebuvo vienintelis taisyklių pakeitimas, išbandytas per šias rungtynes. Pagal tuometines NBA taisykles ne metimo metu atlikta pražanga reiškė, kad žaidėjas, prieš kurį prasižengta, mes tik vieną baudos metimą.
Todėl daug NBA žaidėjų tyčia prasižengdavo prieš varžovus, jei matydavo, kad jie netrukus turės progą pelnyti taškus – arba tiesiog yra prasti baudų metikai. Tai labai sulėtindavo žaidimą.
Kovo 7 d. rungtynėms buvo sukurta tokia taisyklė: per pirmąjį ir trečiąjį kėlinius baudų metimai išvis nebuvo metami. Vietoje to skaičiuota, kiek kuri komanda gauna teisę mesti baudų metimų.
Tada atitinkamai pirmojo ir trečiojo kėlinio pabaigoje visi baudų metimai turėjo būti metami iš eilės, vienu ypu.
Ir tai dar ne viskas. Pirmojo kėlinio pabaigoje komandų uždirbti baudų metimai turėjo „išsiprastinti“. Paprasčiau tariant, jei Mineapolio komanda per pirmąjį kėlinį būtų gavusi teisę mesti 10 baudų, o Milvokio – 7, Mineapolio komanda būtų metusi tris baudas, o Milvokio – nė vienos.
Trečiojo kėlinio metu ši taisyklė nebegaliojo: analogiškos situacijos metu komandos būtų metusios visus uždirbtus baudų metimus.
Kaip vyko rungtynės?
Ne visi tuometiniai krepšinio ekspertai žavėjosi idėja pakelti krepšius. Štai laikraščio „Minneapolis Tribune“ žurnalistas Dickas Cullumas rašė: „Man atrodo, kad aukščiau pakelti krepšiai žemiems žaidėjams gyvenimą apsunkins labiau negu aukštiems“. Paaiškėjo, kad jis buvo teisus.
Rungtynėms prasidėjus „Lakers“ žaidėjams ilgai nesisekė prisitaikyti prie aukštesnių krepšių. Tuo metu „Hawks“ žaidėjai pataikė tris pirmuosius metimus ir įgijo persvarą 6:0.
Pirmojo rungtynių kėlinio pabaigoje „Milwaukee Hawks“ pirmavo dviem taškais. Abi komandos per pirmąjį kėlinį įgijo teisę mesti po tris baudų metimus. Tai reiškė, kad abiejų komandų uždirbti baudų metimai pasinaikino ir baudų nemetė nė viena komanda.
Antrojo kėlinio viduryje „Hawks“ padidino persvarą iki septynių taškų, bet tuomet „Lakers“ pradėjo pataikyti geriau ir iki kėlinio pabaigos vėl sumažino skirtumą iki dviejų taškų.
Trečiajame kėlinyje jau „Hawks“ nustojo pataikyti – per šį kėlinį tikslą pasiekė tik 3 šios komandos metimai iš 15. Na, o George'as Mikanas, prametęs pirmuosius 12 metimų, pagaliau pataikė dukart iš eilės. „Lakers“ išsiveržė į priekį ir pasibaigus 3-iam kėliniui pirmavo 40:34.
„Hawks“ turėjo progą sumažinti skirtumą – jie po 3-iojo kėlinio metė 10 baudų, o „Lakers“ – tik penkias. Bet „Hawks“ pataikė tik 3 baudų metimus iš 10, o „Lakers“ įmetė visus 5 metimus. Tad jų persvara išaugo iki 8 taškų.
Ketvirtajame kėlinyje „Lakers“ persvara buvo padidėjusi iki 12 taškų. Nors „Hawks“ dar surengė spurtą, pasivyti Mineapolio komandos jiems nepavyko. „Lakers“ laimėjo 65:63. Pergalės pasiekti jiems nesukliudė tai, kad krepšį atakavo tik 28 proc. taiklumu.
Žaidėjai kritikavo eksperimentą
Po rungtynių jų dalyviai buvo vieningi – eksperimentas nepasisekė.
Net rezultatyviausias rungtynių žaidėjas – 17 taškų įmetęs „Lakers“ puolėjas Vernas Mikkelsenas – pavadino eksperimentą „baisia nesėkme“.
„Aukštesni lankai nepadėjo žemesniems vaikinams. Jie padėjo man – aukštam, stipriam žaidėjui, kuris mėgsta kovoti dėl atšokusių kamuolių. Aš po netaiklių metimų turėjau šiek tiek daugiau laiko užsiimti poziciją kovai dėl kamuolių“, – aiškino savo sėkmingą žaidimą V.Mikkelsenas.
Panašiai kalbėjo ir kiti žaidėjai. „Aukštaūgiai, atrodo, tampa dar aukštesni. (…) Žaisdami jautėmės keistai, o žemesniems žaidėjams žaisti yra sunkiau“, – sakė G.Mikanas.
Tam pritarė ir daug žiūrovų, teigusių, kad rungtynės su mažiau metimų iš po krepšio yra ne tokios įdomios.
Dar kelios rungtynių dalyvių reakcijos:
„Hawks“ treneris Johnas Kundla: „Niekas nesugebėjo įmesti į krepšį. Vaikinai, kurie ir šiaip pasižymėjo prastesniu taiklumu, nukentėjo labiausiai. O aukštesniems vaikinams nebuvo problemų atkovojant kamuolius“.
„Lakers“ trenerio padėjėjas Dave'as MacMillanas: „Ką bedarytum, aukštesni žaidėjai vis tiek turi persvarą prieš žemesnius.“
„Hawks“ gynėjas Bobas Harrisonas: „Tai nepatogu. Tai baisu. Aš renkuosi senąsias taisykles.“
Tiesa, kitokį požiūrį išeiškė „Lakers“ gynėjas 175 cm ūgio Slateris Martinas. Jis pasakė: „Aš norėčiau, kad krepšys būtų nuleistas iki 6 pėdų (1 m 82 cm, – 15min). Tada aš būčiau kaip George'as Mikanas.“
Po tokių reakcijų NBA atsisakė idėjos pakelti krepšius ir prie šio klausimo daugiau nebegrįžo.
Šalia visų tuomet išvardintų tokios idėjos trūkumų galima pridėti ir dar vieną – dėjimai į krepšį kaip atskiras žaidimo elementas tuomet niekad nebūtų atsiradęs.
Primename, kad Robertas Javtokas 2001 m., įdėjęs į būtent 3 m 65 cm aukštyje iškeltą krepšį, pasiekė pasaulio rekordą. Tad net tarp krepšininkų taip aukštai kilti galėtų tik vienetai.
Parengta pagal Stewthornley.net.
