1945 m. rugsėjo 10 d. ūkininkų pora Lloydas ir Clara Olsenai kirto galvas viščiukams savo ūkyje Kolorade. L.Olsenas nukirsdavo galvą, o jo žmona viską sutvarkydavo.
Šiuos viščiukus jie veisė maistui ir ketino parduoti vietiniame turguje. Bet vienas iš 40 ar 50 viščiukų, tądien patekusių po kirviu, elgėsi kitaip negu kiti.
Net ir po smūgio praėjus tam tikram laiko tarpui, šis viščiukas, kurio didžioji galvos dalis buvo nukirsta, vis dar rodė gyvybės ženklus. Jis vis dar laikėsi ant kojų ir vaikštinėjo aplinkui. Ir nerodė jokio noro prarasti gyvybės.
Olsenai jį nakčiai paliko senoje dėžėje namų prieangyje. Ryte L.Olsenas, atėjęs pažiūrėti į dėžę, išvydo, kad viščiukas vis dar yra gyvas.
Keliaudamas į turgų, ūkininkas kartu su savimi pasiėmė ir šį viščiuką. Turguje jis pradėjo siūlyti kitiems prekeiviams lažintis, kad jis turi begalvį, bet gyvą viščiuką.
Netrukus gandas apie viščiuką pasklido po visą apylinkę. Vietinis laikraštis atsiuntė žurnalistą, kad šis pakalbintų L.Olseną ir aprašytų situaciją.
Po kelių savaičių Olsenų ūkyje apsilankė keliaujančio cirko atstovas su pasiūlymu – su viščiuku keliauti po JAV, jį rodyti žmonėms ir taip užsidirbti pinigų.
Olsenų ūkis nebuvo didelis, šeimai dažnai buvo sunku sudurti galą su galu. Jie nutarė priimti pasiūlymą.
Viščiukas keliauja po JAV
Pirmiausia L.Olsenas su viščiuku apsilankė Jutos universitete Solt Leik Sityje, kur viščiuką tyrė mokslininkai.
Nuo tada Mike'as – tokiu vardu buvo pavadintas viščiukas – keliavo po įvairias JAV valstijas, apie jį rašė didžiausi JAV žurnalai ir laikraščiai, tokie kaip „Time“ ir „Life“. L.Olsenas rinko po 25 centus iš kiekvieno, norėjusio pamatyti, „viščiuką Mike'ą – begalvį stebuklą“.
Savo šlovės viršūnėje Mike'as uždirbdavo po 4500 dolerių per mėnesį ir buvo įvertintas maždaug 10 tūkst. dolerių.
Daug ūkininkų bandė savo viščiukams galvas nukirsti taip, kad jie išgyventų kaip Mike'as – bet nė vienam jų nepavyko pasiekti, kad jų viščiukai išgyventų ilgiau negu dieną ar dvi.
Mike'as buvo girdomas ir maitinamas skystu maistu iš buteliuko, panašaus į akių lašų buteliuką. Maistas jam buvo lašinamas tiesiai į stemplę.
Iki savo mirties jis priaugo daugiau negu du kilogramus. Kvėpavimo takuose besikaupiančios gleivės ir kitos atliekos jam buvo išsiurbiamos su švirkštu.
Laisvą laiką Mike'as leisdavo bandydamas su neegzistuojančiu snapu valyti savo plunksnas ir rankioti nuo žemės maistą. Jis taip ir nesuprato, kad neturi galvos.
Mike'o gyvenimą nutraukė nelaimė. Vieną vakarą prieš pasirodymą Fynikso mieste Arizonoje 1947 m. pavasarį Mike'as pradėjo gargaliuoti. Greičiausiai todėl, kad jo kvėpavimo takus kažkas užkimšo.
Tada L.Olsenas su siaubu suprato, kad ankstesnio pasirodymo vietoje paliko švirkštą, kurį tokiose situacijose naudodavo Mike'o kvėpavimų takų pravalymui. Taip Mike'as užduso.
Mike'o šeimininkas ilgą laiką teigė, kad pardavė viščiuką ir nežino jo tolimesnio likimo. Jam ilgai buvo sunku pripažinti, kad jo „auksinė žąsis“ mirė dėl jo kaltės. Tik artėjant mirčiai jis šeimos nariams prisipažino, kad viščiukas mirė jo priežiūroje.
Kaip pasielgė su Mike'o kūnu, L.Olsenas niekada nepasakojo. Jo palikuonys spėja, kad jis tiesiog išmetė viščiuką kažkur pakelėje.
Mike'o paslaptis
Bet kaip viščiukui apskritai pavyko taip ilgai išgyventi? Tai pirmiausia lėmė faktas, kad vištų smegenys yra kitokios negu žmonių.
Žmogus, jam nukirtus galvą, neišvengiamai praras ir beveik visas smegenis. Su viščiukais yra kitaip. Didžioji dalis jų smegenų yra galvos galinėje dalyje, netoli kaklo.
Pasakojimai apie Mike'ą ir jo nuotraukos neleidžia abejoti, kad lemtingasis kirvio smūgis nukirto visą priekinę galvos dalį su snapu, akimis ir ausimis.
Tačiau galvos dalis netoli kaklo išliko. Būtent šioje dalyje yra apie 80 proc. viščiuko smegenų, tarp jų ir dalys, atsakingos už viščiuko gyvybines funkcijas – širdies plakimą, kvėpavimą, virškinimą.
Tuo metu mokslininkai svarstė, kad kirvio smūgis nepakenkė viščiuko galvos smegenų kamienui. Nuo tada mokslas pažengė pirmyn, ir dabar jau yra žinoma, kad tai, ką anuometiniai mokslininkai laikė smegenų kamienu, viščiukų organizmuose yra pačių galvos smegenų dalis.
Be to, viščiukui pasisekė, kad kirvis neperkirto pagrindinės per kaklą einančios kraujagyslės, o tinkamoje vietoje susiformavęs kraujo krešulys neleido jam mirtinai nukraujuoti.
Tame buvo ir laimingo atsitiktinumo – todėl ūkininkams vėliau bandžiusiems nukirsti viščiukams galvas taip, kad šie išgyventų kaip Mike'as, nepavykdavo.
Dabar mokslininkai mano, kad pats faktas, jog viščiukas ilgai gyveno be galvos, yra daug mažiau stebinantis negu faktas, kad viščiukas iš karto mirtinai nenukraujavo.
Kaip baigėsi viščiuko savininkui? Už uždirbtus pinigus jis įsigijo du traktorius, kurie pakeitė arklį ir mulą. Taip pat įsigijo „Chevrolet“ pikapą.
Jo proanūkio teigimu, L.Olsenas džiaugėsi, kad gavo progą pakeliauti ir pamatyti JAV dalis, kurių šiaip būtų nematęs, tačiau jo gyvenimas pernelyg nepasikeitė. Jis ir toliau ūkininkavo iki gyvenimo pabaigos. Iki šiol Kolorade šeimos ūkį išlaiko jo palikuonys, kurie ūkininkauja toliau – tik jau be begalvių viščiukų.
Fruitoje, Kolorado miestelyje, netoli kurio gyveno Olsenų šeima, dabar trečią gegužės savaitgalį kasmet yra minima „begalvio viščiuko Mike'o“ diena, čia stovi jo statula.
Parengta pagal BBC ir knygą „The QI book of general ignorance“.
