Tamboro ugnikalnis busti pradėjo 1812 m., o išsiveržė 1815 m. balandį, likus kelioms savaitėms iki Vaterlo mūšio.
Mūšį Napoleonas pralaimėjo, o karų išsekinta Europa susidūrė su vulkanine žiema, badu ir prastu derliumi.
Tamboro ugnikalnio išsiveržimas buvo stipriausias ugnikalnio išsiveržimas, įamžintas rašytinėje žmonijos istorijoje, gali būti, kad ir didžiausias nuo pat akmens amžiaus. Tamboro ugnikalnio išsiveržimo metu į atmosferą išmesta net 400 milijonų tonų vulkaninių dulkių ir pelenų.
Be to, 1812-1816 m. laikotarpiu įvyko dar keletas stiprių ugnikalnių išsiveržimų (Sufrieras 1812 m., Avu 1812 m., Suvanosedžima 1813 m., Majonas 1814 m.), kurie taip pat prisidėjo prie atmosferos užteršimo.
Prie sumažėjusios temperatūros prisidėjo ir žemas saulės aktyvumas. Labiausiai visų kataklizmų pasekmes pasaulis pajuto 1816 m.
Nors ugnikalnio pelenai nusėdo per 1-2 savaites po išsiveržimo, tačiau pačios smulkiausios, sieros dioksido aerozolio dalelės atmosferoje išbuvo net keletą metų. Jos atspindėjo dalį Saulės spindulių, todėl planetoje tapo tamsiau ir šalčiau.
Pasaulinė oro temperatūra 1816 m. buvo maždaug 0,4-0,7 laipsnio žemesnė negu įprasta, o Šiaurės Amerikoje ir Europoje – net 7-10 laipsnių žemesnė negu įprasta. Dėl pelenų 1816-ųjų metų pavasarį krito rusvas sniegas, o JAV tvyrojo rausvas rūkas.
Manoma, kad Tamboro ugnikalnio išsiveržimo metu žuvo net virš 100 tūkstančių žmonių, nors tikrasis aukų skaičius iki šiandien nėra žinomas.
Kiek vėliau, 1883 m., sprogo Krakatau ugnikalnis, o jo sukeltas cunamis pražudė daugiau 36 tūkst. žmonių, pelenų ir dulkių debesis pakilo net į 25 km aukštį ir uždengė saulę.
Tačiau netgi šis išsiveržimas ir išmestų dalelių ir aukų skaičiumi buvo nepalyginamai mažesnis nei Tamboro vulkano, kuriam laikui stipriai sutrikdžiusio pasaulinį klimatą.
Kur klimatas pakito labiausiai?
Labiausiai 1816 m. nukentėjo šiaurės rytų JAV, Kanados rytų pakrantė bei Šiaurės Europa. Pavasarį ir vasarą JAV tvyrojo tirštas sausas rūkas. Jis buvo rausvos spalvos, pro jį blyškiai švietė Saulė.
1816 m. gegužę stipri šalna nušaldė daugumą pasėlių. Birželio 6 d. sniegas iškrito Olbanyje, Meino valstijoje. Birželio pradžioje Kvebeke prisnigo net 30 cm.
Liepą ir rugpjūtį ežerų vanduo buvo užšalęs iki pat pietinės Pensilvanijos. Dažnai pasireikšdavo dideli temperatūros šuoliai – nuo neigiamų iki įprastinių ar net 35 °C karščių.
Britų salose 1816 m. vasarą ištisai pliaupė smarkūs lietūs. Dideli orų pasikeitimai užfiksuoti Vokietijoje, šiaurės Kinijoje. Indijoje vėlavo vasaros musonas.
Dėl liūčių patvino Europos upės, šalnos fiksuotos net rugpjūtį. Italijoje, Vengrijoje krito spalvotas sniegas.
Snigo net tokiose tropinėse vietose kaip Taivanas, pietryčių Kinija. Kinijoje ryžiai neužderėjo net tris metus iš eilės).
Dėl tokių orų žuvo didžioji paveikto regiono derliaus dalis. Prasidėjo badas, gyventojų neramumai, epidemijų plitimas, plėšimai, trūko arklių – jie mirdavo nuo bado arba būdavo suvalgomi badaujančių.
1816-1817 m. žiema taip pat buvo neįprastai šalta. Naujojoje Anglijoje temperatūra nukrito iki -32 °C, užšąlo Niujorko įlankos vandenys.
Šveicarijoje smarkiai išsiplėtė Gjetro ledynas. Kadangi žmonės dar nesuprato, kad gelsvas rūkas pasaulyje tvyrojo dėl išsiveržusio ugnikalnio, buvo manoma, kad prasidėjo pasaulio pabaiga.
Slogių nuotaikų įkvėpta 1816 metais Mary Shelley pradėjo rašyti knygą „Frankenšteinas“.
Ar išsiveržimas paveikė Lietuvą?
Trys pasauliui pražūtingi ir sunkūs metai vakarinėje Rusijos imperijos, kuri tuomet valdė Lietuvą, teritorijoje buvo stebėtinai lengvi – nei valdžios institucijos, nei šalies gyventojai nieko rimtesnio nepastebėjo.
Priešingai, visais trim metais – 1816, 1817 ir 1818 m. – vasara Rusijoje buvo daug geresnė nei anksčiau.
Šiltas, vidutiniškai sausas oras prisidėjo prie gerų grūdų derliaus, visiškai priešingai nei kitose Europos ir Šiaurės Amerikos šalyse. Egipte, Centrinėje Afrikoje, Centrinėje Amerikoje, Brazilijoje ir netgi Kosta Rikoje taip pat nebuvo stiprių klimato pakitimų.
Tačiau visgi Rusijos Imperija neliko visiškai nepaliesta – 1830–1831 m. Rusijos imperijoje prasidėjo dvi choleros epidemijos bangos, kurių naujos rūšys atsirado 1816 m. Indijos Bengalijoje.
Po kovų su persais ir turkais į Rusiją sugrįžtantys rusų kariai kartu atsinešė šią ligą, nuo kurios per dvejus metus mirė net 197 069 Rusijos imperijos piliečiai (oficialūs duomenys), o iš viso, pasitikint oficialia statistika, tuomet susirgo net 466 457 žmonės.
Supervulkanų išsiveržimai priešistorinėje praeityje
Supervulkanai – tai milžiniški ugnikalniai, galintys į atmosferą išmesti 1000-5000 kubinių kilometrų materijos. Tai Jeloustounas, Toba ir didžiausias pasaulyje supervulkanas La Garita, išsiveržęs prieš 27,8 milijonų metų.
La Garita išsiveržimas buvo pakankamai seniai, tačiau super vulkanas Toba Sumatroje sprogo vos prieš 75 tūkst. metų.
Tai buvo vienas didžiausių išsiveržimų Žemės istorijoje ir 100 kartų stipresnis nei Tamboro išsiveržimas. Į orą jis išmetė net 2800 kubinių kilometrų uolienų, dulkių ir pelenų.
Po šio neįtikėtino sprogimo Tobos krateryje susiformavo ežeras. Mokslininkai mano, kad būtent šis vulkanas sukėlė tikrai rimtą grėsmę žmonijos išlikimui – saulę uždengė pelenų ir dulkių debesys ir pasaulyje temperatūra nukrito net 15 laispnių. Prasidėjo daugiau nei dešimt metų trukusi vulkaninė žiema.
Mokslininkai teigia, kad tuo metu žmonių populiacija galėjo sumažėti net iki ~15000 individų.
Pagrindinėje straipsnio nuotraukoje pavaizduoti žaibai ugnikalnio išsiveržimo metu – retai pasitaikantis gamtos reiškinys, kurio kilmė iki šiol nėra išaiškinta.
Pagal vieną iš versijų, vulkano išsiveržimo metu į orą išmetami magmos burbulai būna įsielektrinę. Judėdami jie sukuria skirtingais krūviais įelektrintas sritis, tarp kurių ir vyksta elektros iškrovos.
Pagal kitą hipotezę, išmetamos vulkaninių dulkių dalelės patiria tarpusavio susidūrimus, dėl kurių įsielektrina skirtingais krūviais, tuomet ir įvyksta žaibų išlydžiai. Taip pat nustatyta, kad vulkaniniai žaibai yra dviejų rūšių ir jų prigimtis skirtinga: vieni formuojasi prie kraterio kraštų, o kiti – pelenų debesyje.
____________________________________________________________________
Straipsnio autorius Šarūnas Subatavičius – archeologas, dabar VU istorijos magistrantas. Domisi Lietuvos ir regiono praeitimi, Europos numizmatika, senųjų Pietų Amerikos kultūrų archeologija. Rašo tinklaraštį praeitiespaslaptys.lt.
