„Porajmas“ („Pharrajimos“) – taip dažnai vadinamas romų Holokaustas jų pačių kalba. Romų kalba šis žodis reiškia „suskaldymas“, „sunaikinimas“.
Nacistinė Vokietija romus laikė „rasiškai prastesniais“ žmonėmis. Todėl daugelio jų likimas buvo panašus į žydų. Jie kentėjo nuo prievartinio įkalinimo, priverstinių darbų ir masinių žudynių.
Okupuotose Rytų Europos teritorijose vokiečiai išžudė dešimtis tūkstančių romų, dar tūkstančiai žuvo Aušvico, Birkenau ir kitose koncentracijos stovyklose. Be to, nacistinėje Vokietijoje veikė kelios priverstinio darbo stovyklos, kuriose buvo kalinami romai.
Istorinius kadrus, kuriuose užfiksuotas romų Holokaustas, galite matyti žemiau esančioje galerijoje.
Romų likimas Vokietijoje
Prasidėjus II pasauliniam karui, pirminis vokiečių planas buvo visus Vokietijos ir Austrijos romus perkelti į okupuotas Lenkijos teritorijas, kurios nebuvo tiesiogiai prijungtos prie Vokietijos.
Proceso pradžia dėl nesutarimų vokiečių vadovybėje užsitęsė, bet 1940 m. gegužę pirmieji romai, daugiausia iš Hamburgo ir Brėmeno, buvo perkelti į Liublino regione įkurtas priverstinio darbo stovyklas.
1941 m. rudenį dar dalis Vokietijos romų buvo perkelti į Lodzės getą, kur jiems buvo išskirta atskira teritorija. 1942 m. šie romai, išgyvenę perkėlimą ir siaubingas gyvenimo sąlygas, kartu su Lodzės geto žydais pražuvo Chelmo koncentracijos stovykloje 1942 m. pradžioje.
Likę Vokietijos romai 1940-1942 m. praleido laikino sulaikymo vietose, vadinamosiose „čigonų stovyklose“, kur šimtai jų mirė nuo nepakeliamų gyvenimo sąlygų.
1942 m. gruodį Heinrichas Himmleris nurodė deportuoti visus romus iš Vokietijos reicho. Daliai romų buvo padaryta išimtis – „grynakraujams čigonams“, kurie, manyta, gyveno Vokietijoje nuo senovės laikų, romų kilmės žmonėms, kurie buvo integravęsi į visuomenę ir romams bei jų šeimoms, kurie tarnavo Vokietijos kariuomenėje. Visgi vietiniai valdininkai dažnai į šias išimtis nekreipė dėmesio.
Dauguma romų buvo deportuota į Aušvico koncentracijos stovyklą. Romės moterys taip pat kalėjo Ravensbriuko moterų koncentracijos stovykloje. Į Aušvicą deportuota buvo apie 23 tūkst. romų, kitas stovyklas – apie 3 tūkst.
Koncentracijos stovyklose romai privalėjo nešioti rudą apverstą trikampį, kartais – raidę Z (nuo vokiško žodžio Zigeuner, čigonas). Stovyklose mokslininkai, tokie kaip daktaras Josefas Mengelė, su romais atliko žiaurius medicininius eksperimentus, juos priverstinai sterilizavo.
1944 m. rugpjūtį Aušvico romų lageris buvo sunaikintas. Galintys dirbti romai perkelti kitur, likę – daugiausia vaikai, moterys ir senyvi žmonės – nužudyti. Skaičiuojama, kad pražuvo apie 19 tūkst. iš 23 tūkst. Aušvice kalėjusių romų.
Romai persekiojami buvo ir Vokietijos okupuotose teritorijose. Jose romų persekiojimas ir naikinimas vyko skirtingomis formomis. Kai kur jie atsidurdavo priverstinio darbo stovyklose savo šalyse, kai kur buvo perkeliami į Lenkijoje įkurtas koncentracijos stovyklas.Daug kur Rytų Europoje juos sušaudydavo mobilūs kolaborantų būriai, sudaryti iš vietinių gyventojų.
Kiek romų buvo nužudyta genocido metu, tiksliai nežinoma. Tačiau mokslininkai skaičiuoja, kad II pasaulinio karo metu nužudyti buvo maždaug ketvirtadalis Europos romų. Kadangi romų Europoje prieš karą, manoma, gyveno apie milijoną, tai reiškia, kad Holokausto metu pražuvo apie 250 tūkst. romų.
Romų likimas Lietuvoje
Tarpukariu Lietuvoje, manoma, gyveno apie pusantro tūkstančio romų. Kadangi didelė dalis jų buvo klajokliai ir galėjo nepatekti į surašymus, tikslus skaičius galėjo būti ir didesnis.
1942 m. nacistinės Vokietijos okupuotoje Lietuvoje prasidėjus masiniams romų areštams, sulaikyti romų kilmės asmenys buvo gabenami į koncentracijos stovyklas ir darbams į Vokietiją bei Prancūziją. Iš viso iš Lietuvos darbams buvo deportuota maždaug tūkstantis dirbti galinčių romų, dauguma jų po karo grįžo atgal į Lietuvą.
Romai buvo žudomi ir Lietuvos teritorijoje. Daugiausiai romų – pirmiausia dirbti negalinčių senelių ir vaikų – buvo sušaudyta Pravieniškėse, kur veikė ir priverstinio darbo stovykla, taip pat romai buvo žudomi netoli Švenčionių, Šalčininkų rajone.
Dokumentuose rasta įrodymų, kad Vilniuje, Kirtimų vietovėje buvo sunaikintas romų taboras, tikslus žuvusiųjų skaičius nenurodytas.
Skaičiuojama, kad iš viso nacistinės Vokietijos okupacijos metais Lietuvoje nužudyta ne mažiau 500 romų, arba maždaug kas trečias Lietuvos romas.
Žinoma, kad naciai sušaudydavo klajojančių romų šeimas tiesiog sutikę kelyje, tačiau tai nebuvo nurodoma pranešimuose ir dokumentuose, apie tai primena tik liudininkų prisiminimai. Todėl spėjama, jog šis skaičius gali būti ir didesnis.
2019 m. rugpjūčio 2 d. Lietuvoje pirmą kartą buvo minima Romų genocido atminimo diena.
Tekstas parengtas remiantis puslapyje „Romų platforma“ pateikiama informacija ir JAV Holokausto muziejaus informacija.
