1946 m. lapkričio 1 d. pirmąsias BAA rungtynes žaidė „New York Knicks“ ir „Toronto Huskies“. Šiuo metu nebėra likusio nė vieno gyvo krepšininko, kuris būtų 1946–1947 m. žaidęs kurioje nors iš šių komandų. Ilgiausiai išgyveno „Huskies“ žaidęs kanadietis Gino Sovranas, miręs 2016 m. birželį.
G.Sovranas gimė 1924 m. gruodį. Kai jis 1946 m. lapkritį pirmąkart išbėgo į BAA aikštelę, jam buvo 21 metai, ir jis buvo antras pagal jaunumą žaidėjas tuometinėje BAA.
Likus maždaug pusmečiui iki mirties G.Sovranas su puslapiu nbpa.com pasidalino atsiminimais apie pirmąjį NBA sezoną.
Remiantis G.Sovrano atsiminimais, portalas 15min pristato ryškiausius skirtumus tarp tuometinio krepšinio ir BAA lygos bei dabartinės NBA.
Lyga buvo mažesnė ir apėmė mažesnę teritoriją. Pirmajame BAA sezone žaidė 11 komandų. Visos jos buvo iš JAV Šiaurės arba Šiaurės rytų regiono, išskyrus Toronto komandą, bet Torontas geografiškai taip pat buvo arti šio regiono.
Žaidėjai buvo kviečiami „per pažintis“. 1946 m. spalį G.Sovranas, tada studijavęs Detroito universitete, sulaukė telefono skambučio. Skambino vieno Toronto laikraščio sporto skyriaus redaktorius.
Jis G.Sovranui pasakė, kad netrukus pradės veikti nauja profesionali krepšinio lyga, o Torontas joje turės komandą, ir paklausė, ar jį domina pabandyti į ją patekti. Kadangi kaip tik tą pusmetį G.Sovranas turėjo skirti praktikai ir nėjo į paskaitas, jis, kad užsidirbtų pinigų, nutarė praktiką iškeisti į krepšinį.
Žaidėjai galėjo užsiimti ne viena sporto šaka. G.Sovranas atvyko į Torontą ir dalyvavo bandomojoje treniruotėje, bet su juo sutartis buvo pasirašyta tik po trijų savaičių: iki tol jam liepta tiesiog laukti. To priežastis, pasak G.Sovrano, buvo „Toronto Huskies“ noras paskutinę laisvą vietą savo sudėtyje užpildyti Joe Krolu – tuo metu vienu žymiausių Kanados sportininkų. Vienintelė problema – J.Krolas sėkmingai žaidė ne krepšinį, o kanadietišką futbolą. Kad ir kaip „Huskies“ jam siūlė pakeisti sporto šaką, J.Krolas vis tiek nesutiko.
Minimalus atlyginimas buvo mažesnis. Kai su G.Sovranu sutartis galiausiai buvo pasirašyta, jam mokėjo 550 dolerių per mėnesį. Įvertinus infliaciją, dabar ši suma sudarytų apie 6,9 tūkst. dolerių per mėnesį, arba 69 tūkst. dolerių per 10 mėnesių trunkantį sezoną.
Šį sezoną minimalus NBA atlyginimas naujoku sieks 815 tūkst. dolerių per sezoną. Taigi, net ir atsižvelgus į infliaciją matyti, kad minimalus NBA žaidėjo atlyginimas nuo pirmojo sezono išaugo daugiau negu 10 kartų.
Vis dėlto G.Sovranas pripažino, kad jam, kaip studentui, tada 550 dolerių per mėnesį buvo milžiniški pinigai: rasti darbą, už kurį tiek gautų, buvo sunku.
Mažesnė buvo ir bendra „algų kepurė“. Visi komandos žaidėjai drauge negalėjo gauti daugiau negu 55 tūkst. dolerių per mėnesį. Atsižvelgiant į dabartinę pinigų vertę, tai būtų 690 tūkst. dolerių, arba 6,9 mln. dolerių per sezoną.
Kitą sezoną NBA „algų kepurė“ bus 99 mln. dolerių per sezoną. Taigi, per 70 metų ši suma išaugo daugiau negu 10 kartų, net ir atsižvelgus į infliaciją.
Komandų kelionės vyko kitaip. Į rungtynes išvykose komandos tada vykdavo traukiniais, pirmąja klase. Tai, prisimena G.Sovranas, kartais atvesdavo prie komiškų situacijų – yra pasitaikę, kad komanda tiesiog nespėjo į traukinį ir visi žaidėjai bei treneriai turėjo į rungtynes kitame mieste vykti taksi.
Trenerių vaidmuo buvo itin mažas. G.Sovranas prisimena, kad nei mokykloje, nei aukštojoje mokykloje, nei NBA taisyklingai atlikti krepšinio elementų jo niekas nemokė: kaip kuo taikliau mesti į krepšį ar užsiimti poziciją gynyboje, jis išmoko pats. Trenerių vaidmuo tuometinėje NBA apsiribojo sudėties parinkimu ir keitimų rungtynių metu darymu.
„Huskies“ komanda atskiro trenerio netgi neturėjo: komandą treniravo vienas iš žaidėjų. Už tai jam mokėtas dvigubas atlyginimas. Tačiau, prisimena G.Sovranas, po 12 rungtynių žaidėjas-treneris tiesiog paliko „Huskies“ komandą ir išvyko į Klivlandą, kur jau tapo tik žaidėju.
Bendrų treniruočių nebuvo. Žaidėjai vieni kitus dažniausiai susitikdavo tik per rungtynes, kartu jie nesitreniravo. Kanadiečiai ir amerikiečiai gyveno skirtinguose Toronto rajonuose. Dėl to, sako G.Sovranas, jis taip ir neužmezgė artimų ryšių su komandos draugais.
Žaidėjų ūgis buvo mažesnis. G.Sovrano ūgis buvo 190 cm. Dabar tokio ūgio krepšininkai žaidžia gynėjais. Tačiau G.Sovranas žaidė vidurio puolėju. Žaisdamas koledže, aukštesnių už save jis beveik nesutiko, NBA tokių atvejų jau pasitaikė, bet irgi nedaug. Aukščiausias jo komandos draugas buvo 196 cm ūgio.
Todėl G.Sovranas sako daugiausia taškų rinkęs iš netoli krepšio, „centruodamas“. Jis gaudavo kamuolį netoli krepšio, sukosi į kairę arba į dešinę pro gynėją ir dažniausiai mesdavo kablį. Taip pat G.Sovranas dažnai pelnydavo taškus po „antrųjų šansų“, nes žaidėjai buvo mažiau taiklūs negu dabar.
Pražangos buvo fiksuojamos griežčiau. Pasak G.Sovrano, jei besiginantis žaidėjas bent jau paliesdavo puolantį, buvo fiksuojama pražanga, todėl fizinio kontakto žaidime beveik nebuvo. Jo teigimu, dabartinė NBA fizinių kontaktų skaičiumi amerikietiškam futbolui yra artimesnė negu tuometiniam krepšiniui.
Taisyklės dar nebuvo nusistovėjusios. Tada dar neegzistavo 24 sekundžių atakos laiko taisyklė, 3 sekundžių baudos aikštelėje taisyklė ir daug kitų dabar įprastų taisyklių. Vyko eksperimentai: pavyzdžiui, kartą G.Sovranas žaidė rungtynes, kurių kėlinys truko 15 minučių.
Komandos buvo daug mažiau stabilios. „Toronto Huskies“ sužaidė vos vieną sezoną, kurio metu iškovojo 17 pergalių ir patyrė 43 pralaimėjimus. Tada, 1947 m., komanda tiesiog buvo išformuota. G.Sovranas buvo atleistas sezono viduryje – kodėl, jis sako taip ir nesužinojęs. Apskritai sezoną baigė tik trys žaidėjai, kurie jį ir pradėjo, o sudėtis keitėsi nuolat.
G.Sovrano teigimu, komandos savininkai suburdami komandą tikėjosi, kad galės konkuruoti su Toronte daug populiaresniu ledo rituliu, bet jų viltys nepasiteisino. Į rungtynes rinkosi vis mažiau žiūrovų, ir supratę, kad perspektyvos nekokios, savininkai nutarė viską baigti. Į Kanadą NBA krepšinis grįžo tik 1995 m.
O žaidėjams krepšinis irgi buvo mažiau svarbus. Atleistas iš „Huskies“, G.Sovranas net nebandė ieškoti kitos komandos: grįžo į Detroitą ir pratęsė studijas universitete. Galiausiai jis tapo inžinerijos mokslų daktaru.
Kaip jis pats sako, mokslai jam visada buvo svarbiausia. „Aš buvau studentas, kuris dar ir žaidė krepšinį. Tikrai ne krepšininkas, kuris dar ir studijavo. Mokslams teikiau pirmenybę“ – sakė G.Sovranas.
Vėliau G.Sovranas tapo universiteto dėstytoju ir mokslininku. Daugelis jo kolegų net nežinojo, kad kažkada G.Sovranas žaidė krepšinį. Nors šį sportą G.Sovranas žiūrėjo visada – ypač paskutiniais gyvenimo metais jį žavėjo Stephenas Curry, kurio ūgis buvo toks pat kaip jo, bet žaidė jis jau visiškai kitaip.
