Tuo metu gyvenau ir dirbau Želvoje – vos 18 km nuo Baltijos kelio. Kažkaip vienas per kitą labai greitai sužinojome apie IDĖJĄ sujungti rankų grandine Lietuvą – Latviją – Estiją. Nelabai tikėjau, kad tiek žmonių bus. Atvažiavome su senu autobusiuku, įsikūrėme pievoje šalia viaduko virš kelio Molėtai–Ukmergė, buvo geras oras ir kažkokia ore „kabanti“ DVASIA – MES KARTU! Nors nieko aplink nepažinojome – visi bendravo kaip šeima. Laukėme ilgokai, kol pakvietė sustoti. Mano dukrai Agnei tuo metu buvo vos 3 metukai – ji save ir prisimena nuo Baltijos kelio – kaip krenta gėlės iš DANGAUS, linksmą vaikų dūkimą ant pievos ir rankų susikabinimą KARTU su svetimais, SAVAIS žmonėmis!!! Nerealus jausmas – mylėti šalia esančius TAME KELYJE!
Būdama jau VGTU studentė ir sužinojusi apie kuriamą „Baltijos kelio“ skulptūrą Vilniuje, dukra inicijavo mūsų šeimos įamžinimą plytoje su užrašu: „O. V. Butiškių šeima“. Taigi, Baltijos kelias jau paliko pėdsakus jaunajai kartai – būti bendrystėje garsiai „nešūkaujant“ ir gyventi bei dirbti Lietuvai. Būti išdidžiu ir tuo pat metu – kukliu, kuriančiu žmogumi.