Tie, kas dalyvavo „Baltijos kelyje“ ar kitaip prisidėjo prie jo, gali drąsiai pasakyti: „Mums pasisekė!“ To vaizdo, to jausmo niekas niekada nepakartos. Svarbiausia – kad niekada to ir nereikėtų!

Bet čia jau mintys praėjus trisdešimčiai metų. O kad ateitume į tą dieną ir kad idėja ir vizija virstų tuo, kuo virto, reikėjo labai paprastų dalykų: planavimo, logikos arba tiesiog – darbo. Kitaip sakant, žmonių, kurie dirbo ir leido dienas ir naktis Sąjūdžio būstinėje Vilniuje ir visoje Lietuvoje. Man teko laimė būti ten ir dirbti su nuostabiais žmonėmis.

Ne pro šalį priminti, ką Sąjūdžio būstinėje Vilniuje mes tuomet turėjome: 4 ar 5 laidinio telefono linijas, jau turėjome faksą, porą spausdinimo mašinėlių ir Vokietijos Demokratinės Respublikos gamybos kompiuterį Robotron su 9(!) adatų adatiniu spausdintuvu.

Kad būtų aiškiau: neturėjome netgi dauginimo aparato! Koks ten internetas, el. paštas, mobilusis telefonas, Facebook‘as ar kiti šiuolaikiniai žaisliukai. Kita vertus, buvo nuostabus Lietuvos radijas, „Sąjūdžio žinios“, jau tada turbūt pusės milijono tiražą turėjęs „Lietuvos rytas“ – didžiausia pagarba kolegoms ir bičiuliams žurnalistams, kur jie tuomet būtų bedirbę.

Apie „Baltijos kelio“ planavimą bičiuliai Arūnas ir Aleksandras pastaruoju metu nemažai papasakojo: ir kaip „išmatavo“, kiek reikės žmonių grandinėje, ir kiek reikia transporto jiems atvykti, ir per kur atvykti ir per kur nevykti...

Žmonių saugumas taip pat nebuvo pamirštas. Ne, mes dar nebuvome ragavę renginių organizavimo ar viešųjų ryšių „gudriųjų“ mokslų, bet buvo stipri nuojauta, kad informacija ir aiškumas yra svarbiausia, ką tu bedarytum. Teko parašyti „saugos instrukciją“, kaip elgtis „Baltijos kelyje“, ir ją visą išspausdino „Lietuvos rytas“. Padėjo ar ne, bet skaudžių eismo nelaimių kelyje iš esmės nebuvo.

Taigi, apie konkrečią dieną.

Nepamenu, kam kilo idėja barstyti gėles Baltijos kelyje. Vaizdas, kai žmonės iš visur nešė gėles prie Sąjūdžio būstinės Vilniuje – nepakartojamas. Kalnas gėlių prie sankryžos su Tilto gatve ir vis jas nešantys žmonės – rugpjūtis dosnus tuo – iki šiol stovi akyse. Paskui jos bus sukrautos į sunkvežimį ir išvežtos, kad būtų galima pakrauti į lėktuvus.

Be „Baltijos kelio“ grandinės tą dieną Vilniuje vyko Sąjūdžio Seimo sesija. Ji priėmė Pareiškimą dėl Molotovo–Ribbentropo pakto. Profesorius jį kruopščiai redagavo iki paskutinio kablelio ir smulkiausios detalės. Pareiškimas žinoma buvo ištransliuotas pasauliui – tą padarė Sąjūdžio informacijos agentūra, arba kitaip – SIA.

Kartu buvo nuspręsta, kad Pareiškimas bus skaitomas visame Baltijos kelyje ir tą darys Sąjūdžio Seimo Tarybos nariai, SSRS liaudies deputatai kiekvienoje „Baltijos kelio“ vietoje, kur atvyks kiekvieno rajono ar jų apygardos žmonės. Taigi, į trasą reikėjo išsivežti kiek daugiau nei apie 70 pareiškimo kopijų.

Šiandien jų net nereikėtų spausdinti – viskas mobiliuosiuose įrenginiuose. O ką darome nesant dauginimo aparato? Taigi, dirba Robotronas! Paimame 3 ar 4 popieriaus lapus, tarp jų dedame kalkes (cha, kas žino, kas tai yra?) ir dedame į adatinį spausdintuvą. Prie darbštuolio spausdintuvo Sąjūdžio būstinėje išsirikiuoja eilė gauti savo kopiją. Žinoma, kopijas pirmiausia gavo prie Latvijos sienos turėję vykti kolegos. Ir taip iki paskutinės kopijos visi kantriai laukė eilėje – apie pusantros valandos. Svarbiausia – kompiuteris kažkaip iškentėjo nesustojęs, nes esant karštam orui jis buvo neprognozuojamas ir galėjo neveikti kokią valandą, kol jo „smegenys“ atvėsdavo. Diena tada tikrai buvo karšta.

Maždaug apie 17 val. Sąjūdžio būstinė ištuštėjo, net telefonai retai skambėjo. Katedros aikštėje jau vaikštinėjo ir būriavosi žmonės. Laukėme žinių iš trasos – radijas ir televizija dirbo savo darbą, ir tik taip galėjome sužinoti, kaip viskas vyko, ar į kelią renkasi žmonės.

Jau vėliau matysime abejingais nepaliekančius filmuotus kadrus, kurie vėl ir vėl bus dedami į vis naujus filmus, skaitysime reportažus, žiūrėsime nuotraukas, ir žinoma klausime vienas kito: „O kur tu buvai Baltijos kelyje?“

Kas buvo tie, kurie organizavo? Čia keletas vardų, bet kiekvienas gali įrašyti ir savo, ir jų būtų 2 milijonai...

Aleksandras, Algimantas, Algis, Alfonsas, Andrius&Andrius, Angonita, Arūnas, Arūnė, Danutė, Darius, Domantas a.a., Gintautas a.a., Eglė, Gabija, Giedrius, Gintė, Haroldas, Judita a.a., Jūratė, Kazimieras a.a., Lionginas a.a., Mirga, Ona, Petras, Ramunė, Ričardas, Rimantas, Rimvydas, Rita&Rita, Rytas, Romas a.a., Virgilijus, Vytaras,...

Ir tai įvyko – paminėtųjų ir visų kitų dviejų milijonų dėka. Kai tenka papasakoti kolegoms iš kitų šalių, didžiausias jų klausimas yra – kaip buvo įmanoma tai suorganizuoti tuometinėmis priemonėmis, ką ir kaip jūs darėte?

O nuo tos 1989-ųjų rugpjūčio 23-osios iki rinkimų į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą ir iki Kovo 11-osios bus dar likęs maždaug pusmetis, vieneri metai – iki 1990-ųjų rugpjūčio 23-ąją Lazdijuose organizuoto „Kelio į Europą“, dveji – iki Lietuvos tarptautinio pripažinimo, treji – iki Romo Ubarto nepriklausomai Lietuvai iškovoto pirmojo aukso medalio Barselonos olimpinėse žaidynėse, penkiolika – iki įstojimo į Europos Sąjungą ir NATO.

Tai bus vėliau, kaip ir daugelis kitų dalykų per trisdešimt metų, bet „Baltijos kelias“ buvo ir liks nepakartojamas, atsistojęs į vieną gretą su pasaulį pakeitusiais 1989-ųjų įvykiais.