1989-aisiais man buvo 27 metai. Tuo metu dirbau elektros tinklų bendrovėje, Telšių r., Tryškių gamybiniame punkte. Baltijos kelio dieną, rugpjūčio 23-iąją, su kolegomis nusprendėme prisijungti prie gyvos žmonių grandinės, o šią mūsų mintį palaikė ir vadovas. Tad keturių žmonių ekipažas, pasipuošęs trispalvėmis, iš Tryškių žaliu žiguliuku pajudėjo link kelio Pasvalys–Panevėžys.
Iki Šiaulių eismas buvo įprastas, tačiau artėjant prie Baltijos kelio, mašinų kolonos vis ilgėjo, spūstys didėjo, tad teko dažnai stoti. Pamenu, kad daugumai gedo automobiliai, užkaisdavo jų varikliai, tačiau tai nuotaikos negadino – visi buvo draugiški, gerai nusiteikę, padėjo vieni kitiems, kad visi kartu greičiau pasiektų tikslą.
Nors Telšių rajonui paskirtos vietos taip ir nespėjome pasiekti, kaip ir dauguma žmonių, palikę automobilį, nupjautų ražienų laukais, apie puskilometrį bėgome link tikslo.
Tas jausmas, kai pagaliau pasiekėme žmonių grandinę ir susikibę rankomis į ją įsiliejome, buvo nepaprastas. Pamenu, kad žmonių rankose plazdėjo trispalvės, o iš virš galvų skrendančio lėktuvo pabiro gėlės. Visus vienijo kvapą gniaužiantis bendrystės jausmas, virpėjo ne tik rankos, bet ir širdis.
Namo grįžome tik paryčiais – pakylėti ir laimingi! Apie įvykį diskutavome ir darbe. Po Baltijos kelio galvoje sukosi mintis, kad tuo metu laikraščio pirmajame puslapyje įdėtos juodai baltos vėliavos kontūrai turėtų įgauti spalvas.
Viliuosi, kad kasmet prisimenant Baltijos kelią, šis unikalus įvykis išliks reikšmingu ir visus vienijančiu bei įkvėps mus, mūsų vaikus ir anūkus.
P. S. neturiu įamžintos Baltijos kelio akimirkos. Tad dalijuosi trispalvės, kurią iškėliau Valstybės 100-mečio proga, nuotrauka.