BALTIJOS STEBUKLUI – 30

Baltijos kelio priešistorė buvo tokia. Jau 1989 metais vasario 15 dienos vakare per iškilmingą Vasario 16-osios minėjimą Kaune, kuris vyko Kauno Muzikiniame teatre, Lietuvos Sąjūdžio Seimas spaudžiamas Kauno Sąjūdžio narių priėmė deklaraciją, kurioje žodį suverenitetas pakeitė žodis Nepriklausomybė. To laukė ne tik iškilmingame minėjime dalyvavę Lietuvos laisvės lygos (LLL) nariai, politiniai kaliniai, bet ir prie Muzikinio teatro susirinkę kauniečiai. Iškilmingame minėjime prabilus Kazimieros Prunskienės iš Europos Parlamento atvežtam KGB agentui Algirdui Klimaičiui-Kliugeriui apie Lietuvos suverenitetą Sovietų Sąjungoje, kilo toks triukšmas, kad, atrodė, tuoj nukris balkonas, kuriame aš sėdėjau kartu su Lietuvos laisvės lygos nariais. Visi supratome, kad neišvengiamai artėja akimirka, kai Lietuva skelbs Nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos. Taigi, Lietuvos Sąjūdis Nepriklausomybę de facto paskelbė Kaune 1989 metais, vasario 15 dienos vėlų vakarą. De jure tai padaryti galėjo tik visos lietuvių tautos mandatą gavusi LR Aukščiausioji Taryba.

Bet šiam žingsniui reikėjo parengti ne tik Lietuvos žmones, bet ir pačių didžiausių pasaulio valstybių vadovus, kurie iš Baltijos valstybių liaudies frontų reikalavo netrukdyti Sovietų Sąjungos vadovams vykdyti Perestroiką. Bet kokia mūsų Sąjūdžio lyderių užuomina apie Nepriklausomybę sulaukdavo jų neigiamos reakcijos. Atsimenu, 1989 metų vasarą Vokietijoje, Vasario 16-osios gimnazijoje, susitikau politologą, tuomet Laisvosios Europos radijo korespondentą Kęstutį Girnių, ir man pradėjus kalbėti apie Lietuvos Nepriklausomybę, jis iš manęs išsišaipė ir pareiškė, kad mes apie tai net nesvajotume. Man tai girdėti iš Laisvės radijo žurnalisto buvo labai netikėta.

Bet mes, sąjūdiečiai, į tokius pamokslus nekreipėme dėmesio. Okupacijos išvarginta Tauta troško laisvės. Geresnio preteksto nustebinti demokratinio pasaulio visuomenę ir sukrėsti okupantus nebuvo, kaip tik klastingo Vokietijos ir Sovietų Sąjungos Molotovo–Ribentropo pakto, kuriuo jos pasidalino Lenkiją, Baltijos valstybes ir Suomiją, 50-mečio paminėjimas.

Idėjos, nuo Vilniaus iki Talino susikibti rankomis visų Baltijos šalių žmonėms, autoriai buvo Estijos Liaudies fronto nariai. Prieš tai mes jau buvome surinkę 1,5 mln. parašų po reikalavimu, kurį inicijavo LLL, panaikinti gėdingo Molotovo–Ribentropo pakto pasekmes ir juos nuvežę į Maskvą. Lietuvos Sąjūdžio vadovai pradžioje į „Baltijos Kelio“ idėją pažiūrėjo skeptiškai, kaip į neįgyvendinamą planą. Sąjūdžio vadovai nusprendė susitikti su visų Lietuvos miestų ir rajonų Sąjūdžio tarybų nariais ir pasiaiškinti, ar „Baltijos kelias“ mūsų jėgoms. Sąjūdžio juodadarbiai entuziastingai pareiškė: DAROM. Ir visas jėgas nukreipėme akcijos „Baltijos kelias“ pasiruošimui.

Iki rugpjūčio 23 d. likus 10-čiai dienų mes, atsakingi už ,,Baltijos kelio“ organizavimą, su Sąjūdžio Seimo tarybos nariais, būsimais Nepriklausomybės akto signatarais Aleksandru Abišala ir Algimantu Norvilu, sėdome į mažą autobusą (rusišką PAZ) ir važiuodami nuo Vilniaus iki Latvijos sienos dalinomės automagistralės kilometrus. Mūsų rajonas gavo užduotį suformuoti gyvą grandinę automagistralės Vilnius–Panevėžys 83–86 kilometruose. Nuo Vilniaus pusės mes jungėmės su Jurbarko, o nuo Panevėžio – su Kėdainių sąjūdiečiais, su kuriais ir dabar susitinkame kas 5 metai „Baltijos kelyje“.

Dalindamiesi kelio kilometrus Lietuvos rajonų Sąjūdžio koordinatoriai galvojo, kaip reikėtų tą akciją įamžinti, kad kažką palikti atminčiai. Mūsų rajonui skirtame ruože, kuriame nebuvo nė vieno medžio, mano žvilgsnis užkliuvo už didelio lauko akmens. Algimantas Norvilas prasitarė, kad Dubysos slėnyje gyvena kalvis Alvydas Bertulis, kuris galbūt mums padės.

Alvydas nedelsiant sutiko ir nereikalaudamas jokio užmokesčio per 2 paras nukalė Kryžių. Praėjus kelioms dienoms po „Baltijos kelio“, mes sulaukėme nelaukto svečio iš Kaliningrade leidžiamo sovietų armijos laikraščio „Zvezda“, kuris netrukus apie mus, „nacionalistus“, parašė juodinantį straipsnį „Kuznec kujot“ (Kalvis kala). Beje, vėliau mes su Alvydu kartu gynėme Lietuvos Parlamentą.

Raseinių rajono pastatytas kryžius yra labai originalus, tai iš metalo nukaltas kryžius-saulutė, kuris yra įtvirtintas ant didžiulio lauko akmens. Jis vietinių gyventojų yra labai prižiūrimas ir puošiamas, nes pasirodo, kad čia 1949.10.10 yra žuvo vienas iš Aukštaitijos partizanų vadų Bronius Jokubonis-Stiklas.

Jeigu atvirai, organizuodami „Baltijos kelią“ mes nesitikėjome tokio didelio žmonių pakilimo. Stebuklas įvyko ir Jūsų, Raseinių krašto žmonės, dėka 1989.08.23

19 valandą mes tapome 650 km besitęsiančios nuo Vilniaus iki Talino gyvosios grandinės dalimi. Tie, kas dalyvavo „Baltijos kelio“ akcijoje, niekada jos neužmirš. „Baltijos kelio“ dalyvius iš Raseinių rajono vežė apie 80 autobusų. Trečdalis dėl neįtikėtinų kamščių (nes pajudėjo beveik visi Lietuvos žmonės) pakeliui ties Ukmerge užstrigo, todėl akcijos vietos nepasiekė. Jais keliavę raseiniečiai suformavo gyvą grandinę ten, kur juos sustabdė kamščiai.

Demokratiškas pasaulis nuščiuvęs stebėjo, ką mažos laisvę mylinčios Baltijos tautos padarė. Pasirodo, kad „Baltijos kelią“ iš kosmoso fotografavo net JAV ir Kinijos satelitai. O JAV, Prancūzijos ir Vokietijos lyderiai, pataikaudami savo valstybių žmonėms, pritilo.

Sovietų Sąjungos komunistų partija mus eilinį kartą pasmerkė. Galbūt tai žinodamas, Lietuvos komunistų partijos lyderis Algirdas Brazauskas net nedalyvavo „Baltijos kelyje“. Bet Laisvės upės jau nebuvo galima užtvenkti. Baltijos valstybių žmonės, tarp jų ir Lietuvos, pajuto savo jėgą ir patikėjo neišvengiamu Nepriklausomybės atkūrimu. Tai buvo tik laiko klausimas.

Todėl praėjus 30 metų nuo Baltijos stebuklo kviečiu visus Raseinių krašto žmones ir ypač jaunimą rugpjūčio 23 dieną, 18 valandą, susirinkime „Baltijos kelyje“, kad dar kartą patirtume tą nepakartojamą vienybės, bendrumo ir solidarumo jausmą, primindami pasauliui, kad istorinė atmintis gyva ir kad mes esame pasiruošę ginti savo Laisvę.

Šiais metais, minėdami Baltijos kelio 30-metį, Aukščiausiosios Tarybos gynėjai, Lietuvos kariuomenės kūrėjai-savanoriai kartu su Lietuvos baikeriais veš ugnį, uždegtą Kaune prie Nežinomo kareivio kapo, ir uždegs visų Lietuvos rajonų sąjūdiečių laužus visame „Baltijos kelyje“.

Po to visi norintys galės prisidėti prie kolonos ir keliauti iki Latvijos sienos, kur Saločiuose susitiks su Lietuvos ir Latvijos Prezidentais.

„Baltijos Kelyje“ tylos minute pagerbsime ir Anapilin išėjusius Raseinių Sąjūdžio tarybos narius: Joną Pocevičių, Antaną Vizbarą, Viktorą Vitkų, Kęstutį Kordušą ir kitus Sąjūdžio eilinius pirmeivius, kurie rizikuodami savo darbo vietomis, negailėdami asmeninio laiko, sveikatos viską darė, kad priartintų Lietuvos Nepriklausomybę.

Susitikime šių metų rugpjūčio 23 d. Baltijos kelyje automagistralės Vilnius–Panevėžys 83–86 kilometruose, prie mūsų Kryžiaus, kurį 1989.08.23 pašventino Lietuvos patriotas, Sąjūdžio rėmėjas a.a. kun. Vytautas Grigaravičius.

Kunigas Nemuno viršelio nuotraukoje matosi dešinėje. Daugelis raseiniškių, kurie 1989 metais dalyvavo „Baltijos kelio“ akcijoje, save atras šioje nuotraukoje. Jeigu įskaitysite, tuomet mūsų rankose buvo iš raidžių sudėliotas šūkis: BALTIJOS KELIAS. NEPRIKLAUSOMYBĘ LIETUVAI!

Tikiu, kad prie „Baltijos kelio“ akcijos prisidės ir Raseinių savivaldybė, o visi norintys 18 val. galės sudalyvauti „Baltijos kelyje“ Raseinių laužo uždegime.

Buvęs Raseinių rajono Sąjūdžio tarybos atsakingasis sekretorius,
„Baltijos kelio“ 1989 m. koordinatorius