Pamenu, kad norėjome važiuoti keturiese: aš, mano mama, mano mažasis broliukas ir mano pusseserė. Žinojome, kad bus autobusai, kurie veš iš Plungės į paskirtą mūsų miestui vietą. Tačiau susirinko tiek daug norinčių, kad visi netilpo. Mano mama pasirūpino, kad mes su pussesere įtilptumėm, o ji su broliu liko aikštelėje pasakiusi: „svarbiausia – jūs ten būsite“. Tas jausmas ir dabar sukelia ašaras, kai pamenu begalines eiles mašinų, autobusų, važiuojančių autostrada trim eilėm į vieną pusę. Šiauliuose begalinius kamščius, kaip reguliuoja eismą policija, kaip mes matome, kad nebespėsime laiku į mums paskirtą vietą, kaip stojame į bendrą eilę, kaip kimbamės rankomis... Po to niekas neskuba namo, dar buriamės į grupeles dainuojame. Dainuojame ir grįždami namo. Man labai ryškiai įstrigęs vaizdas, kurio daugiau niekada nesu mačiusi, kai sutemus važiuoja mašinos keliomis eilėmis, visos į vieną pusę ir matosi tik raudoni mašinų žiburėliai.