Dirbau Šiaulių Televizorių gamyklos televizijos institute, priklausiau Sąjūdžio inciatyvinei grupei. Kvietėme visus bendradarbius, pažįstamus dalyvauti Baltijos kelyje ir, aišku, patys su šeima: vyru Antanu ir 3 metų sūnumi Justinu nuosavu automobiliu vykome į Šiauliams paskirtą vietą. Iš Šiaulių išvykome apie 15 val. Važiavome pro Inkūnus link Pakruojo. Kelias buvo užkištas automobiliais, visi vos judėjo. Kartais teko važiuoti nupjautų javų laukais, bet visi buvo neapsakomai pakilios nuotaikos, per automobilio radijo imtuvus skambėjo sąjūdžio dainos. Jaudinomės tik, kad spėtume atvykti iki Šiauliams paskirtos vietos Pasvalio Panevėžio ruože. Spėjome, liko tik kokios 15 min. iki 19 val. Bet ten buvo tiesiog triguba eilė. Nutarėme dar pavažiuoti į priekį, gal kur trūks žmonių. Ir išties vienoje vietoje pamatėm didesnį tarpą. Daug žmonių nespėjo atvykti į priskirtas vietas. Susikibom rankom, jau tuoj 19 val., bet dar trūksta žmogaus. Ką daryti, atrodė, jei liks plyšys, neiškovosim Nepriklausomybės. Nusiėmiau ilgus gintarinius karolius, jų užteko, kad neliktų tarpo, tad nepertraukiama grandinė bus išgelbėta. Tuomet buvom labai laimingi ir dabar esame, kad gyvename Nepriklausomoje Lietuvoje. Baltijos kelias, tai pamoka visai žmonijai, kaip kilnus tikslas, visai tautai susivienijus, gali būti pasiektas taikiai.