Baltijās keliā atminīmui

Braukiam iš Utenās link Ukmergēs.
Mašinėłų nedaug. Kāl' teip mažai?
Viltis. Džiugesys. Nerimas.
- Ā jeigu šaudis?
- Neišdrįs!
- Ā jeigu išveš pas baltas meškas?
- Neišveš...
- Ā jeigu?..
- Tiekās neišveš.
- Kadais dā ne tiek išvežē...
- Nebe tē laikai!

Artėjam. Mašīnų daugėja.
Tikėjimas stiprėja.
Smarkiai ainam.
Žmānių upē.
Stveria mum až runkų.
- Mes ainam prē utenīškių!
- Anys toli, ā čia žmānių mažai.
Susižvalgām. Stojam.
Žmonēs plaukia.
Suskabīnam runkām. Žingiam priekin.
Kiek stiprybēs! Kiek vēnybēs!
Atskrenda lēktūvas.
- Mes kvietkus ar kul'pkas?
- Kvietkai!

Ašei šīčia! Mes čia!
Mes Baltijās kely!
Paaugusiās mergiotēs pasdidžiavimas savim,
Sāvā šalim auga su kožnu širdēs dūžiu.

Par trīsdešimt metų pasdidžiavimas
Niekur neprapuolā.
Tik dā smarkiau mygsiu
Kitus delnus sāvā delnuos.