Mes su vyru Sąjūdžio organizuojamuose mitinguose, renginiuose dalyvavom nuo pat pradžių. BALTIJOS KELIO idėja buvo tokia neįtikėtina ir didinga, kad dalyvavimas jame buvo savaime suprantamas – juk jungiasi trijų Baltijos šalių žmonės siekdami nepriklausomybės. 1989 m rugpjūčio 23 d. buvom Kaune ir apie 16 val mūsų šeima išvažiavo į Vilnių. Kaune Savanorių pr. jau buvo užsikimšęs nuo mašinų gausos. Gerai, kad mano vyras susiorientavo ir Jonavos gatve pavyko ištrūkti į Kauno–Vilniaus magistralę. Kiek žinau, Kauno gatvės greitai tapo nepravažiuojamos nuo mašinų gausos ir nebuvo galima išvažiuoti į magistralę. Kauniečiai nepasimetė ir sudarė atskirą grandinę – taip jie įsiliejo į didį BALTIJOS KELIĄ. Važiuodami link Vilniaus per radiją išgirdome, kad Vilniuje jau daug žmonių ir reikia važiuoti toliau, kur dar nieko nėra. Pro Vievį pasukome Maišiagalos link. Apie 18 val. buvome 25 kelio Vilnius–Talinas kilometre. Tik kelios mašinos – negi nepavyks sudaryti gyvos žmonių grandinės? Nuo 18.30 val. mašinų vis daugėjo – žmonės susikaupę, nuotaika puiki, mašinos gražiai išrikiuotos pakelėje – visi klauso radijo. Nepamenu, bet turbūt 18.55 val. visi susikabinę rankomis einam į kelio vidurį. Jaudulys ir pasididžiavimas, kad mes susijungėme ir rodome savo ryžtą kovoje už laisvę, kad mūsų tiek daug. Iki ašarų sujaudino praskridęs lėktuvas, kuris barstė gėles. Į Vilnių grįžom vėlai, nes kelias buvo pilnas mašinų – nieks neskubėjo, važiavo lėtai – visi buvo labai draugiški.