Tada man buvo 13. Gyvenau Širvintose, visai netoli automagistralės, kuria nuvingiavo Baltijos kelias. Jau nepamenu, kokiu būdu pasiekėm už 6 km vingiuojantį kelią, tačiau jausmas iki šios dienos virpina širdį. Tas jausmas – vienybės ir kažko galingo, kai spaudi ranką šalia esančiam ir jauti esantis galingos jėgos dalis, kai užlipi aukštyn (kelio viadukas) ir pamatai ne automobilius, o žmonių juostą ir suvoki, kad ji tęsiasi šimtus kilometrų, o mažų žmogelių joje tiek daug. Tai didybės jausmas :) Tokie prisiminimai sujaudina, o mūsų vaikus gali mokyti pajausti, kokie mes esame stiprūs dvasia būdami kartu. Malonu tai pajausti ir vėl. Ačiū!