Tą dabar jau istorinę dieną į Baltijos kelią susikibti rankomis su broliukais latviais ir estais iš Druskininkų vyko apie dešimt autobusų. Mes, Meno gaminių įmonės darbuotojai, vykom savo autobusu. Tuo metu buvau dar jaunas, 29 metų, aktyviai dalyvavau visose srityse, visuose renginiuose. Prasidėjęs Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis man padėjo atverti akis, kitu kampu pažiūrėti į įvykius. Nuvykome apie 15 km už Vilniaus. Buvo labai daug žmonių, automobilių, triukšmo. Patyrėme daug emocijų, įspūdžių. Virš mūsų sustojusių prie kelio praskrido lėktuvai, iš kurių krito gėlės. O vėliau visi sustojome susikibę rankomis į gyvą, nepertraukiamą grandinę, jungiančią Vilnių, Rygą, Taliną. Įspūdžiai neapsakomi. Pagerbėme rimtimi ta proga prie kelio pastatytus kryžius, uždegėme žvakutes, pasimeldėme. Į namus važiavome gerai nusiteikę, su viltimi. Tuo metu dar nežinojome, kiek dar iššūkių laukia tautos. Nežinojau, kad maždaug už pusę metų, sausio tryliktąją, vėl stovėsiu gyvoje žmonių grandinėje, šįkart prie televizijos bokšto. O dar vėliau išeisiu tarnauti į Pasienio tarnybą...