Tuo metu buvau VU studentė, nuo pat pradžių buvau aktyvi Sąjūdžio palaikytoja, veždavau iš Vilniaus naujausias „Sąjūdžio žinias“ į gimtuosius Šiaulius, tad apie įvairias organizuojamas veiklas (mitingus, Baltijos „apkabinimą“ žinodavome vieni iš kitų). Supratome, kad miestuose žmonių bus daug, o tolimesniuose kelio ruožuose jų gali trūkti. todėl nusprendžiau prisijungti ne prie bendraminčių Vilniuje (kas būtų buvę smagiau :)), o važiavau į Šiaulius, iš kur su tėvais važiavome į jiems paskirtą vietą – už Panevėžio Rygos kryptimi. Jaučiausi esanti ten, kur labiausiai reikia – kad užtektų rankų grandinei sudaryti. Ryškus šmaikštus prisiminimas iš kelionės: autobuse praėjime tarp sėdynių žmonės sėdėjo ant atsineštų taburečių, nes neužteko sėdimų vietų... Ko galime iš to meto pasimokyti dabar? Kad ne visada svarbiausia, ko nori tu pats, kad kartais svarbiau – ko iš tavęs kažkam reikia. Kad klausti reikia ne ką Lietuva davė man, o ką aš – Lietuvai (daviau/duodu/galiu duoti...).