Tai buvo sunki, labai darbinga vasara. Nusprendėm su šeima: mudu su vyru, dukra 12m., sūnumi 5 m. ir mano mama pasidaryti trumputes atostogas ir parodyt šeimai Dzūkiją, Kauną, Vilnių,Trakus. Nusprendėm vykti apie 23 rugpjūčio (tai mūsų vestuvių metinių diena). Apie tai, kas tomis dienomis vyks Vilniuje ir Baltijos kelią, jau žinojo visi. Pasisvečiavome Dzūkijoje, apžiūrėjome Kauną, ten ir apsistojome. Antradienį nuvykome į Vilnių, o tai Gedimino pilis ir kt. Vilniaus grožybės. Užkopus į Trijų kryžių kalną,pamatėme mitingą Vingio parke,tuoj ir patys prisijungėme. Virš galvų skraidė lėktuvai gąsdino ir mėtė proklamacinius lapelius. Įstrigo gerb. V.Landsbergio žodiai: „šiukšlinkit, šiukšlinkit – greitai teks tas šiukšles susirinkt“.

Trečiadienį aplankėm Trakus ir skubėjom į Baltijos kelią.Kur važiuoti, rodė nenutrūkstamas automobilių srautas.Taip kolonoje ir atvykome prie Maišiagalos.Čia tikrai visi pasijutome kaip artimi giminės, kabinomės už rankų,žiūrėjom vieni kitiems į akis ir visose akyse švietė pasiryžimas,viltis..
Virš galvų vėl skraidė lėktuvai, tik ne tie,kaip per mitingą,šie mums mėtė gėles...

Tikrai, tos vienybės, tų akimirkų, kai jautėmės lyg viena didelė giminė,susikibę rankomis nuo Vilniaus iki Talino nepamiršime nei mes, nei mūsų vaikai.
Ir dabar, nesvarbu kokie ekonominiai sunkumai, kokios politikų kliaudos, tikime, kad trys Baltijos šalys yra jėga.

Dar vienas šiltas prisiminimas iš Baltijos kelio: mes važiavome senu Moskvičiumi, dar prie Trakų sugedo automobilio sankaba.Skirstantis nuo Maišiagalos tvarkdariai pastebėjo mūsų problemą ir jie ir kiti vairuotojai labai geranoriškai užleido mums kelią išvažiuoti į Vilniaus-Kauno greitkelį. „Kelią klaipėdiečiams, kelią...“ dar ir dabar girdžiu (tada pagal automobilio valst. numerį galėjai matyti iš kokio miesto mašina).

To žmonių gerumo dabar labai trūksta, bet tikiu, kad tikro pavojaus akimirką, vėl visi susiims už rankų dėl Tėvynės ir laisvės.