Buvo įdomus ir sudėtingas laikas. Lankydavausi Sąjūdžio susibūrimuose Klaipėdos Vežėjų 4. Ten sužinojau, kad renka atneštas gėles skrydžiui virš Baltijos kelio. Nubėgau iki turgaus ir paėmiau kažkokių darželio gėlių. Supratau, kad tai prasminga akcija, kad turime dalyvauti. Grįžusi namo, raportuoju, kad reikia rugpjūčio 23 d. vykti į akciją ir dalyvauti. Kelyje turėsime susikabinti rankomis nuo Vilniaus iki Talino. Klaipėdai paskirtas ruožas nuo Joniškio iki sienos. Rugpjūčio 22 d. rimtai apsvarsčiusios su mama, apsisprendėme vykti į Baltijos kelią visa šeima ir paimti draugę. Tėvas pasakė, kad mašina su problemomis, niekur negalime judėti. Mama užprotestavo, kaip gali būti netvarkinga mašina, dar iki ryto 6 valandos laiko yra – susitvarkysi. Po tokio ginčo, niekur nedingsi, moterys nutarė, tėvas išėjo į garažą. Nuotaika įtempta. Iš vakaro buvo laiko, padariau užrašą KLAIPĖDA su visų Baltijos šalių vėliavomis, kad prisegčiau prie stiklo. Ryte mašina buvo „paduota“ prie durų. Išvažiavome apie pietus. Iš Taikos prospekto kiemo važiavome vieni, nesimatė nei besiruošiančių, nei diskutuojančių. Kelyje iki Kuršėnų pastebėjome vieną kitą „įtartiną“ mašiną su vėliavėle. Kelyje pasitiko draugiška, mandagi milicija. Nuo Kuršėnų prasidėjo judėjimas kolona. Klaipėdos rajonui ir miesto gyventojams teko važiuoti toliausiai prie Latvijos pasienio, už Joniškio. Privažiavome, nebuvo kur pastatyti mašinos, judėjome lėtai pirmyn. Žmonės linksmi ir susikaupę, labai draugiški ir paslaugūs. Rankose gėlės, vėliavėlės. Būriavosi draugai, giminės prie radijo imtuvų, klausėsi žinių, komentatorių... laukė nurodymų. Saulė pakrypo vakarop. Taip pasiekėme beveik Latvijos sieną. Atsistojome ten, kur radome vietos. Buvo filmuojama, fotografavomės, kas turėjome fotoaparatus ir juostelę 24 ar 36 kadrų. Žinojau, kad kadrai suskaičiuoti ir reikia taupyti. Nepakartojamos, įsimintinos gyvenimo akimirkos, kai paliudijome sau ir pasauliui, kad turime prigimtinę teisę į LAISVĘ ir TĖVYNĘ.