Baltijos kelias nuo Gedimino pilies Vilniuje iki sienos su Latvija buvo suskirstytas sektoriais, skirtais atvykti dalyviams iš skirtingų Lietuvos vietovių. Klaipėdiečiams atiteko, jei teisingai atsimenu, vieta prie Panevėžio ar Pasvalio.
Rugpjūčio 23-ios popietę su žmona Raimonda ir bičiulių sutuoktinių Giedrės bei Almanto Navickų pora susėdom į „Žiguliuką-pirmuką“. Su savimi pasiėmėm pasisiūtas Lietuvos trispalves bei Mažosios Lietuvos žalią-baltą-raudoną vėliavėles. Už galinio stiklo išsikėlėme Giedrės tėvelio vokiškai išrašytus šūkius: „Wir verachten reinwaschen der internationalen räuberei 1939 !“ („Mes niekiname 1939 m. įvykdytą tarptautinį apiplėšimą !“), „Wir verwünschen räuberische Stalin-Hitler abmachungen!“ („Mes smerkiame grobikiškus Stalino ir Hitlerio susitarimus!“). Sėkmingai automagistrale per Kryžkalnį ir plentu pasiekėme Šiaulius. Visi masiškai važiavo viena kryptimi – link Baltijos kelio. Šiauliuose patekome į spūstį – čia į koloną įsiterpė daugiau kitomis kryptimis atvykstančių dalyvių. Apvažiuodami stovinčius pravirais garuojančių perkaitusių variklių dangčiais automobilius, supratome, kad toliau važiuodami laiku į vietą nenuvyksime arba greičiau ir visai įstrigsime. Nutarėme rizikuoti – pasukome iš pagrindinio kelio ir kažkokiu greitai suimprovizuotu aplinkkeliu – vieškeliais, vieškeliais – nurūkome aplenkdami Panevėžį ir Pasvalį. Į Baltijos kelią įsiliejome netoli Latvijos sienos tie Saločiais pačiu laiku, spėjome – visi drauge susikibome rankomis ir užtraukėme Tautišką giesmę. Atsimenu, kad daugelis klausėsi radijo imtuvų, stovėjusių čia pat ant kelio dangos. Viršum išilgai gyvosios vienybės grandinės praskrido „kukurūzininkas“, nepamenu, kad būtų mėtęs kardelius – matyt, jau buvo juos išbarstęs pakeliui iš Vilniaus. Daugelis greta stovėjusiųjų buvo iš Biržų ir pamatę mūsų žalią-baltą-raudoną trispalvę klausinėjo, kieno ji. Aiškinom, kad tai Mažosios Lietuvos vėliava, o mes patys atvykom iš Klaipėdos.
Namo sugrįžome tuo pačiu mus išgelbėjusiu aplinkkeliu. Nuo Šiaulių įsijungėme į grįžtančiųjų koloną – niekas jau nebeskubėjo ir važiavo drausmingai. Nuo Kryžkalnio pasileidome tais laikais svaiginančiu 120 km/h greičiu ir, jau lenkdami pilnus dalyvių autobusus, sėkmingai po pusiaunakčio buvome Klaipėdoje.
Sunku bepatikėti tuo, kas buvo, kas vyko ir įvyko, kad tai padarėme mes – visi Lietuvos ir kaimynių Latvijos bei Estijos žmonės. Tai jau istorija. Tuo ji ir brangi mums. Tuo ir esame stiprūs.