Tuo laikotarpiu buvome labai įsijautę į atgimimo procesą. Dalyvavome visuose renginiuose. Sužinojome, kad rengiama akcija ir nusprendėme būtinai joje dalyvauti. Iš Šakių išvykome rugpjūčio 22 d. vakare savo automobiliu „Žiguli'“ visa šeima: vyras, 13 metų sūnus ir 12 metų dukra. Iš anksto buvome sutarę nuvykti į Naugarduką kažkokioje firmoje įdėti į savo automobilį dujų įrangą. Ten buvome labai anksti rytą. Dujų įrangos dėjimas vyko nelabai sklandžiai, o mes visą laiką nervinomės, kad nespėsime reikiamu laiku nuvykti į tą kelio ruožą, kur turėjo stovėti mūsų rajono žmonės. Darbą meistrai užbaigė gana vėlokai ir mums teko labai skubėti ir rizikuoti važiuojant, naudojantis nauja nelabai patikima dujų įranga. Atvykome į Vilnių nuo Baltarusijos pusės, lėkėme, kiek išgalėdami link Molėtų. Prisimenu, kad kažkokio vairuotojo pasiklausėme, kur važiuoti, parodė artimiausią kelią, važiavome kažkokiu žvyrkeliu paskui priekyje lekiančias mašinas, nieko nematydami per jų sukeltus dulkių debesis. Atvykome prie Maišiagalos tilto. Tekini užlėkėm į viršų. Virpėjom nuo streso, skubėjimo, nuovargio, euforijos. Virš mūsų praskrido lėktuvas, barstė gėles. Susikibom rankom, o buvo net kelios eilės žmonių, dainavom, verkėm. Neįmanoma žodžiais išreikšti to jausmo. Visi ten buvę žmonės atrodė labai artimi, geri ir vieningi. Grįždami namo, matėm pakelėje daugybę lengvųjų automobilių užkaitusiais varikliais. Vievyje degė ant asfalto šimtai žvakelių. Supratome, kad daugeliui nepavyko pasiekti Baltijos kelio ir jie taip pažymėjo savo dalyvavimą jame. O mums pavyko, nors mes tikrai labai rizikavome. Tai nepamirštamas įvykis visai mūsų šeimai. Mes dalyvavome gyvoje žmonių grandinėje, kuri siekė net 650 kilometrų, kuri vienijo trijų Baltijos šalių žmones, ištroškusius laisvės.