Turėjom „Zapuką“. Su draugais (irgi Lietuvos patriotais) iš Prienų išvykom anksti, kad tik suspėtumėm rasti vietos, nes daugelis kalbėjo, kad būtinai vyks. Be to, tiems, kurie važiavo vėliau, nepasisekė, buvo užblokuotas kelias. Kai nuvykom į pagrindinį kelią, kiti tik dar rinkosi. Į vieną nuo mūsų pusę stojo prieniškiai, beveik ir pažįstami, o į kitą – nepažįstami kito rajono (lyg ir Vilniaus) žmonės. Vienas vyriškis pasisiūlė mus nufotografuoti. Apsidžiaugėm. Užrašėm jam savo adresą. Netrukus atsiuntė nuotraukas. Jaučiamės dėkingi jam jau 30 metų. Tik iki šiol nežinom savo geradario pavardės. Ir iš kur jis buvo. Kai iš lėktuvo primėtė gėlių, rinkom jas nuo kelio ir dėliojom vainikus. Grįžtant namo atsidarę langus mojavom visiems pro šalį važiuojantiems. Jautėmės su visais savi. Staiga išgirdom, kad kažkas mūsų vaiką šaukia vardu. Sustoti negalėjom, nes visos mašinos judėjo labai arti viena kitos. Ir jų buvo be galo daug. Bet susišaukę atpažinom savo mamą, kuri su draugais vilniečiais irgi jau keliavo namo į Vilnių. Tai buvo labai malonus netikėtas susitikimas TOKIAME kelyje. Nei ji, nei mes nežinojom, kad važiuos. Liko atsiminimai, lyg visa tai buvo tik vakar. Tik, deja, pakartoti jau negalėtume, nes ne visi sulaukė šios dienos.