Pasvaliečiai Baltijos kelyje buvo laimingiausi žmonės. Mums nereikėjo niekur važiuoti – tereikėjo išeiti iš savo namų. Tiesa, ir mes buvome pagal darbovietes pasiskirstę kilometrus. Su kolegomis stovėjau ten, kur Panevėžio gatvė susijungia su magistrale. Taigi už tokio sūrmaišio, kuris buvo užsėtas kukurūzais. Aišku, prieš 19 val. gatvė buvo užkimšta mašinų, žmonės suprato, kad išeiti į magistralę nebespės. Per radiją pasigirdo raginimai susikibti rankomis ten, kur kas stovi. Jau kalba Vytautas Lansbergis. Mes stovime susiglaudę, susikibę rankomis. Ir staiga iš to kukurūzų lauko iššoka jaunuolis, prilekia, perskiria rankas ir įsispraudžia (mūsų ten buvo tirštai). Jam, atvažiavusiam kažkur iš Žemaitijos, taip buvo svarbu pastovėti Baltijos Kelyje, kad perbėgti kukurūzų lauką buvo vienas juokas. Atrodo, nereikšminga detalė, bet ji apie mus, tuometinius, labai daug ką pasako.