„Džiazas – universali laisvės kalba“ – šiuos kažkieno pasakytus žodžius pritaikyčiau jausmui, patirtam, stovint Baltijos kelyje 1989.08.23 dieną. Buvome VU Medicinos fakulteto absolventės, atvykusios internatūros (rezidentūros) studijoms į tuometinę Šiaulių ligoninę. Pasiūlius mus kuruojančioms gydytojoms, autobusu važiavome į nurodytą automagistralės atkarpą Pasvalio rajone. Prisimenu daug autobusų ir lengvųjų mašinų, sustatytų šalikelėje, lygius laukus, kiek tik užmato akys, mojavome praskrendančiam virš galvų lėktuvui ir tas nenusakomas vienybės ir laisvės pojūtis, susikibus rankomis su pirmąkart gyvenime matomais žmonėmis. Vėliau 1991.01.13 naktį budėjau prie tuometinės AT (Seimo rūmų) pastato...

Kodėl visur važiavau? Tuomet atrodė, kad jeigu ten nebūsiu, paskui sau neatleisiu visą gyvenimą. O daug vėliau sužinojau, kad mano močiutės brolis, tarpukario Nepriklausomos Lietuvos karo lakūnas ir geologas mokslininkas Stasys Žeiba, archyvuose ieškodamas giminės šaknų, atrado, kad kažkas iš giminės dalyvavo 1863 m. sukilime ir kad kitas močiutės brolis Lietuvos kariškis 1941 m. suimtas sovietinių pareigūnų ir miręs Gorkio lageryje. Tada supratau, kad turiu tą „laisvės geną“, kurį perduodame savo vaikams, o jie – vaikų vaikams.