Gyvenau tuo metu Mažeikiuose. Nepamenu, kokia organizacija pasiūlė važiuoti į Pasvalį, nes ten buvo mūsų atkarpa kelio, kuriame turėjome atsirasti, kad susikibtume rankomis. Važiuojant visą kelią klausėmės radijo, girdėjome komentarus, kurioje vietoje kamštis, kaip galėtume pravažiuoti. Nuotaika kažkokia nenusakoma. Vairuotojai negali nustygti vietoje, skuba, kad tik nepavėluotų, kur tik pasitaiko galimybė, suka į laukus, stengiasi aplenkti, suspėti. Netoli Pasvalys, girdime, kad spūstis ir mažai liko laiko. Visi labai jaudinamės – taip norime suspėti. Pagaliau vietoje, bėgame į tą atkarpėlę, kuri skirta mums, suspėjame pačią paskutinę minutę. Atrodo, kad nėra laimingesnių už mus. Žvalgomės – į priekį, atgal ir matome žmonių eiles, susikibusius rankomis. Staiga virš mūsų galvų išgirstame lėktuvo ūžimą. Nepamenu, ar buvo gėlių, bet tai sustiprino jaudulį. Laukuose uždegti didžiuliai laužai. Važiuojame namo, jau sutemę, bet koks pakilimas – kiekviename miestelyje, kaimuose languose matome uždegtas žvakutes. Euforija, emocijos – atrodo, iššoks širdis iš krūtinės.
Nežinau, ko gali išmokyti Baltijos kelias dabartinę kartą – tai reikia patirti. Manau, jie girdi, domisi, bet to jausmo tikriausiai neįmanoma perduoti, kartoju – reikia patirti. Didžiuojuosi, kad buvau tame kelyje, kad patyriau kažką neapsakomo. Žinoma, vėliau buvo dar įvairių potyrių – sausio 13-oji, vėlesni įvykiai, budėjimas prie seimo – laužai ir žmonių nuoširdumas. Pamenu, kai ryte eina žmonės su termosais, lauknešėliais – neša arbatą, kavą budėjusiems, autobusėliais vežamas karštas maistas. Nuostabūs jausmai. Gaila, kad šiandien tiek daug susipriešinusių lietuvių.