Grįžusią iš darbo tuomet pasitiko anyta.
– Gal nori vykti į Baltijos kelią? Veža kolūkio autobusas.
Raginti nereikėjo. Suskubau ruoštis. Autobusas buvo pilnas žmonių. Ir pagyvenusių, ir jaunimo. Išvykome pakilios nuotaikos. Tiek mašinų kelyje dar nebuvau niekada mačiusi. Ne važiavome, o „ropojome“, taip tuomet juokavome, nes nuo Elektrėnų judėjome vėžlio žingsniu. Bet niekas nepyko – žinojome, kad vykstame visi turėdami vieną tikslą. Nepasiekėme nurodytos mums vietos, bet prisijungėme prie kitų Lietuvos žmonių ir susiėmę už rankų vieningai stovėjome gyvoje žmonių grandinėje. Širdis plakė vienu ritmu, iš delnų sklido šiluma, sieloje buvo nepaprastai gera.
Prisimenu, su mumis vyko buvęs tremtinys. Kai jau ruošėmės po mitingo vykti atgal į namus, jis vis stovėjo, žiūrėjo į žvakučių jūrą, degančią pakelėse, ašaros riedėjo vyro skruostais, jis jų nesigėdijo, ir vis man kartojo:
– Tu tik pažiūrėk, kaip gražu. Ar matai? Niekada nemaniau, kad sulauksiu tokios dienos...
Mano delnas atsidūrė vyro delne. Net neprisimenu, kuris kuriam pirmas ištiesėme ranką. Taip ir stovėjome tylėdami, kiekvienas paskendęs savo mintyse – jis, pagyvenęs, patyręs tremtį, o aš trisdešimtmetė, mažai ką mačiusi. Pirmą kartą tuomet mačiau taip graudžiai verkiantį vyrą.
Teko būti Baltijos kelio 25 metų minėjime. Ir kai stovėjau vėl tame kelyje, užplūdo neblėstantys prisiminimai iš pirmojo karto. Atminty vėl išniro Alfonsas (toks buvo tremtinio vardas), kuris jau išėjęs į Amžinybę, bet atrodė, jog stovi šalia ir džiaugiasi, jog esame tokie vieningi, kaip ir tąsyk...
Žadu ir šiemet vykti į Baltijos kelią. Prieš išvykimą būtinai ant Alfonso kapo uždegsiu žvakelę ir padėsiu kardelių puokštę.