„Jausmas toks gilus, lyg po didelės baisios audros su liūtimi staiga nušvito saulė ir viskas aprimo. Ramybė širdyje ir didelis džiaugsmas“, – taip apie kelionę iš Tauragės iki Baltijos kelio už Panevėžio kalbėjo mano mama Levutė Adomaitytė, Sibiro tremtinė nuo 13 metų. Žiguliukuose važiavome 4 tremtiniai – Adomaičių šeimos nariai, kurie iš Akmenės rajono Barsiukų kaimo 1948-05-22 d. dar paaugliai su tėvais, darbščiais Lietuvos ūkininkais, ištremti į Irkutsko sritį. Lygiai po 10 tremties – bado ir skausmo – metų visi gyvi grįžo į Lietuvą, bet neduotas leidimas gyventi gimtuose Akmenės kraštuose, teko glausti Tauragėje. Kartu buvo tėvelis Vladas, kuris – 8 metų vaikas – nuo 1946 m. vasario 18 d. iki 1958 m. sausio 15 d. su mama ir močiute buvo ištremtas į Uralą – Sverdlovsko srities Severouralsko miestą, ten kasė anglį šachtose. Už ką? Mamos brolis Kazys išėjo į partizanus. O man jau 27 metai, aš dviejų vaikų mama – ir tą jausmą, kurį patyriau susikabinusi rankomis su 2 milijonais bendraminčių iki pat dabar turiu širdyje ir perduodu savo vaikams.