1989 metų pavasaris ir vasara buvo pilni neeilinių įvykių. Prisimenant giminaičių, kurie tiesiogiai buvo nukentėję, pasakojimus apie masinius trėmimus, stribų siautėjimą, vėlesnę totalinę valdžios ir jėgos struktūrų kontrolę, atrodė, kad tiesiog neįmanomi kokie nors pokyčiai. Tylus ir užspaustas nepasitenkinimas sovietų Lietuvoje visą laiką buvo. Gorbačiovo „perestroika“ bandė pagražinti sukarinto socializmo veidą ne tik iš išorės, bet ir iš vidaus. Tą gražinimą žmonės suprato rimtai. Senelių, tėvų, jau suaugusių vaikų siekis kiek netikėtai, be kažkokių didesnių iliuzijų pradėjo realizuotis. Visi sekėm, kas darosi. Tiesiog gaudėm spausdintą ir gyvą žodį. Iš anksto buvome susiplanavę, kad po vasaros atostogų prie jūros aplankysime savo bendradarbės Reginos šeimą Jūžintų miestelyje, o grįždami į Kauną numatėm dalyvauti Baltijos kelio akcijoje. Mūsų ekipažas: aš, Jonas, žmona Vita, vaikai Rytis ir Jovita vykome su tokia jau gana pavargusia mašina „zapuku“. Prieš rugsėjo 1-ąją manęs laukė darbas Kauno politechnikos institute, žmonos – Kauno politechnikume, o vaikai ruošėsi į mokyklą.
Iš Jūžintų išvykome rugpjūčio 23 d. apie 15 val. su tam tikru laiko rezervu. Visiškai neįsivaizdavom, kiek žmonių gali dalyvauti akcijoje, bet tikėjomės, kad jų bus nemažai. Radijo aparato neturėjome, buvome visiškame informaciniame vakuume. Vykome per Anykščius Ukmergės link. Mašinų kelyje iki sankryžos Vilnius–Panevėžys ir Ukmergė–Anykščiai (Ukmergės sankryža) buvo visai nedaug. Kilo netgi minčių, kad žmonių nesusirinks. Vaizdas diametraliai pasikeitė privažiavus sankryžą. Kaip vėliau sužinojome, mums tiesiog pasisekė privažiuoti akcijos kelią. Kaip vėliau pasakojo bendradarbiai ir draugai, kurie vyko iš Kauno, mašinų srautas buvo didelis, automobilių kolona vos judėjo arba visai stovėjo. Mūsų „zapukas“ tokio išbandymo būtų neišlaikęs, nes oru aušinamas variklis dėl lėto važiavimo tikrai būtų perkaitęs ir liktume įkalinti kur nors pakelyje. Išradingesnieji kauniečiai į Baltijos kelią vyko ir aplinkiniais keliais. Tiesioginiame kelyje Kaunas–Ukmergė dėl spūsčių daugelis nespėjo atvykti į Baltijos kelią ir tiesiog natūraliai susiformavo Baltijos kelio atšaka per Ukmergę link Kauno. Mums atvykus į Ukmergės sankryžą, žmonių ir mašinų tiesiog kunkuliavo ir nusprendėm vykti Panevėžio kryptimi, kur tikėtinai turėjom rasti Kaunui priskirtą kelio ruožą. Viena magistralės pusė buvo išasfaltuota, ten būriavosi žmonės, buvo sustatytos mašinos. Pasisekė „prasimušti“ į tiesiamos magistralės žvyruotą dalį ir nekliudomai judėti. Važiuodami sekėme, kur būtų mažiau mašinų ir žmonių. Artėjant 19 val. labai simboliška, kad susikibę rankomis žiūrėjome į vakarus, o rytai, likę užnugaryje, – tarsi jau praeitis. Tiksliai negalime pasakyti, kurioje vietoje sustojome, bet labiausiai tikėtina, kad tai buvo prie Obelių miško apie 10 km nuo sankryžos. „Baltijos kelio“ akcijos pabaigoje mašinų jūra patraukė link namų. Eismas per Ukmergę link Kauno vyko praktiškai viena kryptimi dviem eilėmis, o neretai ir trimis išnaudojant ir šalikeles. Tuo metu eismo dalyviai nepasižymėjo vairavimo kultūra – jos paprasčiausiai nebuvo, bet visi kantriai stovėjo, neburnojo, paslaugiai praleisdavo labiau skubančius ar įvažiuojančius iš šalikelės.