Man pasisekė. Kartu su šimtais tūkstančių to meto įvykius išgyvenusiais ir juose dalyvavusiais Lietuvos žmonėmis. Kelias – ne baigtinė atkarpa tarp taškų A ir B, jis – kaip tiesė, ateinanti iš mūsų praeities, istorijos, laisvės kovų ir siekių, juos puoselėjusių žmonių širdžių ir protų. Kelias nesibaigia konkrečia data, jis tebesitęsia ir nueis tolyn į ateitį. Baltijos Kelias yra viena ryškiausių Lietuvos Laisvės Kelio dalių, subrendusi iš mūsų, tos kartos žmonių, išpuoselėto troškimo – gyventi laisvėje, laisvoje Lietuvoje. Vyriausieji Kelio dalyviai – gyvenę ir savo akimis matę laisvą Lietuvą iki 1940 m. ir šios laisvės netekimą, kiti – užaugę šeimose, kur laisvos Lietuvos svajonė ir viltis buvo perduodama tylių pokalbių metu, pasakojant tikrąją Lietuvos istoriją, mokant uždraustojo Himno žodžių, rodant tikruosius mūsų Valstybės simbolius ir jų spalvas.

Dalyvavimą Baltijos Kelyje lydėjo visų jo dalyvių minimas nepakartojamas vienybės, susiliejimo su visa tauta jausmas. Jausmas, kad vyksta kažkas, po ko jau nebus grįžtama atgal – tai buvo lūžis. Jausmą gali tik išjausti, sunku perduoti žodžiais, todėl esu laiminga, nes teko jį patirti. Taip vertinu dabar. O tada – tai buvo taip aišku, natūralu, paprasta – ateiti ir būti su visais, nereikėjo jokių sudėtingų sprendimų, tai buvo tiesiog akivaizdu ir kitaip būti negalėjo.

Baltijos Kelyje man teko proga ir garbė stovėti Katedros aikštėje, kartu su atkurtos Lietuvos Skautų Sąjungos senaisiais ir naujaisiais nariais. Save atpažinau Z.Nekrošiaus nuotraukoje (aš – antra iš kairės, mano mama gyd. Vanda Kišerauskienė – pirma is dešinės).