Sužinojome, manau, kaip ir dauguma iš spaudos, ko gero, „Atgimimo“. Ar dalyvauti, net nesusimąstėme, klausimas buvo – kaip visiems draugams kartu nuvykti iki Ukmergės, nes ten buvo Utenos ruožas. Iš tėvų darbovietės, nepavyko išvykti kartu, tai sutarėme, vyksime atskirai. Mes vykome su motociklais, kiti automobiliais... Dalyvaudamas, ką jaučiau?! Nerandu apibūdinimo... Pasididžiavimą Lietuva... Gal kažkokią euforiją... Neapsakomas ir, manau, nepakartojamas jausmas! Po Baltijos kelio dar ir dabar didžiuojuosi, kad buvau dalelytė istorijos, ir didžiuojuosi tauta, ir vienybe. Labiausiai atmintyje išliko vyravusi atmosfera, santykiai tarp žmonių, apskritai Sąjūdžio renginiuose ne tik Baltijos kelyje. Visa istorija, kažko moko... O tai galėtų būti pamoka, kad būkim vieningesni, nestatykim savo ambicijų aukščiau Tėvynės, duokim net nesitikėdami grąžos ir grąža anksčiau ar vėliau bus!!!