Apie Baltijos kelią sužinojau iš kaimynų, visi buvome jaunos šeimos, tapusios naujakuriais Pašilaičiuose Vilniuje. Važiavome kartu su mano tėvu Vytautu Kriščiūnu iš Antakalnio, bandydami per mašinų gausą „prasimušti“ iki Ukmergės kelio. Visi keliai pilni mašinų, tad važiavom ten, kur dar buvo įmanoma pravažiuoti. Sustojom Baltijos kelyje kažkur už Širvintų. Ta žmonių bendrystė, bendros dainos, gėlės iš dangaus – nepakartojamas gerumas iki graudulio, ašaros ir juokas vienu metu! Tada, o ir pirmaisiais Nepriklausomybės metais be galo didžiavausi Lietuva, jos žmonėmis. Tuometinis vieningumas ir buvimas savo šalyje lyg artimiausių žmonių šeimoje – kaip tai perduoti jaunimui? Ta būsena nepakartojama, bet gal nors lašelį perduoti pavyktų?