Iš tiesų atsiminimų likę nedaug. Buvau dar vaikas ir su tėvais atostogavome prie ežerų šalia Molėtų. Pamenu tik tiek, kad daug kas iš stovyklavietės važiavome prie autostrados ties Ukmerge. Taip pat akyse nuolat sukasi atsiminimas, kaip mes stovim visi eilėje ir virš autostrados praskrenda kukurūznikas iš kurio mėtomos gėlės. Ir visi vaikai lekia prie tų gėlių ir neša tėvams. Ir man mama sakė lėkti ir parnešti gėlę... Nepamenu, ar parnešiau. Nepamenu, kas tiksliai dėjosi aplink. Tikrai nežinojau, koks buvo viso to tikslas. Tačiau vis dar yra išlikęs tas vienybės jausmas. Vienybės dėl Lietuvos.