Pradžioje dalyvauti „Baltijos kelyje“ sutrukdė paskutinę minutę atsisakęs vežėjas. Nuliūdusi dėl kliūties susiruošiau į Panevėžį aplankyti savo dėdienės, tremtinės Angelės Totorienės. Ji visada apsidžiaugdavo mano viešnage, nes savo vaikų neturėjo, sveikatą praradusi tremtyje, nes dirbo už kartu ištremtus pasiligojusius tėvus. „Mano jauniems, vos ne paaugliškiems pečiams tekdavo triguba sunkių darbų norma. Jei darbo pristigdavome, liepdavo nušluoti... geležinkelio bėgius.“ Tokius ir panašius išgyvenimus ne kartą buvo pasakojusi.
O šį kartą, vos atvažiavusiai pranešė: „Kaip tau pasisekė: kaimynai šiandien veža į Baltijos kelią.“
„Kažkas mistiško: mano vežėjas pavedė, o jūsiškį radau net už 100 kilometrų, visai neketinusi pas tave, Angelyt, atvažiuoti. Tiesiog ėmiau ir susiruošiau per keliolika minučių.“
Kai atvažiavome, jau pirmas įspūdis užėmė kvapą: šitiek žmonių: ta drabužiais marga eilė buvo be galo, be krašto. Ir regėjosi, jog tų susitvėrusių rankų vėrinio jokia jėga nebūtų galėjusi atplėšti, atkirsti, išardyti... Žmonės šypsojosi, šūkavo, dainavo, apimta euforijos iškart nepajutau, kaip virpa mano dėdienės ranka manajam delne... Atsigręžiau ir pamačiau ją paplūdusią ašaromis... Jos plūste plūdo, tarsi norėdamos išplauti tai, ką jai teko patirti; gailestis (kaip vėliau papasakojo), kad šito nesulaukė jos tėveliai – darbštuoliai ūkininkai, kentėję tremtį be kaltės kalti už neleistą dirvonuoti duondavę žemę...
„Angelyt, žiūrėk, gėlės iš dangaus krinta“, – bandžiau raminti... Grįžtant ji visą kelią pratylėjo iki namų, vėliau ištarusi vienintelį sakinį: „Jau nebežinau, dėl ko taip verkiau: pradžioj tai iš nuoskaudų, nes skausmas smaugė gerklę, o paskui tai jau iš džiaugsmo, nes rimo širdis, plūdo į krūtinę šiluma...“
Rytojaus ankstyvą rytą, kai ilgoką atkarpą iš savo mielosios Angelytės namų Dembavoje ėjau iki autobusų stoties, pamačiau per visą gatvę geltonuojančią vaško juostelę, susilydžiusią iš sudegusių žvakių. Jas, matyt, uždegė tie, kurie negalėjo nuvykti į Baltijos kelią... Ir tas vaško rožinis savaip sujungė abiejus: išvažiavusiuosius ir pasilikusius.