Išsivadavimo metai buvo turtingi didžių įvykių. Baltijos Kelias buvo vienas iš svarbiausių, nešantis žiną Pasauliui, kad trys taikios ir darbščios tautos pasiryžo atsikovoti prieš penkias dešimtis metų taip žiauriai atimtą iš jų laisvę. Ar dalyvauti – tokio klausimo sau nekėliau, kaip ir dauguma mano kartos, užaugintos tėvų, mačiusių dar prieškario Laisvą Lietuvą. Iki šiol menu tą vienybės ir bendrumo jausmą, pradžioje patirtą to meto daugiatūkstantiniuose mitinguose – jis lydėjo mus ir Baltijos Kelyje. Iš Kauno išvažiavome apie 17 val., už miesto – ištisinė kolona automobilių ir autobusų, judanti dviem, o kur įmanoma – ir trimis eilėmis viena kryptimi: sutiktus priešpriešais važiavusius suskaičiuoti būtų užtekę vienos rankos pirštų. Ta didžiulė transporto masė grūdosi siaurame kelyje ir dažnai stojo, bet tai nebuvo priežastis reikšti emocijas. Svarbiausia emocija buvo džiugesys, kad mūsų šitiek daug ir kad mes tokie vieningi. Tiesa, pamažėl aiškėjo, kad paskirties vietą pasiekti laiku šitam mūsų „konvojui“ nepavyks: vos pravažiavus Jonavą, tai patvirtino per radiją profesorius V.Landsbergis, pažymėjęs, kad ypač daug tokių „įstrigusių“, važiuojant nuo Kauno. Bet kartu ir paguodė, pranešdamas, kad visa žmonių grandinė jau ištisai užpildyta, o nespėjantys pasiekti tikslo turėtų sustoti ten, kur esą, susitelkti, susikibti rankomis, dainuoti ir taip šitą mūsų bendrumo valandą būti visų mūsų kelio dalimi. Taip ir atsitiko. Mums – 42 kilometre, netoli Aklojo Ežero kaimo: žmonių grandinė buvo – kiek užmato akis į abi puses. Degė žvakutės, skambėjo dainos, gėlėmis lijo ir niekas neskubėjo skirstytis. Matyt, kažkur pasąmonėje kiekvienas supratome, kad esame įvykio, kuris pakeis pasaulį, dalyviai.