Baltijos kelyje

Į Baltijos kelią susiruošė visa mūsų giminė. Paradui vadovavo dėdė Petras Černa – tėvo brolis, buvęs sovietų politinis kalinys. Jis su savo šeimyna užėjo pas mus jau nešinas trispalve. Aš buvau grįžusi iš Vilniaus pas tėvus. Mano tėvai – Veronika ir Jonas Černos – abu tremtiniai. Aš, mama, tėvas ir sesers maža dukrytė Gabrielė, kuriai tuo metu buvo dveji metukai, kartu su dėdės šeima autobusu nuvažiavome į mums paskirtą vietą ant Pasvalio kelio prie benzino kolonėlės. Dėdė turėjo pilną informaciją, kur mes turime stovėti. Jau tada jis buvo labai aktyvus visų patriotinių renginių dalyvis. Sesuo su vyru važiavo į Velžiui paskirtą greitkelio Vilnius–Panevėžys atkarpą. Pusbrolis Saulius Baltijos kelyje buvo su būsimos žmonos šeima.

Nuvažiavome anksčiau, žmonių buvo ne per daugiausiai, jaudinomės, ar pajėgsime mes nepertraukiamą grandinę susikibę rankomis padaryti. Tačiau paskutiniu momentu atsirado pakankamai žmonių. Virš kelio praskrido lėktuvas ir mėtė gėles.

Ten pat buvo ir kito tėvo brolio šeima.

Atmosfera buvo nepaprasta. Jaudinomės. Kaip čia reiks paduoti ranką nepažįstamam žmogui. Ir kai jau susikibome, jaučiau, lyg elektros srovė per kūną nuėjo, širdis atsigniaužė, ašaros pačios byrėjo. Mano tėvas ir jo brolis irgi verkė. Visada verkdavo, kai būdavo dainuojama Lietuva brangi.


Laima Černaitė Godelienė