Tuo metu dirbau tarybiniame ūkyje direktoriaus pavaduotoju. Man buvo 24 m. Informacija apie Baltijos kelią kaime buvo paskleista iš lūpų į lūpas, iš širdies į širdį. Suorganizavome ūkio specialistus, darbininkus, tuos, kurie galėjo atsitraukti nuo javapjūtės, nuo darbymečio. Nuvykome į Panevėžio raj. Šilagalio km., į naujos autostrados numatytą vietą. Mano tėvai, buvę tremtiniai, todėl man tas vienybės ir nepriklausomybės jausmas yra labai gerai žinomas. Baltijos kelias savo energija tarsi atrišo žmonių vidinį pasaulį, kuris buvo užgožtas tremčių, netekčių, moralinio persekiojimo debesimis. Žmonės tarsi iš belangės ištrūko į gryną orą.

Po Baltijos kelio mane ilgai kamavo klausimas, ką reikės papasakoti kaimo žmogui, kaip toliau gyvensime, juk tuo metu buvau atsakingas už 300 ūkio darbuotojų bei jų šeimos narius. Buvau jaunas ir pats daug ko nežinojau. Dabar žinau, kad nesuklydau tuo metu ir galiu patvirtinti, kad ir dabar pasielgčiau lygiai taip pat kaip ir 1989 m. rugpjūčio 23 d. Su draugais dar pakalbame apie to meto vienybę ir stiprybę. Mūsų draugų būrelį tuo metu nufotografavo tuometinės „Komjaunimo tiesos“ korespondentas ir išspausdino tituliniame laikraščio numeryje. Ši laikraščio egzempliorių turi kai kurie iš mūsų.

Dabartinis jaunimas turėtų suprasti žmonių bendravimo tarpusavyje jėgą, vienybės jausmą, atsakomybės jausmą ne tik už save, bet ir už kitą.