| Trečiadienis | Europos taurė | „Lietkabelis“ – „Lokomotiv“ | 19:00 | Panevėžys |
Beveik 40 laipsnių karščiu alsuojančiame Krasnodare mėnesį laiko leidęs Mantas Kalnietis paskutinę savo 33-ejų gyvenimo metų naktį ėmė labai stipriai karščiuoti, temperatūra ryte, kai iš klubo gydytojų personalo įžaidėją pasiekė termometras bei reikalinga medicina, siekė 39 laipsnius.
„Tai pusiau kurioziška situacija. Gimtadienio naktį man užkilo temperatūra, buvo tikrai prastai. Paskutinis COVID-19 testas buvo neigiamas, tad galvojau, jog tiesiog peršalau dėl kondicionieriaus. Krasnodare tuomet buvo nežmoniški karščiai“, – 15min pasakojo Maskvos oro uoste jungiamojo skrydžio laukęs M.Kalnietis, kuris trečiadienio vakarą su „Lokomotiv“ komanda žengs ant „Cido“ arenos parketo.
Praėjo para, temperatūra nukrito, o padėtis stabilizavosi. Krepšininkui atrodė, jog tai paprastas peršalimas, tad pailsėjęs dar dieną namuose jis išsiruošė į treniruotę.
Atsirado apetitas, o pusryčiaujant „Lokomotiv“ legionierius iš Lietuvos sulaukė klubo gydytojo skambučio.
„Ką darai?“, – nedelsdamas M.Kalniečio pasiteiravo specialistas.
„Valgau restorane“, – atsakė M.Kalnietis.
„Grįžk namo, testas yra teigiamas“, – informavo gydytojas.
Apie infekciją Mantas Kalnietis sužinojo tada, kai jau jautėsi visapusiškai gerai. Nors „Loko“ klubas yra didelis ir įtakingas, rankos ilgos bei toli siekiančios, tačiau krepšininkas vis tiek privalėjo išbūti dvi savaites karantine, tuomet priduoti du neigiamus COVID-19 testus, o tuomet sulaukęs žalios šviesos jis galėjo palikti saviizoliacijos vietą ir prisijungti prie komandos treniruočių.
„Lipau sienomis“, – situaciją komentavo M.Kalnietis, kuriam tai buvo antrasis dviejų savaičių karantinas Rusijoje per kiek daugiau nei mėnesį.
Kai Europos krepšinį purto paslaptingas virusas, Maskvos srities „Chimki“ ar Sankt Peterburgo „Zenit“ klubai negali surinkti 8 sveikų žaidėjų rungtynėms Eurolygoje, „Lokomotiv“ įžaidėjas įžvelgia ir šviesiąją savo situacijos pusę.
„Susirgome prieš sezoną, dabar esame ramesni keliaudami, mažiau baimių“, – Krasnodaro komandos krepšininkų situaciją 15min aiškino 34-erių rinktinės kapitonas.
Tiesa, ramių kelionių į Rusiją ar iš jos tikrai nėra. Per paskutinę parą šioje šalyje užfiksuota net apie 14 tūkstančių naujų susirgimo atvejų, tad COVID-19 žemėlapyje Rusija pažymėta kaip karštas koronaviruso židinys.
Iš Maskvos į užsienį šiuo pandemijos metu būna tik keletą skrydžių per dieną. Užsieniečiai į šalį nėra įleidžiami, o „Lokomotiv“ krepšininkai keliauti gali tik su darbo vizomis.
Tai priežastis, kodėl šį sezoną Rusijoje legionieriai gyvena po vieną, be šeimų. Kaip ir tą įsimintiną naktį iš rugsėjo 5-osios į rugsėjo 6-ąją, M.Kalnietis buvo vienas.
„Loko“ turi čarterį, bet juo naudojasi tik į sunkiausiai pasiekiamus Europos taškus, kokia praėjusią savaitę buvo Bolonija. Klubas nusprendė, kad pakankamai netoli esantis Kaliningradas į šį sunkių kelionių sąrašą nepatenka.
„Kaliningradas nėra blogas variantas kelionei be čarterio, jis netoli, nors viskas užtruks ilgai. Iš Krasnodaro salės išvažiavome 16 valandą, skridome į Maskvą, iš jos – į Kaliningradą, o iš ten autobusu važiuosime į Panevėžį. Antradienį apie 19 valandą planuojame būti vietoje. Kiek daugiau nei para“, – sakė M.Kalnietis.
Trečiadienio vakarą lietuviškoji Krasnodaro „Lokomotiv“ su Mantu Kalniečiu ir Mindaugu Kuzminsku priešakyje žengs ant „Cido“ arenos parketo ir priims į Europos taurės turnyrą sugrįžusio Panevėžio „Lietkabelio“ iššūkį.
15min portale – išsamus koronavirusą įveikusio Lietuvos rinktinės įžaidėjo interviu – apie COVID-19 židinį Rusijoje, iškraipytą krepšinį ir smukusį žaidimo lygį, „Lokomotiv“, „Lietkabelį“, rinktinę, Roką Jokubaitį ir nerimą dėl Kauno „Žalgirio“.
– Pasauliniame COVID-19 žemėlapyje Rusija pažymėta kaip karštas koronaviruso židinys, per pastarąją parą – net 14 tūkstančių naujų susirgimų. Kaip į susidariusią situaciją reaguoja žmonės, kokių saugumo priemonių imasi klubas ir Rusijos valdžia?
– Mieste sunku įžvelgti didžiulių saugumo reikalavimų, bet „Loko“ organizacija tikrai atidžiai žiūri ir rūpinasi žaidėjais. Mes testuojami du ar daugiau kartų per savaitę, kai sezonas jau prasidėjo. Pas mus komandoje jau buvo atvejų, mes su Minde (aut. past. – Mindaugu Kuzminsku) nuo atvažiavimo esame praėję du karantinus. Tik atvažiavus reikėjo karantinuotis 14 dienų, o vėliau teko ir pačiam pasigauti COVID-19. Todėl buvau uždarytas dar 14 dienų.
Mūsų klubas nuo viruso nukentėjo, pasiruošimas nukentėjo, bet žiūrint į tai, kas toliau vyksta Europoje, kai prasidėjo visi tarptautiniai turnyrai, galvoju, kad mums ši situacija išėjo ne į blogą. Susirgome prieš sezoną, dabar esame ramesni keliaudami, mažiau yra baimių.
Žinoma, negali būti ramus, kad nesusirgsi antrą kartą. Mums ima ne tik mėginius iš burnos ir nosies, bet dažnai atlieka ir kraujo testą. Mūsų kraujyje antikūnai yra aukšti, kol jie aukšti, kaip aš suprantu, pakartotinio susirgimo tikimybė yra žymiai mažesnė. Nežinau, kokia yra teisybė, bet sako, kad kuriam laikui esame apsaugoti.
– Yra įvairių versijų, jog persirgus sutrinka plaučių ar širdies darbas, kaip jūs jaučiatės dabar?
– Po COVID-19 klubas profesionaliai suorganizavo visus medicininius patikrinimus, pažiūrėjo širdies darbą, padarė kraujo tyrimus, atliko kardiogramas. Pažiūrėjo, ar nėra kokių pakitimų, o tuomet leido grįžti prie sporto. Nežinau, ar tai atsiliepia kažkaip ar atsilieps ateityje, teorijų yra visokių. Kol kas sportuojame, nieko nesijaučia, o ar išliks kokios pasekmės, niekas nežino.
– Kodėl Rusijoje susidarė toks židinys, kur slypi problema?
– Nežinau, dabar žmonės Rusijoje į situaciją žiūri ganėtinai rimtai. Oficialūs skaičiai skelbia dešimtimis tūkstančių naujų atvejų per dieną. Nemanau, kad jie ignoruoja tai. Tarkime, jei lėktuve kažkas nusiima kaukę, stiuardesė iškart ateina ir piktokai pakartotinai ragina užsidėti. Rusijos didmiesčiuose saugumo kontrolė tikrai didesnė nei mažesniuose miestuose. Nežinau, ar ten žmonės mažiau turi informacijos, bet prekybos centruose ar kitose uždarose patalpose tik pavieniai vaikšto su kaukėmis, ką jau kalbėti apie žmones lauke. Aš neseku rusiškos spaudos ir televizijos, tad sunku suprasti, ką jie transliuoja ir kiek žmonės žino apie visą tai.
– COVID-19 stipriai išdarkė krepšinį, to pasekmes jusime dar ilgai. Kone pusmetis be krepšinio Europoje, o naujam sezonui prasidėjus atėjo ir antroji viruso banga, kuri toliau komplikuoja situaciją. Ar dabartinis krepšinis, kai Maskvos srities „Chimki“ ar Sankt Peterburgo „Zenit“ klubai nesugeba surinkti po aštuonis sveikus žaidėjus rungtynėms, neatrodo absurdiškai?
– Visiškai. Krasnodare esu nuo rugpjūčio pradžios. Kiek tenka pakalbėti su žaidėjais kituose klubuose, labai jaučiasi situacija, kad šis sezonas nėra apie tai, ką tu laimėsi, ką tu gali pasiekti ir kokie yra tavo tikslai. Visų mintys yra – žaisime ar nežaisime, kas serga, kas yra užsikrėtęs. Manau, kad krepšinis visose lygose yra labai prastos kokybės. Daugelio komandų pasiruošimas, ne tik Rusijoje, bet ir visoje Europoje buvo labai komplikuotas. Jei profesionalus sportininkas iškrenta 14 dienų, tai nėra skirtumo, sergi tu ar ne – esi uždarytas, nusibraukia labai daug laiko, tad pasiekti kažkokią sportinę formą užtrunka dar ilgiau.
Būtent dėl to mes ir matome tokio lygio krepšinį, didelių išimčių niekur nėra. Kokį krepšinį demonstruojame šiuo metu, tai turėjo būti rugsėjo mėnesio draugiškų turnyrų krepšinis. Toks ir lygis.
– Nors sužaista labai mažai rungtynių, bet abu lietuviai „Lokomotiv“ komandoje yra tarp pirmųjų pagal naudingumą. Kaip jums su Mindaugu sekasi?
– Aš buvau dar dešimt dienų iškritęs po koronos, nes man buvo skilęs pirštas. Aš tik įsivažiuoju, sužaidžiau tik vienerias rungtynes Bolonijoje. Reikia laiko, problemos kaip ir visiems, nesame išskirtiniai. Tik šią savaitę pradėjome sportuoti kartu. Iš komandos iškritus Johnny O‘Bryantui, klubui teko pasikviesti naują ketvirtą numerį iš NBA. Labai talentingas vyrukas (aut. past. – Kevinas Hervey), bet reikia laiko. Mūsų treniruotės tik dabar prasidėjo visavertės. Šiai dienai esame labai toli nuo gero žaidimo, bet visa ši komanda ir treneris, kurį mes žinome ir kuris leidžia mums improvizuoti, manau, kad eisime į priekį.
– Tai kokius tikslus sau kelia „Lokomotiv“?
– Svajot gali daug, bet tokiame sezone daug į priekį nežiūri. Stengiamės kuo labiau susikoncentruoti į kiekvieną artėjantį mačą. Nežinome, kas bus rytoj, tai apie kažkokius titulus balandį ar gegužę tikrai negalvojame. Gyvename nuo rungtynių iki rungtynių.
– Kokį įspūdį palieka būsimas varžovas Panevėžio „Lietkabelis“?
– Įspūdis panašus, kiek teko matyti, tai labai dideli žaidimo kontrastai. Nuo pergalės prieš „Žalgirį“ Kaune iki pralaimėjimų Prienams ir „Nevėžiui“. Matosi, kad žaidimo kokybės amplitudė yra didelė, sunku prognozuoti, į kurią pusę tą dieną viskas pasisuks. Žinoma, dar yra naujų žaidėjų – naujas įžaidėjas, naujas centras, automatiškai viskas užtrunka. Grįžtame prie to, kad dabar tokia situacija, laikas išilgėja, nėra paprasta.
– Kaip vertinate klubo sprendimą pereiti į Europos taurę?
– Gerai, jei klubas sulaukia tokios galimybės, manau, kad reikia pasinaudoti. Nežinau, tai politinis sprendimas – Čempionų lyga ar Europos taurė? Tai kiekvieno klubo pasirinkimas. Bet jei klubas pozicionuoja save kaip vieną iš stipriausių Lietuvoje, tai žaidimas tik LKL būtų kažkiek nelogiška. Normalu, kad išbando jėgas, auginasi raumenis.
– NBA sezonas užsitęsė, naujasis galimai prasidės tik vasarį, o dėl šios priežasties, ko gero, olimpinėje atrankoje ir olimpiadoje visoms rinktinėms, įskaitant Lietuvą, teks verstis be NBA žaidėjų. Ką manote apie tokį galimą scenarijų?
– Nenoriu užbėgti įvykiams už akių. Aišku, aš mačiau tą Adamo Silverio (NBA komisaro) komentarą, jog sezonas veikiausiai prasidės po naujųjų metų, o NBA savo pinigų mašinos dėl olimpiados neaukos. Bet kas žino, kas bus už pusmečio? Niekas nenori žaisti be geriausių žaidėjų, bet pirmiausia reikia patekti į olimpiadą. Daug šalių susidurs su ta pačia problema. Normalu, kad visi nori geriausių žaidėjų – nuo komandų iki sirgalių. Visiems nuo to būtų tik įdomiau, o kaip bus birželį ar liepą, matysime. Tokią situaciją galima vertinti tik neigiamai, bet reikia suprasti ir iš jų verslo pusės, kad jiems kažkaip yra kitaip.
– Jūsų nusistatymas nesikeičia, noras žaisti rinktinėje išlieka?
– Žinoma, kad yra toks noras. Po tokio keisto nesportiniu režimu pažymėto pusmečio yra noras sportuoti, kuo greičiau grįžti į kažkokį normalų ritmą ir pamiršti šią pandemiją.
– Jaunasis įžaidėjas Rokas Jokubaitis solidžiai pradėjo sezoną ir vis labiau stiprina savo akcijas. Kokį įspūdį palieka jo žaidimas? Ar jis pasiruošęs iššūkiams rinktinėje, o galbūt yra pasirengęs išstumti iš starto penketo ir jus?
– Nuomonę apie Roką turiu labai gerą, nieko naujo nepasakysiu. Reikia jį pagirti pirmiausia dėl to, jog jis yra labai imlus, labai greitai viską pagauna, gerai suprantą krepšinį. Kartais gali bijoti, kad sėkmės pliūpsniai gali apsukti galvą jaunam žaidėjui, susirgs žvaigždžių liga, bet kiek yra tekę bendrauti su Roku, tai aš garantuoju, jog jam nieko tokio panašaus neatsitiks. Jis dirba kryptingai, svarbiausia, kad būtų sveikas. Neabejoju šviesia Roko ateitimi.
Kalbant apie žaidimą starto penkete, tai šimtą kartų esame kalbėję, jog rinktinė yra ta vieta, kai tu atvažiavęs negalvoji apie kažkokią statistiką. Ypač būdamas veteranu. Norisi tik vieno, kad patektume į olimpiadą, žaistume ten. Vienose rungtynėse gali būti vienaip, kitose kitaip – ar aš, ar Rokas, ar Lukas, ar Petras su Antanu, tikrai nėra skirtumo, kas žaistų starte. Kiekvienas važiuoja padėti ir padaryti kuo daugiau, ko tik prašys treneriai.
– Rokas Jokubaitis Eurolygos sezoną pradėjo pelnydamas 12 taškų Pirėjuje prieš „Olympiakos“. Pastarąjį kartą niolikinis žalgirietis tiek taškų Eurolygoje buvo įmetęs prieš 14 metų, kai Mantas Kalnietis 15 surinko Malagoje. Kokį prisimenate save iš tų laikų?
– Labai laukinį. Pilnos akys buvo noro, bet mažai proto. Norėjau visus peršokti, apibėgti – tokį prisimenu, taip viskas atrodė. Buvo rungtynių, kai kažkas pasisekė ir pavyko iššauti, bet tikrai buvo stabilumo trūkumas. Anksčiau teko kalbėti apie Luką, dabar apie Roką, tai jie įžaidinėdami kamuolį atrodo solidžiau, nei kad aš būdamas jų amžiaus.
– Lietuvos krepšinyje galėtume rasti ir sėkmingų, ir nesėkmingų pavyzdžių, kai žaidėjas iššauna anksti, o su tuo atsiranda ir dideli aplinkos lūkesčiai. Kokie klystkeliai gali pasitaikyti jauno žaidėjo kelyje, ko derėtų saugotis?
– Tai priklauso nuo žmogaus charakterio, todėl aš esu ramus, kad Rokas persirgti sunkia žvaigždžių ligos forma, kaip COVID-19, tikrai neturėtų (juokiasi). Ateina dėmesys, normalu, kad tuo pačiu metu sukyla ir asmeninės ambicijos. Pagrindinis dalykas – eiti tuo pačiu keliu, daryti tą patį, neužriesti nosies, kas jam negresia, ir būti sveikam. Taip dirbant, viskas yra šviesu.
– Tikriausiai sekate pokyčius „Žalgiryje“. Kaip vertinate Kauno organizacijos ėjimą link NBA modelio?
– Žiauriai įdomu, su visais daug bendrauju, Kaune yra visi mano draugai – tiek žaidėjai, tiek klubo darbuotojai. Normalu, kad reikia laiko, kai pagrindinė ašis, kuri laikė viską, pasikeičia 180 laipsnių. Atėjo visiškai kitokio stiliaus ir charakterio treneris, prie jo reikia prisitaikyti. Normalu, kad yra strigimas. Dabar nesiryšiu vertinti, nes dar yra velniškai per anksti. Sezonas gali pakrypti visaip. Rezultato prasme, tai kol kas viskas yra gerai, bet sutinku, kad žaidime yra šiokio tokio nerimo. Manau, kad vadovai yra kantrūs, palaiko trenerį ir padeda jam. Manau, kad viskas po truputį dėliosis, o jei nesidėlios, žiūrėsime.
– Ar tokį patyrusį ir daug mačiusį krepšininką, kaip jus, stebina kažkas, kas dabar vyksta „Žalgiryje“?
– Nelabai gali kažkas nustebinti. Normalu, kad tai du skirtingi pasauliai ir dvi skirtingos filosofijos. Šaras buvo vienokio krepšinio modelio šalininkas, treneris Schilleris yra iš amerikietiškos virtuvės, jis bando įdiegti tokį stilių. Normalu, kad jie nėra vienodi. Kuo greičiau žaidėjai, klubo darbuotojai ir sirgaliai įsisavins, kad po Šaro išvykimo reikia dėti brūkšnį, tuo bus geriau. Tai buvo žiauriai geras etapas, bet jis baigėsi. Nebėra ko seilėtis ir prisiminti, reikia dirbti kantriai, ieškoti geriausių variantų ir žiūrėti į priekį.
Svarbus yra tikėjimas sistema. Jeigu ji veiks, o tu tikėsi, tai kažkiek pavyks persilaužti. Jeigu ji neveiks, tuomet automatiškai bus kažkokie sprendimai. Bet dabar spalio mėnuo, suprantu, kad yra visai kitokio krepšinio prisiminimai, žaidimo, kuris buvo pergalingas. Visi yra užliūliuoti. Taip, pavojaus signalų yra, mes buvome atpratę nuo tokio „Žalgirio“, bet dabar būtų nekorektiška galvoti apie trenerio nekompetenciją, nes ir pergalės Eurolygoje jau yra dvi.
– Ar amerikietiškam pozityvumui gali pavykti prisijaukinti „Žalgirio“ rūbinę, lietuvių veteranų branduolį komandoje? Kiek tai sudėtingas procesas?
– Mums, žaidėjams, niekada nebus gero trenerio, ir Šaras buvo blogas, o treneriams niekada nebus gero žaidėjo. Mes visada verksime kamputyje, o treneriai visada skųsis, kokie blogi žaidėjai, nes geriausi žaidžia kažkur kitose komandose. Žaidėjams treneris yra geras tol, kol mūsų netreniruoja. Tai nesibaigianti dainelė, taip bus visą gyvenimą ir visuose klubuose.
Neabejoju, kad žalgiriečiai bando treneriui padėti, bet krepšinyje viskas atsimuša į tai, kiek sėkmingas yra tavo rezultatas. Ateina laikas, kai nuo blogo rezultato atsiranda konfliktinės situacijos, atsiranda kažkoks negatyvas. Tuomet paaiškėja, kiek yra stipri rūbinė ir organizacija. Tikiuosi, kad „Žalgiris“ atlaikys ir viskas bus gerai.
