Trečiadienį kapitonas su visa „Žalgirio“ komanda išskrenda į finalo ketvertą Belgrade. Pirmąjį Pauliaus karjeroje. Joks kitas Eurolygos krepšininkas jo nelaukė tiek ilgai – net 295 rungtynes.
Atrodo, kad Paulius Jankūnas „Žalgiryje“ žaidžia tiek, kiek modernioje eroje gyvuoja pats Kauno klubas.
Tad 24sek kviečia leistis į knygos vertą P.Jankūno gyvenimo kelionę, kuri tuo pačiu pasakoja ir apie svarbiausius naujosios „Žalgirio“ istorijos vingius.
Amžina skola Kalniečiui
Pauliui Jankūnui buvo 11 metų, kai jis pirmą kartą apsilankė krepšinio treniruotėje. Į ją Kauno krepšinio mokykloje berniuką atsivedė Mantas Kalnietis.
„Kai būnam kartu, aš jam visada tai primenu. Primenu, ir kad agentinius man skolingas“, – juokiasi Mantas Kalnietis, Pauliui pasiūlęs kartu nueiti į krepšinį.
Draugystė tarp šių dviejų kauniečių užsimezgė taip seniai, kad pats Mantas nebeprisimena, kada tiksliai. Mat jų mamos buvo ne mažesnės draugės nei dabar jiedu su Pauliumi.
Mantas tada nesuprato, kokio tai lygio žaidėjas. Bet viskas aiškėjo Pauliui pradėjus lankyti krepšinio treniruotes.
Jau pirmojoje treniruotėje Paulius davė į kaulus vienam iš geriausių būrelio žaidėjų.
„Aš buvau apakęs. Tai buvo mūsų lyderis. Jo niekas niekada neaplošdavo, – lyg ta treniruotė būtų vykusi vakar, stebėjosi M.Kalnietis. – Atėjo, pamatė, nugalėjo ir išėjo.“
Mantas su Pauliumi kartu pasižaidė neilgai. Netrukus P.Jankūną į Arvydo Sabonio krepšinio mokyklą pakvietė treneris Romualdas Bruneckas.
Penktoje klasėje Mantas vėl sutiko Paulių vienoje komandoje – jiedu abu lankė Kauno VDU „Rasos“ gimnaziją. Joje mokėsi ir Jonas Mačiulis.
Įsivaizduokite, ši trijulė, kuri vieną dieną ves Lietuvos rinktinę į du Europos čempionato finalus, kartu žaidė mokyklos rinktinėje. Nereikės ilgai įtikinti, kad paskutinėse klasėse Kauno tarpmokyklinėse varžybose jie neturėjo daug konkurentų.
Trejais metais vyresnis P.Jankūnas 2002-aisiais pirmas pateko į „Žalgirio“ dublerių komandą. Ten aštuoniolikmetį iškart pastebėjo Rimantas Grigas, dirbęs su „Žalgirio“ dubleriais 1999-2006 metais.
„Tada mes sužinojom, kas tas Jankūnas“
Darbu su jaunimu garsėjęs R.Grigas jau tada matė, kad P.Jankūnas gali būti geras žaidėjas. Treneriui patiko jaunuolio ramybė, solidumas, imlumas, atsidavimas krepšiniui ir darbštumas.
Dubleriuose su P.Jankūnu daug užsiimdavo treneris Kazys Petkevičius. Jis daug papildomai dirbo su jaunuoliu ir jam skyrė daug dėmesio. Na, bet kuriam treneriui malonu dirbti su vaikinu, kuris nori dirbti. Lygiai taip pat P.Jankūnas daug darbuodavosi su Aleksandru Kosausku.
Taip ir R.Grigas neturėjo jokių problemų P.Jankūnui kopiant į vyrų krepšinį.
Kai paskutinį kartą pakeitėme Paulių ir pasodinome ant suolo, tai ispanai plojo atsistoję.
Paulius augo augo ir užaugo iki neabejotino „Žalgirio“ dublerių lyderio. Puolėjas, žaisdamas Arvydo Sabonio krepšinio mokyklos komandoje paskutinį sezoną – 2002-2003 m., ėmė demonstruoti kosminius rodiklius.
Per visą Lietuvą P.Jankūno dundesys baudos aikštelėje nuskambėjo pirmosiose LKAL (dabartinė NKL) finalo serijos rungtynėse.
19-metis finalo seriją pradėjo 48 taškų ir 21 atkovoto kamuolio šou Šilutėje. Šilutiškiai užtikrintai jautėsi prieš finalą, bet buvo bejėgiai prieš fantastišką P.Jankūno žaidimą ir kapituliavo 0-4.
Per tas ketverias rungtynes P.Jankūnas rinko vidutiniškai po 28 taškus ir 18 atkovotų kamuolių.
„Tikėjomės, kad tikrai laimėsime finalo seriją. Reguliariajame sezone jie žaidė pakankamai gerai, bet nebuvo kažkuo išskirtiniai. Galvojom, kad juos pasiimsim, – prisimena tuomet Šilutėje žaidęs Jonas Elvikis. – Bet kai išėjom ant jų... Jankis tada finale suspindėjo visomis spalvomis.
Jis buvo nesulaikomas. Pamenu, jis metė per dvigubą, trigubą gynybą, atsilošęs... Tie jo atsilošimai visiems buvo kažkas naujo. O tie puskabliai kaire ranka nuo lentos... Žudantys.
Praktiškai nebuvo jokių šansų. Visaip bandėme, bet neturėjome, ko pastatyti. Buvo gražu žiūrėti. Tas jo žaidimo stilius yra unikalus. Nesumaišysi su niekuo – Jankio braižas.
Visi pamatė, kas tas Jankūnas.“
„Tas jo sezonas buvo visas toks“, – nė nemirktelėjo Rimantas Grigas, prisimindamas, kaip jo auklėtinis taranavo varžovų gynybą.
Treneriui į atmintį įstrigo jaunimo turnyras Ispanijoje, kur P.Jankūnas laimėjo MVP prizą su 40 taškų vidurkiu. Finale jis įkratė 45 taškus ir „Žalgirio“ dubleriai laimėjo varžybas Barselonoje.
„Kai paskutinį kartą jį pakeitėme ir pasodinome ant suolo, tai ispanai plojo atsistoję“, – 24sek pasakojo R.Grigas.
Įspūdingas debiutas šalia Sabo
Paulius Jankūnas žaidžia „Žalgiryje“ taip seniai, kad jau yra rungtyniavęs su Arvydu Saboniu ir jo sūnumi Domantu, bei Tomu Masiuliu ir jo sūnumi Gyčiu.
Jis niekada neužmirš savo debiuto pagrindinėje komandoje, nes tais pačiais metais – 2003-2004-ųjų sezoną, paskutinį karjeroje, Kaune leido Arvydas Sabonis.
Ir ką jūs galvojate?
Debiutas LKL su Mažeikių „Nafta“ į istoriją įeis kaip P.Jankūno 18 taškų, 16 atkovotų kamuolių ir 28 naudingumo balų vakarėlis.
Jau pirmosios savo karjeros Eurolygoje rungtynėse Paulius pelnė 12 taškų, atkovojo 6 kamuolius, atliko 3 rezultatyvius perdavimus ir 19 naudingumo balų prisidėjo prie pergalės prieš Atėnų „Panathinaikos“.
„Jis iškart paliko gerą įspūdį, – LKL.lt pasakojo Antanas Sireika, tuometinis žalgiriečių treneris. – Po dvikovos graikų komandos treneris Željko Obradovičius manęs klausė, kas tas žaidėjas 13 numeriu pažymėtais marškinėliais? Sakiau, kad jaunas ir neblogas vaikinas, galintis būti geru žaidėju.“
„Būna dažnai, kad iš tos didelės baimės, streso žaidėjas tiek įelektrintas, kad jei pirmi judesiai ar pirmas metimas pasiseka, tai jis gali rodyti nuostabius rezultatus. Tokios rungtynės iškrito ir Pauliui. Nemanau, kad jis tada buvo toks ramus, kaip dabar, po 15 metų. Įsivaizduoju, tos emocijos virė viduje, bet jis išėjo tikrai užtikrintai. Pasisekė pirmi prisilietimai prie kamuolio ir jauniems žaidėjams tai duoda didelį pasitikėjimą“, – P.Jankūno debiutą Eurolygoje prisiminė Gintaras Krapikas.
Tu neperšoksi ar neapžaisi lengvai Sabonio. Tad Paulius išeidavo toliau – vidutinis metimas.
Pasirodo, tai bus paskutinė „Žalgirio“ pergalė prieš Željko Obradovičiaus treniruojamą komandą iki pat to 2018-ųjų vakaro Stambule, kai Artūras Milaknis vos neliko nakvoti Turkijoje po to įžūlaus tritaškio paskutinėmis sekundėmis.
Tas dvi pergales skyrė net 15 metų, bet abi jas „Žalgiris“ šventė su P.Jankūnu aikštėje. „Žalgiryje“ šalia Pauliaus dabar žaidžia daugiau nei perpus jaunesni Martynas Arlauskas bei Rokas Jokubaitis (17 m.), 20-metis Gytis Masiulis. Bet jiems pagrindinės „Žalgirio“ komandos marškinėliai dar bent vienu dydžiu per dideli. O Pauliui jie jau tiko 19-os.
Tai nėra natūralus procesas, pasakys G.Krapikas. Nedaug jaunų žaidėjų taip greitai ir sėkmingai integravosi į „Žalgirio“ sistemą.
Pirmąjį sezoną Eurolygoje pavasarį 20-ąjį gimtadienį atšventęs P.Jankūnas rinko vid. 4,6 taško, 2,9 atkovoto kamuolio ir 5,1 naudingumo balo per 14 minučių.
LKL pirmenybėse jo rodikliai siekė 8,9 taško, 5,1 atkovoto kamuolio ir 12,4 naudingumo balo per 18 minučių.
„Ta išskirtinė uoslė kamuoliams, gebėjimas būti laiku ir vietoje, nuojauta, kada bus išmestas kamuolys... Jis viską darė užtikrintai, tad tas perėjimas į vyrų krepšinį nebuvo toks skausmingas, kaip daugeliui.
Jau tada jis išsiskyrė savo ramybe, nors ir buvo labai jaunas. Jis nesisklaidydavo bereikalingai, neeikvodavo energijos kalboms ar lakstymui.
Jis ateidavo į treniruotę, kur turėjo puikius mokytojus, bet prie jų nesutrikdavo. Tu neperšoksi ar neapžaisi lengvai Sabonio. Tad Paulius išeidavo toliau – vidutinis metimas. Jis atrasdavo racionaliausią būdą, kaip nebūti nustelbtam toje aplinkoje“, – pasakojo G.Krapikas, tą debiutinį P.Jankūno sezoną „Žalgiryje“ asistavęs Antanui Sireikai.
„Žalgiris“ tuo metu turėjo įspūdingą priekinę liniją su Arvydu Saboniu ir Tanoka Beardu priešakyje. Tai buvo kaip šių laikų Anthony Davisas ir DeMarcusas Cousinsas „New Orleans Pelicans“ klube.
Įsivaizduokite – Tanoka Eurolygoje rinkdavo vid. 14,6 taško, 7,6 atkovoto kamuolio ir 17,4 naudingumo balo. Sabo rodikliai siekė 16,7 taško, 10,7 atkovoto kamuolio ir 26,3 naudingumo balo. Abu sutilpo į 28 minutes.
T. Beardas yra vidurio puolėjas, bet dėl amerikiečio charakterio „Žalgirio“ trenerių štabas ieškojo būdų, kaip surasti vietos ant parketo jam ir Sabui. G.Krapikui teko ne kartą bėgti į rūbinę paskui įsiutusį legionierių, kai treniruotėje Tanokai kažkas nepatikdavo.
„Sabonio laikais Tanoka savo noru važiavo iš komandos kokius 2-3 kartus. Ne iš pykčio, bet dėl situacijos. Jis sakydavo man: „Jei Sabas susirenka visus kamuolius, įmeta, tai ką man daryti? Važiuoju į kitą komandą, nes noriu žaisti“, – karštus pokalbius su ilgamečiu žalgiriečiu mena G.Krapikas.
Kai praeini Tanokos pamokas, tampi kitu žaidėju.
Jis su A.Sireika atitraukdavo A.Sabonį toliau nuo krepšio, kur jis arba smeigdavo tritaškį (36,6 proc. trit.), arba įmesdavo kamuolį po krepšiu Tanokai (2,4 rez. perd.).
Bet Paulius vis tiek neprapuldavo tarp tokių bizonų. Tai susirinkdavo atšokusius kamuolius, tai gerai žaisdavo nugara į krepšį, tai varžovus gniuždydavo atakuodamas jiems nepatogia kaire ranka.
„Paulius labai gerai prisitaiko prie žaidimo ir jį supranta. Todėl jam nebuvo taip sunku atėjus į „Žalgirį“. Jis turėjo ir gerą mokytoją – Tanoką, iš kurio išmoko daug gudrybių, pasistumdymų. O Tanoka nieko negailėdavo. Kai praeini Tanokos pamokas, tampi kitu žaidėju“, – 24sek pasakojo Rimantas Grigas.
Tanokos pamokos
T.Beardas vienas geriausių visų laikų žaliai baltų legionierių, kuriam priklauso Eurolygos naudingumo balų rekordas (63).
Oficialioje Eurolygos svetainėje T.Beardas įvardijamas kaip 206 cm ūgio žaidėjas.
„Ten buvo daugiausiai 203 cm, jei ne 202 cm, – tikina G.Krapikas. – Bet Tanoka buvo labai plačių pečių, galingo stoto ir turėjo tą nežmonišką norą paimti bet kurį kamuolį. Tuo jis kompensavo savo centimetrų trūkumą.“
2004-2005 m. sezoną Eurolygoje Tanoka baigė su 18 taškų ir net 10,6 atkovoto kamuolio vidurkiu.
Modernios Eurolygos istorijoje per 18 metų tik dar penkiems Eurolygos krepšininkams pavyko turėti dviženklį atkovotų kamuolių vidurkį – Arvydui Saboniui, Mirsadui Turkčanui, Josephui Blairui, Dejanui Tomaševičiui ir Bobanui Marjanovičiui.
Ne tik nežmoniškas atšokusio kamuolio alkis šokdino T.Beardą virš varžovų galvų.
Treneriai pasakoja, kad amerikietis turėjo įvairiausių triukų, kaip pergudrauti keliais ar net dešimtimis centimetrų aukštesnius priekinės linijos žaidėjus.
„Reikėdavo kažkaip kompensuoti centimetrų trūkumą, tad tai kur užpakaliu pastumdavo, tai kur ranką uždėdavo“, – T.Beardo gudrybes prisiminė G.Krapikas.
Kažkur girdėta? P.Jankūnas irgi nėra iš tų aukščiausiųjų – Eurolygoje pristatomas kaip 205 cm ūgio žaidėjas. Bet su 1672 per visą karjerą atkovotais kamuoliais istoriniame Eurolygos sąraše jis užleidžia pirmą vietą tik Felipe Reyesui.
O dar tas nekaltas Pauliaus veidas, kur jis apsimeta, kad, gink Dieve, nepastumtų žmogaus. Teisėjai tiesiog netiki, kad tokio švelnaus veido žaidėjas gali būti piktas ir kažką pastumti.
„Jaunimo krepšinyje tokie Pauliaus žaidimo elementai dar nebuvo išryškėję, bet manau, kad didelę įtaką tam turėjo Tanoka, – 24sek pasakojo R.Grigas. – Jis mokėjo pastumti, gražiai nematant teisėjui į pilvuką bakstelti. Baksteli, varžovas nuleidžia rankas ir iškart pasiimi tą kamuoliuką. Paulius yra gudrus žaidėjas ir tokie greitai dedasi viską į galvą.“
P.Jankūno varžovai šypsosi. „Žalgirio“ kapitonas nebuvo iš tų, kurie sugnybdavo varžovui spenelį ir dar jį pasukdavo. Iš skausmo tu nebepakelsi rankų ir nebeatkovosi jokio kamuolio, kad ir jis kristų tiesiai ant galvos.
Bet žalgirietis visada mokėdavo kažkur nepastebimai bumbtelti, prilaikyti, bakstelti ir teisėjui nematant užsiimti geresnę poziciją.
„Jeigu Pauliui kažkas pasiskųsdavo, jis reaguodavo maždaug taip: kas? Aš?! Bauda?! Ne! Pas jį taip nuo jaunystės, – juokiasi R.Grigas. – O dar tas nekaltas jo veidas, kur jis apsimeta, kad, gink Dieve, nepastumtų žmogaus.
Teisėjai tiesiog netiki, kad tokio švelnaus veido žaidėjas gali būti piktas ir kažką pastumti. Paulius tuo stipriai naudojasi. Lyg būtų koks serbų krepšinio mokyklos auklėtinis, kuris išnaudotų visas įmanomus leidžiamus ir neleidžiamus būdus atkovoti kamuolį ar atitverti priešininką.“
„Paulius ateina į rungtynes su kuprine, kurioje yra visokie antrankiai, svoriai, diržai, laikikliai, kurie sulaiko priešininką“, – vaizdingai pasakojo G.Krapikas.
Be abejo, pats P.Jankūnas purto galvą. Nors tą pripažintų ir visi jo varžovai – ne vienerius metus jis renkamas gudriausiu LKL žaidėju. Vieniems tai ir nešvarus žaidimas.
Paulius ateina į rungtynes su kuprine, kurioje yra visokie antrankiai, svoriai, diržai, laikikliai, kurie sulaiko priešininką.
„Aš tikrai nepamenu, kad Paulius žaistų kažkaip nešvariai ar panašiai, – 24sek tikino pats T.Beardas, dabar treniruojantis vidurinės mokyklos vaikus ir pradinukus Jutoje. – Aš tik pamenu, kad jis labai sunkiai dirbdavo ir rasdavo mažų detalių, kurias panaudodavo prieš varžovą. Matote, dažniausiai apie nešvarų žaidimą verkia tie, kuriems išspardo užpakalius.“
P.Jankūnas per treniruotę sugėrė ne vieną T.Beardo alkūnę. Bet nuožmios kovos treniruotėse užgrūdino „Žalgirio“ lietuvį Eurolygos mūšiams. Ten jis daužosi be skrupulų.
„Aš buvau griežtas su juo, kaip ir vyresni žaidėjai, – pripažino ir Tanoka. – Matote, kai matai didybę, tai nori padėti tokiam žmogui. O man labiausiai įstrigo Pauliaus noras dirbti. Jis klausydavo kaip pats pažangiausias mokinys ir sugerdavo informaciją po kruopelytę.
Manęs nenustebino sėkminga Pauliaus karjera, nes jis visada sunkiai dirbo, nuostabiai priimdavo kritiką. Aš jį ruošiau tai karjerai, kaip tik išmaniau. Mane tik nustebino, kad kiti nematė jame to paties. O aš žinojau, kad jis bus labai geras.“
NBA peržiūros
Ką įžvelgė Tanoka, tai nepamatė jo tautiečiai. NBA skautams trūko argumentų, kodėl Paulius Jankūnas galėtų žaisti stipriausioje krepšinio lygoje.
Pats 13-asis numeris niekada garsiai nekalbėjo apie ketinimus žaisti NBA. 2006-ųjų NBA naujokų biržoje buvęs lygos komisaras Davidas Sternas jo pavardės neištarė ir nieko tuo nenustebino.
Bet P.Jankūnas buvo talentingas vaikas ir netgi buvo išvykęs į kelių NBA komandų peržiūras. Kvietimas ten dalyvauti europiečiams – tikras įvertinimas.
„P.Jankūnas tada turėjo šansų patekti į NBA, tačiau NBA klubams buvo patogiau rinktis vietinį amerikietį žaidėją, kuris pranoko lietuvį fiziniais duomenimis ir atletiškumu, – 24sek pasakojo krepšinio agentas Virginijus Bulotas. – P.Jankūnas buvo kažkuo panašus į Domantą Sabonį, kuris įsitvirtino NBA savo vidine jėga, koncentracija ir atsidavimu krepšiniui. Tai tylūs darbininkai, kurie geriau treniruojasi nei apie tai pasakoja visiems.“
Tačiau skautų akys matė, kad iš P.Jankūno gali užaugti geras Eurolygos žaidėjas.
Sugrįžęs į Europą jis pradėjo rašyti „Žalgirio“ istoriją. Su pakilimais ir nuopuoliais. Tiksliau, daug nuopuolių...
Juodžiausias „Žalgirio“ metas
Žalgiriečiai nusipiešdavo pinigus ir tarpusavyje su komandos draugais atsiskaitydavo netikromis valiutomis.
2018-ųjų gegužės 7-oji. Tai buvo debiutinės 17-mečio Roko Jokubaičio rungtynės „Žalgirio“ arenoje po pagrindinės komandos vėliava.
Paprastai pirmas iš arenos tunelio užgrojus muzikai išlenda Paulius Jankūnas. Jis ploja rankomis ir ristele pasileidžia į aikštės centrą. Paskui jį seka visa likusi komanda.
Tačiau šįkart dvigubai vyresnis kapitonas tyčia praleido jaunąjį debiutantą į priekį. Kai R.Jokubaitis kukliai plodamas pasileido ristele aikštės link, visa likusi komanda pasiliko tunelyje, o 17-metis komiškai liko ant parketo vienas.
Tai tik viena iš daugelio istorijų, parašytų Pauliaus Jankūno pokštų knygoje. Šių galėtų būti bent kelios, kadangi „Žalgirio“ kapitonu kaunietis pirmą kartą tapo vos 24-erių.
Išėjus visiems saboniams ir tanokoms, mutavęs Pauliaus Jankūno balsas „Žalgirio“ rūbinėje buvo kur kas garsesnis. Retai kada toks jaunas žaidėjas gauna simbolines, bet atsakingas pareigas. Tačiau žalgiriečiams atrodė, kad P.Jankūnas „Žalgiryje“ jau žaidžia visą amžinybę.
Be to, niekam nekėlė abejonių jo ramybė, solidumas ir atsidavimas „Žalgiriui“. To ypač reikėjo pačiu sunkiausiu „Žalgiriui“ metu.
2008-2009 metais „Žalgiris“ jau buvo bankroto nasruose. „Žalgirio“ biuro duris jau varstė bankroto administratoriai, žalgiriečiai negavo atlyginimo ištisus mėnesius, o Rimas Kurtinaitis pasiūlė užkalti Kauno sporto halės langus.
„Būdavo gaila vyrų, kai per treniruotes iš jų reikalauji įdėti daugiau pastangų, kovoti, aprėki rungtynių metu ar rūbinėje, bet pagalvoji, kad, Dieve, vyrai profesionalai, bet vis negauna tų kapeikėlių, o namie šeimos laukia, – pasakojo G.Krapikas. – Jie tada buvo jauni, dar neuždirbo tokių pinigų. Situacija buvo tikrai įtempta ir mus slėgė visokie klausimai. Komandai tada kaip tik reikėjo tokio žmogaus, kuris būtų labai išlaikytas.“
Situacija buvo tokia kritinė, kad „Žalgirio“ žaidėjai net ėmė svarstyti rungtynių boikoto galimybę.
Iš pradžių boikotas buvo planuotas LKL dvikovai su Kėdainių „Nevėžiu“, kurią lyga sutiko net atidėti, kad tik žalgiriečiai negautų techninio pralaimėjimo 0:20.
Tokį buvo kilusi grėsmė gauti ir BBL pirmenybėse. 2009-ųjų vasarį žalgiriečiai iki paskutinės akimirkos svarstė nevykti į BBL rungtynes Estijoje ir boikotuoti mačą su Talino „Kalev“.
Paraginti palaikyti ritmą žalgiriečiai išvyko į Taliną, bet gal geriau būtų iš viso nevažiavę – pralaimėjo net 57:84.
Tą padėtį dabar galima prisiminti su siaubu, bet jauniems žalgiriečiams viskas atrodė gerokai paprasčiau. Jiems tai buvo gera gyvenimo mokykla.
„Asmeniškai man tai buvo net vieni fainiausių metų“, – 24sek pripažino M.Kalnietis, kuris su P.Jankūnu sutaria gerai kaip su broliu.
Ąžuolyną iškirs, bet „Žalgiris“ išnykti negali.
Žalgiriečiai nebūtų žalgiriečiai, jei jie nebūtų sugalvoję su humoru pažvelgti į sunkią finansinę situaciją.
Jie nusipiešdavo pinigus ir tarpusavyje su komandos draugais atsiskaitydavo netikromis valiutomis.
„Kai nebeliko legionierių, po Naujų prisigalvodavome visokių nesąmonių, – juokiasi M.Kalnietis. – Sekmadienio rytais visi lenktyniaudavome mieste, kas pirmas nuvažiuos iki salės. Paskutinis turėdavo kažką pirkti. Gerai, kad nieko blogo neatsitiko...“
G.Krapikas pripažįsta, kad tokių žmonių kaip P.Jankūno ir M.Kalniečio optimistiškas požiūris padėjo „Žalgiriui“ išgyventi bene sunkiausią laikmetį.
„Žalgirį“ kritiniu metu išlaikė kaunietiška vienybė. Jeigu būtų žaidę užsienio klube, ko gero, dauguma būtų pasielgę kaip visi iki vieno Kauną palikę legionieriai.
Bet palikti „Žalgirį“ jaunam kauniečiui? Jokiais būdais.
„Ąžuolyną iškirs, bet „Žalgiris“ išnykti negali, – savo požiūrį prieš 9 metus prisiminė M.Kalnietis. – Tuo tikėjome iki galo. Ir po to reikalai pasitvarkė.“
Keista rusiškos istorijos pabaiga
Vos po kelių mėnesių „Žalgiris“ sulaukė gelbėtojo. 2009-ųjų gegužę „Žalgirio“ valdymą perėmė Vladimiras Romanovas. Tačiau turtingas bosas nesulaikė Pauliaus Jankūno – jis pasirašė sutartį su Maskvos srities „Chimki“. Kontrakte buvo numatyta galimybė pratęsti bendradarbiavimą dar metams, bet tokią teisę pasiliko tik pats klubas.
Tai buvo logiškas sprendimas. „Žalgiris“ tik kėlėsi iš vienos giliausių finansinių krizių per klubo gyvavimą. O „Chimki“ taip pat pasiūlė ženkliai didesnį atlyginimą, nei galėjo pasiūlyti nustekentas „Žalgiris“.
Tad Paulius susikrovė lagaminus ir išvažiavo į Maskvos priemiestį.
Puolimo mašina Keithas Langfordas, po krepšiais karaliavęs Robertas Javtokas, Rusijos pasą gavęs Kelly McCarty, kylanti vietos žvaigždė Timofejus Mozgovas, NBA lakstęs ispanas Raulis Lopezas ir Europoje žymus jo tautietis Carlosas Cabezas, jaunas Vitalijus Fridzonas – Rusų žvaigždyne 25-erių P.Jankūnas nepasimetė.
Paulius vienintelis visas 16 rungtynių pradėjo „Chimki“ starto penkete. Per 25 minutes jis rinkdavo 8,2 taško, 4,9 atkovoto kamuolio ir 9,6 naudingumo balo, šiuo rodikliu nusileisdamas tik trims komandos draugams.
Bet svarbiausia, kad Sergio Scariolo privertė Paulių išlipti iš jo komforto zonos – mylimos baudos aikštelės, ir pastatė prie tritaškio linijos.
2009-2010 m. sezoną Eurolygoje jis išmetė net 53 tolimus metimus – daugiausiai savo karjeroje. Juos metė netgi dažniau nei dvitaškius, o realizavo 37,7 proc. tikslumu. Tiksliau iš toli P.Jankūnas atakavo tik praėjusį sezoną „Žalgiryje“ (39,6 proc.).
„Maskva man kelia gerus prisiminimus. Buvo geri metai, gera komanda. Svarbiausia, kartu žaidė ir Robertas Javtokas. Man tai buvo pirmas sezonas užsienyje. Kolektyvas buvo labai geras, daug laiko leisdavome kartu. Man patiko žaisti „Chimki“ klube, – 24sek tikino P.Jankūnas. – Visi sakė, kad neva Scariolo pastatė mane prie tritaškio ir daugiau neleido nieko daryti, bet aš nesutinku.
Tai kaip tik buvo žingsnis į priekį, nes dabar visi meta tritaškius. Chimkuose tai tapo savotišku pereinamuoju laikotarpiu su daugiau metimų iš toli. Manau, per tuos metus patobulėjau ir tapau įvairiapusiškesnis.“
Pagal žvaigždes V.Romanovas netgi samdydavo trenerius ar žaidėjus. Pavyzdžiui, per darbo pokalbius jis klausdavo būsimų žalgiriečių, kurią tiksliai valandą šie gimė, kad galėtų nustatyti tuo metu buvusį planetų išsidėstymą.
Tik jo karjera Chimkuose baigėsi keistai. Rusai buvo patenkinti Pauliaus Jankūno žaidimu ir planavo pasinaudoti kontrakte numatyta galimybe tęsti bendradarbiavimą dar vienerius metus. Tačiau paskutinę termino dieną „Chimki“ atsiuntė dokumentus, kuriuose buvo nurodyta, kad lietuvio komandoje nepasilieka.
Tai buvo keista situacija ir vienas pagrindinių motyvų, kodėl P.Jankūnas nusprendė išsiskirti su savo buvusiu agentu iš Italijos Luciano Capicchioni.
Romanovas ir jo priešai
Paulius Jankūnas sugrįžo į pasikeitusį „Žalgirį“. Tai buvo jau Vladimiro Romanovo žvaigždžių planetos laikotarpis.
Pauliui Jankūnui ir Mantui Kalniečiui tuomet tekdavo dažniau bendrauti su „Žalgirio“ savininku, kuriuos jis išsikviesdavo į savo kabinetą.
Tačiau su V.Romanovu P.Jankūnas niekada nebuvo susikirtęs. Daugiausiai todėl, kad Paulius visada buvo rami asmenybė.
V.Romanovas kišosi į „Žalgirio“ trenerių darbą, įkišdamas jiems į švarką lapelius, su nurodytu minučių skaičiumi kiekvienam žaidėjui ir konkrečiu keitimų momentu.
24sek žiniomis, tuos lapelius jis surašydavo pagal savo astronominius skaičiavimus. Pagal žvaigždes V.Romanovas netgi samdydavo trenerius ar žaidėjus. Pavyzdžiui, per darbo pokalbius jis klausdavo būsimų žalgiriečių, kurią tiksliai valandą šie gimė, kad galėtų nustatyti tuo metu buvusį planetų išsidėstymą.
Tai buvo ketveri keisti metai, tačiau tiesiogiai į pačių žaidėjų darbą neįsikiši. Nebent paprašysi jų įsitraukti į įdomią užklasinę veiklą.
2012-aisiais V.Romanovas įsteigė „Lietuvos žmonių“ partiją ir darė spaudimą žalgiriečiams prisijungti prie jo politinio judėjimo. Kaip jau žinome, vėliau Seimo rinkimuose dalyvavo net broliai Lavrinovičiai bei Rimantas Kaukėnas.
Sąrašuose turėjo būti ir Paulius Jankūnas, kurio V.Romanovas prašė kandidatuotis vienmandatėje apygardoje. Tačiau 28-erių kapitonas atsisakė patenkinti V.Romanovo reikalavimą.
Beje, kaip ir Mantas Kalnietis, vėliau daugiausiai dėl to turėjęs palikti „Žalgirį“ – V.Romanovas pardavė jį Krasnodaro „Lokomotiv“. Nors Mantas ilgą laiką buvo žalgirietis, kuriuo „Žalgirio“ bosas pasitikėjo labiausiai.
„Labai greitai iš to jo pasitikėjimo pasivertė mane didžiausiu priešu. Buvo taip: arba eini į vienmandatę Kaune, arba esi prieša. Tai aš pasirinkau prieša“, – juokėsi M.Kalnietis.
Du Jankūno veidai: mandagus ir tas normalus
Nespėjo Paulius grįžti į „Žalgirį“ ir pasidžiaugti klubo atgimimu, kai su Sonny Weemsu, Ty Lawsonu, vėliau Joanu Plaza, broliais Lavrinovičiais, Rimantu Kaukėnu ir kitais žalgiriečiai ėmė rimčiau spardytis Eurolygoje, Kauno klubas vėl įkrito į duobę. Šįkart – į 12,5 mln. eurų skolos liūną.
Dėl ko visi kalba apie „Žalgirio“ rūbinę, atmosferą, pavydi visos komandos... Pats žinau, kaip nuostabiai jie gyvena. Rodau visiems pavyzdžius, kaip komandos turėtų funkcionuoti.
„Žalgiris“ vėl laikėsi ant tvirtų P.Jankūno pečių. „Ūkio bankas“ pasiglemžė bent kelių buvusių „Žalgirio“ trenerių santaupas, užmetė skolų inkarą ant ilgamečių žalgiriečių kojų, legionieriai ėmė skirstytis, bet P.Jankūnas laikė komandos rūbinę taip tvirtai, kad bent ši nesubyrėtų.
Paulius niekada nebūdavo iš tų, kurie rūbinėje kalba daugiausiai. Nebuvo jis ir toks kaip Broliai, kurie savo pokštais net lygioje vietoje rimčiausią situaciją galėdavo paversti komiška.
„Žalgirio“ kapitonas visus traukė savo žaidimo stiliumi ir asmenybe už aikštės ribų. P.Jankūnas kalbėdavo tada, kai reikėdavo, bet svarbiausią akimirką ištraukdavo geriausią žodį. Kai būdavo už ką – pagirdavo, kai matydavo, jog reikia – užvesdavo, kai reikdavo – ir duodavo velnių.
Tokį žaidėją gerbdavo net priešininkai.
„Jis turėjo kiaušus. Tik tokie žmonės gali valdyti rūbinę“, – vaizdingai pasakojo Virginijus Bulotas.
„Visi jį gerbdavo todėl, kad jis sportininkas iš didžiosios S. Jis niekada nepadarys nieko piktybiškai. Ar „Žalgiryje“, ar rinktinėje, jį visada gerbdavo. Net ir kai atėjo jaunas į komandą, jis jau turėjo statusą, kurį vėliau tik ir patvirtino“, – pasakojo G.Krapikas.
Kaip Paulių gerbė varžovai ir komandos draugai, taip kapitonas gerbė visus kitus. Nesvarbu, tu 17-os kaip Martynas Arlauskas ar 36-erių kaip Eurelijus Žukauskas,
Tai leisdavo net ir jauniausiems greitai išvaikyti tą jaudulį, kuris juos užplūsdavo žengiant į žymiąją „Žalgirio“ rūbinę. Joje visi buvo lygiaverčiai. Aišku, jauniausiems gal ir tekdavo surinkti visus rankšluosčius ir aprangas į skalbyklą, bet tai tik paprastos simbolinės pareigos, kurios padeda nesužvaigždėti.
„Jei esi normalus žmogus, su tavim nebus jokių nesąmonių, – pasakojo M.Kalnietis. – Dėl ko visi kalba apie „Žalgirio“ rūbinę, atmosferą, pavydi visos komandos... Pats žinau, kaip nuostabiai jie gyvena. Rodau visiems pavyzdžius, kaip komandos turėtų funkcionuoti.
Jankis vienas tos rūbinės statytojų. Juk tiek metų kapitonas...“
Lygiu vos atėjęs į „Žalgirį“ pasijuto ir 21-erių Mindaugas Kuzminskas. Per karjerą puolėjas turėjo nemažai kapitonų, bet nebuvo geresnių už Robertą Javtoką ir Paulių Jankūną.
„Daugiausiai, ko galima iš jo pasimokyti, tai ramybės. Geros ar blogos rungtynės, gal jis viduje ir išgyvendavo, bet to neparodydavo“, – prisiminė M.Kuzminskas.
Jam, kitiems jauniems, taip pat ir patyrusiems žaidėjams paliko įspūdį jo mandagumas ir solidumas.
Tai žmogus, kuriam, atrodo, galėtum patikėti savo namų raktus atostogų metu. Bet žalgirietis turėjo ir kitą veidą, kuris ėmė ryškėti antroje jo karjeros pusėje.
„Paulius turi du veidus – kaip visi matote, tą mandagų, ir, kaip aš sakau, tą normalų. Tai aš jam dažnai liepiu nusiimti tą mandagų ir būti savimi. Anksčiau jis buvo tylus, nekalbus, šiek tiek kitoks“, – linksmai mintį apie P.Jankūno kapitoniškumą užbaigė M.Kalnietis.
Paklaustas, kodėl P.Jankūnas taip pasikeitė per tuos porą metų, kai M.Kalnietis žaidė Krasnodare, įžaidėjas pokštavo: „Juokaudavom, kad gal pas logopedą pradėjo lankytis.“
M.Kuzminskas pritariamai linksi galva. P.Jankūnas būdavo toks mandagus, kad žalgirietis nesuprasdavo, kada kapitonas juokauja, o kada kalba rimtai.
„Tik po kiek laiko supratau, kad tai jis pildavo daugiausiai žibalo, – juokėsi M.Kuzminskas. – Jankūnas ir Kalnietis visada traukdavo mane per dantį, kad palaikau artimą ryšį su mama. Tik bebūdavo kokia proga – gimtadienis, Kovo 8-oji ar kad ir tos pačios Joninės, o Mantas su Jankūnu būdavo kartu, tai visada atsiųsdavo video, kur dainuodavo: „O kaip norėčiau aš vėl sutikti rytą pas mamą...“
Krepšinyje atmosfera komandoje yra pakankamai nuvertinama sudedamoji pergalių dalis. O būtent legendomis apipinta „Žalgirio“ rūbinė pastaruosius dvejus metus buvo įvardijama kaip viena kertinių šių metų pasakos priežasčių.
Jos kampe įsitaisęs Paulius Jankūnas, tariantis paskutinį žodį ir prižiūrintis, kad niekas neužliptų ant „Žalgirio“ logotipo. Ilgiau dirbantys žurnalistai ratu apeina simbolį rūbinės viduryje, o naujokai arba užsieniečiai netyčia ant jo užlipę iškart sulaukia garsių „Ei! Ei!“ tai iš P.Jankūno, tai iš jo kairėje sėdinčio Artūro Milaknio.
Šie vyrai nebeleidžia mindžioti „Žalgirio“ ir Eurolygos aikštėse.
Šeimos indėlis
Pauliaus Jankūno charakteris „Žalgirio“ rūbinėje tapo savotiškais klijais, vieningai sujungusiais visus žaidėjus. Bet toks Pauliaus veidas susiformavo neatsitiktinai. Kai kalbame apie P.Jankūno figūrą „Žalgiryje“, turime nukelti kepures ir prieš jo tėvelius.
Paulius augo labai tvarkingoje Jankūnų šeimoje. Ji nebuvo iš turtingųjų. Tai buvo normali statistinė vidurinio sluoksnio šeima.
Jankūnai viską pasiekė sunkiu darbu. Taip ir Pauliui niekas nebuvo padėta ant lėkštutės. Galbūt jis kai kur talento turėjo mažiau nei kiti, bet viską susikūrė savo rankomis.
Kaip ir daugumai tėvelių, vaikų sportbačiai būdavo skaudi tema. Bet Jankūnai stengėsi atiduoti viską, kad berniukas galėtų siekti savo svajonių krepšinyje.
Pauliaus tėtis dirbo statybų srityje. Buvo toks geras specialistas, kad Kaune jį reikėdavo sugaudyti ir rezervuoti iš anksto.
Mama labiau rūpinosi namų ūkiu, kad šeimos vyrams nieko netrūktų.
Kai galėjo sau leisti, P.Jankūnas labai padėjo tėveliams, kad pagerintų jų gyvenimo kokybę.
Su jais puikiai sutaria iki šiol.
Šias šeimos vertybes ir gerovę P.Jankūnas nusinešė ir į savo paties sukurtą šeimą.
Lojalumas > pinigai
Paulius Jankūnas Eurolygoje žaidžia 15-ąjį sezoną ir tik vienerius metus jis praleido ne Kaune. 2009-2010 m. sezoną ilgametis „Žalgirio“ kapitonas rungtyniavo Chimkuose, tačiau atsikandęs legionieriaus duonos vėl norėjo krimsti lietuvišką.
Vienintelis Juanas Carlosas Navarro per visą Eurolygos istoriją praleido daugiau sezonų vienoje komandoje – Barselonoje (17) nei Paulius „Žalgiryje“ (14).
2015-aisiais P.Jankūnas buvo sulaukęs pasiūlymo iš galingojo Maskvos CSKA, kuris būtų suteikęs aukštaūgiui geriausią galimybę kautis dėl Eurolygos trofėjaus per savo karjerą.
Tai yra legendinis lojalumas nepaisant to, kad po visų tų finansinių smegduobių „Žalgiris“ iki šiol skolingas kapitonui apvalią pinigų sumą. Bet dėl skolų jis niekada nekonfliktuodavo su „Žalgiriu“. Tik kai matydavo, kad reikia, tardavo griežtesnį žodį.
Konkretumas darbe su agentais visada buvo jo prioritetas. Jis norėjo žinoti, kokia yra rinka, kodėl ji tokia ir kokios yra galimos uždarbio ribos.
P.Jankūno agentai atliko savo darbą ir nuolat tikrino susidomėjimą žalgiriečiu Europos krepšinio rinkoje. Bet mintyse jie žinodavo: kad ir kokį pasiūlymą atneš žalgiriečiui ant stalo, jis vis tiek, ko gero, liks Kaune.
2015-aisiais P.Jankūnas buvo sulaukęs pasiūlymo iš galingojo Maskvos CSKA, kuris būtų suteikęs aukštaūgiui geriausią galimybę kautis dėl Eurolygos trofėjaus per savo karjerą.
Būtent galimybė laimėti Eurolygą, o ne pinigai, visada labiausiai domino Paulių. Bet lietuvis suraitė parašą po nauja 4 metų sutartimi su „Žalgiriu“ ir užsitikrino savo ateitį Kaune bent iki 2019-ųjų. Beje, iškart po to kitą sezoną CSKA tapo Eurolygos čempionais.
Kontraktus siūlė ir Stambulo „Anadolu Efes“, Bambergo „Brose“, Miuncheno „Bayern“, tačiau giliai viduje P.Jankūnas visada žinojo, kad niekur nenori važiuoti.
Plieninis kūnas
Padėjęs parašą po nauja sutartimi, 2015-2016 m. 32-ejų P.Jankūnas sužaidė sėkmingiausią sezoną nuo 2009-ųjų (12,3 tšk., 6 kam., 15,5 naud.).
Jo statistiniai rodikliai stabiliai ėmė augti dar nuo 2012-ųjų. Kasmet jis buvo vis rezultatyvesnis ir naudingesnis, kol 2018-ųjų gegužę buvo išrinktas į antrąjį simbolinį geriausių Eurolygos žaidėjų penketą.
Tokį P.Jankūno progresą ketvirtajame jo dešimtmetyje lėmė išskirtinis dėmesys savo kūnui.
Profesionalo karjeros metais Paulius daug dirbo su Artūru Javtoku – Roberto Javtoko broliu, buvusiu žalgiriečiu, kurį Paulius įvardijo kaip vieną pavyzdžių, formavusių jo kaip kapitono filosofiją.
A.Javtokas padėjo jam suformuoti požiūrį į žmogaus fiziologiją ir savęs priežiūrą.
P.Jankūno organizmas turėjo polinkį riebalų kaupimui, tad krepšininkas anksti suprato, kad turi kruopščiai prisižiūrėti sportą ir mitybą.
Pirmaisiais karjeros pagrindinėje komandoje metais P.Jankūnas taip pat turėjo šiokių tokių problemų su nugara, bet labai intensyviai dirbdamas prevenciškai ją stiprino.
G.Krapikui paliko įspūdį, kiek laiko Paulius leisdavo treniruoklių salėje.
Jis mesdavo tokį nuo lenčiukės kaip koks Duncanas spursuose.
„Paulius yra vienas iš tų žaidėjų, kuris daugiausiai laiko skiria tiek fizinio rengimo pratimams, tiek savo sveikatos priežiūrai, – 24sek pasakojo „Žalgirio“ fizinio rengimo treneris Justas Grainys. – Kolega Nerijus Navickas ir mūsų medicinos personalas Paulius ir Vytautas neleis sumeluoti, jog Jankūnas turbūt yra mūsų pagrindinis ir dažniausias klientas.
Su Pauliumi dirbu nuo 2012 metų. Kai tik atėjau į pagrindinę komandą, jis buvo pirmas žmogus, kuris atėjo ir pasakė, jog nori padirbėti papildomai kojoms. Tuomet susidūriau su jo profesionalumu ir atsidavimu darbui.
P.Jankūno ilgaamžiškumas yra jo profesionalumo ir viso medicinos personalo nuopelnas. Jis reaguoja į gydytojų pastabas daryti daugiau tempimų ar labiau pastiprinti vieną ar kitą raumenų grupę. Jis turi savo rutiną prieš rungtynes, kurios visados laikosi, o visi tokie maži dalykai ir priveda prie rezultato.“
P.Jankūnas vasaromis investavo į savo kūną ir lėšų, ir laiko. Ypač tokia pertrauka jam buvo reikalinga 2017-aisiais, kai puolėjas atsisakė padėti Lietuvos rinktinei ir tarpsezonį praleido gydydamasis bei ruošdamas kūną.
To vaisiai – istorinis sezonas su „Žalgiriu“ ir vieno iš dešimties geriausių visos Eurolygos žaidėjų statusas. Beje, net 100 iš eilės Eurolygoje sužaistų rungtynių serija.
Toks jo ilgaamžiškumas leidžia tikėtis, kad P.Jankūnas aukščiausiame lygyje išsilaikys dar bent porą metų. Be to, jis lenkia laiką savo išskirtiniu krepšinio suvokimu.
Juk kam dėti iš viršaus išeikvojant šiek tiek daugiau jėgų, jei gali įmesti nuo lentos?
„Jis mesdavo tokį nuo lenčiukės kaip koks Duncanas spursuose, – šypsojosi G.Krapikas. – Kaip Šveicarijos banke – visi metimai buvo tokie užtikrinti. Jokių nereikalingų judesių, kurie nieko neduoda. Tiek, kiek reikia, ir viskas užtikrintai.“
Aš žiauriai dėl jo džiaugiuosi. Kiek metų iškentėjo, laukė, ir pagaliau sulaukė tokio laiko, kai galės pasimėgauti finalo ketvertu. Žiauriai jį sveikinu.
Atpildo metas
Interviu ir pokalbiai ne visada būna tokie lengvi ir linksmi lyg su bičiuliais šnekučiuojantys apie gyvenimą prie arbatos puodelio. Bet kai 24sek skambino būsimiems pašnekovams ir pristatydavo jiems pokalbio temą, visi net nušvisdavo.
Jiems ne tik smagu kalbėti apie Paulių, bet ir matyti jį didžiausioje Eurolygos scenoje.
295 Eurolygos rungtynės arba 5307 dienos, arba 14 metų, 6 mėnesiai ir 12 dienų. Tiek Paulius laukė šio istorinio savaitgalio Kauno „Žalgiriui“.
„Niekas taip nenusipelnė būti finalo ketverte su „Žalgiriu“, kaip Paulius, – po triumfo Eurolygos ketvirtfinalyje pasakojo Šarūnas Jasikevičius. – Sakau, tai yra pasiaukojimo pavyzdys.
Paulius visą sezoną aukojosi, žaidžia su kai kuriomis situacijomis, apie kurias kalbėsime po sezono. Tai kovingumo, tikro kauniečio pavyzdys.“
Per tą laiką jis spėjo tapti rezultatyviausiu visų laikų Lietuvos krepšininku Eurolygoje (2841 tšk.). Pagal rezultatyvumą viso turnyro istorijoje puolėją lenkia tik trys Eurolygos legendos – Felipe Reyesas, Vassilis Spanoulis ir pirmaujantis Juanas Carlosas Navarro.
Istoriniuose visų laikų sąrašuose Paulius pagal efektyvumą yra 5-as (3470 naud.), iš viso atkovotus kamuolius – 2-as (1672 kam.), puolime sugriebtus kamuolius (485) – 2-as, gynyboje (1187) – 1-as, išprovokuotas pražangas (880) – 6-as, įmestas baudas (640) – 6-as, pataikytus dvitaškius (898) – 4-as, žaistas rungtynes (295) – 4-as, pagal žaidimą starto penkete (248) – 1-as, žaistas minutes (6950) – 5-as.
Mes su didžiausia pagarba žvelgiame į Lietuvon atvykstančias žvaigždes, tokias kaip Juanas Carlosas Navarro, Vassilis Spanoulis ir kiti. Bet „Žalgiryje“ irgi žaidžia tokia pat legenda.
„Aš žiauriai dėl jo džiaugiuosi. Kiek metų iškentėjo, laukė, ir pagaliau sulaukė tokio laiko, kai galės pasimėgauti finalo ketvertu. Žiauriai jį sveikinu, – atviravo M.Kalnietis. – Ne tik jį. Žinau, kokius vargus praėjo Paulius Motiejūnas. Žiauriai džiaugiuosi dėl visos chebros, trenerių, jų pasiekimų. Ir baltai pavydu, ir pasakoju visiems, kad žiūrėkit, lygiuokitės.
Žinau, kad Pauliui tai tikrai reiškia labai daug. Kartais, kai žaisdavome kartu, pats jausdavau, kad jis galėtų žaisti aukštesniame lygyje, komandoje, kuri turėtų geresnius šansus žaisti finalo ketverte. Bet matydavau, kaip jis kaifuoja žaisdamas „Žalgiryje“. Liko joje, vedė į priekį.
Nėra didesnio kaifo, kaip tą padaryti su viena savo komanda. Žinau, kaip jam tai svarbu. Jis dar apie ketvirtfinalį kalbėjo, kad dar nebuvo taip toli nuėjęs. O dabar paėmė ir tapo tokio neeilinio įvykio dalimi.
Žinau, kad tai labai svarbu ne tik jam, bet ir visai jo šeimai. Jo tėvai neatvažiuodavo paskui Lietuvos rinktinę, bet, kiek žinau, atvažiuos į Belgradą.“
Ateityje – kad ir Kauno meras
Paulius per tuos 15 metų perėjo ugnį ir vandenį. Didžiulis jo žinių bagažas padėtų darbui biure, o svarbiausia, kad P.Jankūnui visada buvo svarbus teisingumas.
„Tai, ką jis daro ir kaip veda „Žalgirį“ į priekį, galvoju, jei tik panorės, kaip juokauju, galės ir Kauno meru būti“, – vaizdingai P.Jankūno ateitį piešia M.Kalnietis.
„Tokiems žaidėjams kaip jis, Robertas Javtokas, visada turi atsirasti vietos prie komandos, – tikino G.Krapikas. – Nes jie davė organizacijai nežmoniškai daug. Tai „Žalgirio“ veidai.
Džiugu skaityti, kad ir pats Paulius išreiškė norą dirbti organizacijoje. Linkiu jam dar bent porą metų išlaikyti svarbiausius sezonus be traumų ir duoti naudą.“
Pirmas realiausias jo ateities scenarijus – darbas „Žalgirio“ vadovybėje, kur jam jau seniai paruošta kėdė.
Tačiau krepšinio žmonės spėlioja, kad P.Jankūno planai gali būti dar didesni – patys aukščiausi. Siekti aukštų postų ne tik „Žalgiryje“, bet ir Lietuvos krepšinio federacijoje ar galbūt net Kauno politikoje.
Bet gyvenimas po karjeros pabaigos tikrai prasidės „Žalgiryje“, jo gyvenimo organizacijoje.
Skaitydamas šias eilutes P.Jankūnas tik purtys galvą. 34-erių puolėjas dar mėgaujasi krepšiniu. Ypač, kai taip šį sezoną žaidžia „Žalgiris“.
Tad leiskite jam dar pasimėgauti tuo išsvajotu Eurolygos finalo ketvertu, kuriame kapitonas gali parašyti dar vieną neįtikėtiną knygos vertą istoriją.
