Penktadienis | Eurolyga | „Žalgiris“ – CSKA | 20:00 | Kaunas |
Kažkada A.Vatutinas buvo kitoje mikrofono pusėje.
A.Vatutinas pradėjo dirbti CSKA prieš 17 metų, būdamas vos 29-erių.
Prieš tai jis dvejus metus darbavosi Permės „Ural Great“ klube, kuriame asistavo tuometiniam klubo vadovui Sergejui Kuščenko. Šis duetas sukonstravo čempionišką „Ural Great“ ekipą, kuri vertė kalnus Rusijos čempionate ir dvejus metus iš eilės neužleido nugalėtojų sosto.
2002-aisiais CSKA abu juos persiviliojo iš „Ural Great“ ir pradėjo naują auksinę seriją.
Per 17 metų A.Vatutinas dar nė karto ant kaklo nematė kitokio nei auksinio Rusijos čempionato medalio. Per 16 pastarųjų metų A.Vatutinas su CSKA dalyvavo net 15 Eurolygos finalo ketvertų. Du kartus jis padėjo S.Kuščenkai sukonstruoti Eurolygos čempionų komandą 2006 ir 2008 m., o 2016-aisiais jau ir pats, kaip klubo prezidentas.
Nuo 2009-ųjų prezidento postą perėmęs A.Vatutinas Maskvoje rašo didingą CSKA krepšinio istoriją. Jis pats kadaise tokias rašė apie CSKA kaip žurnalistas.
Žurnalistikos studijas Maskvos valstybiniame universitete baigęs rusas augo žymių Rusijos žurnalistų šeimoje.
A.Vatutinas dar labai jaunas, vos 24-erių, pradėjo dirbti Rusijos krepšinio federacijos atstovu spaudai 1997-ųjų Europos čempionate.
Žurnalistika ir vadovavimas klubui jam visada atrodė panašūs dalykai. Abiejuose darbuose svarbiausia bendravimas su žmonėmis ir skirtingų charakterių valdymas.
Bet A.Vatutinas greitai pajuto, kad jis nori ne diagnozuoti problemą, o ją spręsti pats.
Išskirtinis 24sek pokalbis su CSKA prezidentu – apie ryškius lietuviškus pėdsakus Maskvos klubo istorijoje, „Žalgirį“, superklubo valdymą ir politinį komandos prieskonį.
Dabar mums nelengvas laikotarpis ir žmonės darosi truputį nervingi. Rungtynės su „Žalgiriu“ labai svarbios mūsų pasitikėjimui.
– Jeigu dabar būtumėte žurnalistas, kokią istoriją parašytumėte apie CSKA?
– Niekada apie tai nepagalvojau... Įdomus klausimas... (susimąsto). Rašyčiau ne apie patį CSKA, o žmones, kurie dirba klube. Charakterius.
– Žaidėjus, trenerius ar administraciją?
– Žaidėjus.
– Kodėl? Jie svarbiausia komandos sėkmės dalis?
– Matote, turi dirbti su žmonėmis, iš visiškai kito kontinento, visai kito mentaliteto. Nelengva suburti tikrą komandą, kurioje tvyrotų gera atmosfera.
Kiekviena komanda egzistuoja tik vieną sezoną. Po sezono pabaigos turi kurti naują istoriją. Todėl aš stengiuosi pasiimti pozityvių dalykų ne tik iš rezultatų, bet ir proceso.
Žinau, kad krepšinyje, kaip ir kiekvienoje sporto šakoje, svarbiausia rezultatas. Bet man reikia gauti gerų emocijų ir iš proceso. Iš kiekvienos dienos. Pavyzdžiui, iš čia, Kauno, Atėnų... Iš kiekvienos sezono dienos.
– Kokie proceso dalykai jus džiugina labiausiai?
– Daugybė. Pavyzdžiui, sykį žaidėjams parodėme tokį specialų video prieš vienas labai svarbias rungtynes. Ir mes laimėjome tą mačą gal 25 taškais. Mačiau tą komandos reakcija po video peržiūros.
Čia kaip groti gitara. Vis bandai rasti naujų akordų, kad užvestum žmones.
– Esate minėjęs, kad laimėti Eurolygą kaip komandos prezidentui buvo jūsų svajonė. Bet įgyvendinus šią svajonę tokių nebeturite. Kur savo darbe dabar ieškote tos romantikos? Tiesiog liko tikslas išlaikyti kartelę aukščiausiame lygyje?
– Tai, be abejo, buvo svajonė. Ypač po to nedėkingo finalo Stambule, kur turėjome pergalę kišenėje, bet pralaimėjome „Olympiakos“.
Galbūt šiandien dar vienas Eurolygos titulas nebėra svajonė. Dabar mano svajonė yra labai geras visos komandos darbas. Ne tik mano – žaidėjų, trenerių, administracijos, gydytojų ir pan.
Tai buvo fantastinė svajonė. Dabar aš ir CSKA turime tą titulą. Dabar svarbiausia sunkiai dirbti.
Jeigu ta istorija bus sėkminga, mano reakcija bus galbūt tokia pat, kaip Berlyne 2016-aisiais, o gal ir kitokia. Net neįsivaizduoju.
Bet Berlyne tai buvo kaip stebuklas. Jei pamenate mano reakciją, elgiausi kaip žvėris. Neužmirštama...
– Kodėl jūs tada taip sureagavote? Ar tai buvo tokia didelė jūsų svajonė? O gal jus supo milžiniškas spaudimas laimėti tą titulą?
– O kas kelia spaudimą? Spaudimą susikuri pats sau.
Sunku paaiškinti tas emocijas. Tai buvo kažkas, kas slypėjo mano viduje. Kaip koks liūtas (suriaumoja ir juokiasi.).
– Per 16 pastarųjų metų 15 kartų patekote į Eurolygos finalo ketvertą. Ar jums dar nenusibodo Eurolygos reguliarusis sezonas?
– Tokiam dideliam klubui kaip CSKA ši sistema neteisinga.
Žinau, kad toks formatas įdomus žmonėms, pasakų istorijų kūrėjams, Eurolygos įvaizdžiui. Tai puikus formatas sirgaliams, nes per savaitgalį gali pamatyti keturias geriausias Europos komandas.
Galbūt finansiškai tai naudingas formatas Eurolygai, bet mums jis neteisingas.
Jeigu dirbčiau kitame klube, vidutinio lygio, šis formatas man suteiktų galimybę laimėti titulą.
Dabar reikia gerbti kiekvienas rungtynes, bet mums tai laukimo procesas. Niekam nerūpi reguliarusis sezonas – pas mus visi laukia tik gegužės vidurio. Nelengva, bet turime eiti į priekį.
– Grįžtant prie žurnalistikos Rusijoje, pamenu, kaip Belgrade, po finalo ketverto pralaimėjimų ir „Real“, ir „Žalgiriui“, jūsų šalies žurnalistai buvo labai pikti, bet tuo pačiu įsitikinę, jog Itoudis bus atleistas. Tačiau jūs patikėjote Itoudžiu, leisdamas jam užbaigti kontraktą iki 2019-ųjų vasaros. Kodėl? Juk buvo taip patogu atleisti trenerį, kai visi to laukė.
– Man tai buvo labai sunkus laikotarpis. Esate teisus – visi laukė atleidimo, naujo trenerio.
Ilgai analizavau. Viską. 2-3 savaites tylėjau ir po to žiniasklaidai pasakiau, kad mes paliksime Itoudį.
Susidėjo daug faktorių.
Žinote, buvo labai lengva atleisti trenerį po to finalo ketverto. Tai būtų sprendimas žmonėms – žurnalistams, fanams.
Tačiau manau, kad Itoudis nusipelnė dar vieno sezono.
Su juo kasdien dirbame trejus metus. Aš jį labai palaikau. Viską parodys šio sezono rezultatai.
Įdomu pasvarstyti, kaip Šaras dirbtų su superžvaigždėmis. Žinoma, jis protingas žmogus ir bandytų rasti kelių, kaip tą padaryti. Bent jau taip atrodo teoriškai.
Manau, tai pagarbos reikalas. Jei dirbi su treneriu trejus metus ir Eurolygos pusfinalyje žaidi be dviejų svarbių žaidėjų – Nando De Colo ir Kyle'as Hinesas nesijautė sveiki 100 proc., neteisinga sakyti: „Dimitri, tai tavo kaltė“.
Susidėjo daug faktorių. Gal tai buvo mano klaidos. Gal tai buvo Dimitrio klaidos. Gal žaidėjų.
Bet Itoudis yra juodarbis. Jis išmano krepšinį ir nusipelnė dar vienerių metų.
Pamatysime. Aš būčiau labai laimingas, jeigu jam šiemet pasisektų.
– Turite net 9 besibaigiančius žaidėjų kontraktus, baigiasi ir Itoudžio sutartis. Šiai CSKA komandai tai sezonas „dabar arba niekada“?
– Prieš pirmąsias oficialias sezono rungtynes komandos susirinkime žaidėjams ir treneriams pasakiau, kad baigiasi daugybė kontraktų, tačiau klubas lauks. Viskas priklausys nuo pasirodymo finalo ketverte.
Man tai atrodo kaip papildoma motyvacija. Jeigu nori tęsti karjerą CSKA, tai gera priežastis sužibėti.
– Kai CSKA Belgrade prapylė pusfinalį ir nepateko į finalą, „Žalgirio“ administracija buvo kiek sunerimusi dėl galimų jūsų ketinimų vasarą pervilioti Šarūną Jasikevičių į Maskvą. Neklausiu jūsų, ar tuo metu svarstėte Šaro kandidatūrą, bet...
– (nutraukia klausimą) Galvojau apie labai daug variantų. Palikti Itoudį ar jį atleisti. Daug daug įvairių variantų. Bet niekada nekalbėjau apie tai su Šarūnu ir jo agentais. Niekuo.
– Ko norėjau paklausti, tai jei vieną dieną Šaras paliks „Žalgirį“ ir turės dirbti klube, kuriame vienintelis pralaimėjimas yra tragedija ir nesuprantamas dalykas, su kokiais didžiausiais iššūkiais jis susidurs dirbdamas elitiniame Europos superklube išlipęs iš komforto zonos, kurioje gyvena Kaune?
– Sunkus klausimas, nes taip gerai nepažįstu Šarūno asmeniškai.
Pamenu jį kaip puikų žaidėją. Jis turėjo puikų charakterį. Ir dabar jis labai geras treneris. Jis sukaupė didžiulę patirtį žaisdamas didžiausiuose klubuose.
Net nežinau... Žinau, kad jis turi svajonę – laimėti Eurolygą kaip treneris. Bet kuria kryptimi jis pasuks vasarą? Nežinau, gal jis liks Kaune? Gal jis išvažiuos į Torontą?
Tai diskusijų klausimas.
– Ar jam dar reikia įrodyti savo vertę, kaip trenerio, galinčio suvaldyti superžvaigždžių komandą, ir ją nuvesti į čempionų sostą?
– Žinoma. Jis turi specifinį bendravimo su žaidėjais stilių. Jis pasiekia rezultatą, bet jo kalba yra labai specifinė.
Įdomu pasvarstyti, kaip jis dirbtų su superžvaigždėmis. Žinoma, jis protingas žmogus ir bandytų rasti kelių, kaip tą padaryti. Bent jau taip atrodo teoriškai.
Ir jums pasikartosiu: labai gerbiu Itoudį ir iš visų jėgų jam padėsiu, kad jis šį sezoną būtų sėkmingas. Dabar būtų nepagarbu kalbėti apie kitą CSKA trenerį.
Aišku, Šarūnas, atrodo, įdomus pasirinkimas.
Šiškauskas buvo tikras džentelmenas. Net mano mama su juo dar bendrauja.
– Jūs esate gan retas vadovas Eurolygoje. Šį sezoną darbo neteko net 6 treneriai iš 16 Eurolygos komandų. Kaip paaiškinti jūsų kantrybę?
– Bandau būti kantrus. Kartą pasamdžiau Duško Vujoševičių, bet tai buvo katastrofiški rezultatai. Ir katastrofiškas procesas. Nebuvo jokio ryšio tarp trenerio ir žaidėjų. (tą sezoną CSKA net nepateko į „Top 16“ varžybas).
Duško yra puikus treneris, geras žmogus, bet, panašu, CSKA jis atsidūrė netinkamu laiku ir netinkamoje vietoje.
Bandau būti kantrus, nors visi laukia greito rezultato. CSKA visi laukia tik pergalių. Ir taip kiekvieną dieną.
Dabar mums nelengvas laikotarpis (CSKA pralaimėjo 4 iš 7 pastarųjų Eurolygos rungtynių) ir žmonės darosi truputį nervingi. Rungtynės su „Žalgiriu“ labai svarbios mūsų pasitikėjimui. Tas pats ir „Žalgiriui“.
Manau, tos CSKA ir „Žalgirio“ tarpusavio dvikovos pastaruosius 2-3 metus tapo ypatingomis.
– Kaip manote, kodėl dabar tos dvikovos pasidarė tokios intriguojančios ir apylygės? Ar viskas tik dėl Šaro?
– Gal dėl Šaro, gal dėl praėjusio sezono „Žalgirio“ pasiekimų. Gal tai ir politinis klausimas. Patys žinote Rusijos ir Lietuvos santykius...
Bet man patinka čia žaisti. Labai. Kaune žmonės supranta krepšinį ir jį dievina. Ir jie žino, kas yra CSKA.
Gera atvykti į Kauną.
– CSKA dirbo Jonas Kazlauskas, bet po 2011-2012 m. sezono nebepratęsėte su juo kontrakto. Kodėl? Ar tas pralaimėjimas Eurolygos finale buvo toks skaudus, ar tiesiog tuo metu buvo gera galimybė įsigyti Ettore Messina?
– Niekada nepasakiau apie Joną nieko blogo.
Jis puikus žmogus. Ir jis labai geras treneris.
Bet kartu mums nepasisekė tose rungtynėse. Ir daugiau neturiu ko pridurti.
Po tos katastrofos... Jo kontraktas baigėsi ir tiek.
– Tiesiog nusprendėte, kad jums geriau pasukti skirtingais keliais?
– Būtent.
– Modernioje Eurolygoje didžiausią įtaką CSKA klube padaręs Lietuvos krepšininkas buvo Ramūnas Šiškauskas. Jis į Maskvą atvyko ypatingu keliu. 2007-aisiais jis jus nukovė Eurolygos finale dar vilkėdamas Atėnų „Panathinaikos“ marškinėlius, bet vasarą sudrebinote rinką jį perpirkdami iš Graikijos klubo. Berods, PAO neapdariai buvo palikę sutartyje galimybę už 1 milijono eurų išpirką paleisti žaidėją. Ir, atrodo, jūs ja tyliai pasinaudojote. Kaip vyko tas perėjimas? Nes dabar tai atrodo kaip didžiulė vagystė.
– Taip, jo sutartyje buvo numatyta sąlyga, kad jeigu kažkuris klubas iki tam tikros dienos sumokės išpirką, jis galės palikti komandą.
Ir viskas – nieko ypatingo.
Gal tai buvo nedidelė „Panathinaikos“ vadovų klaida. Bet mes tiesiog sumokėjome išpirką ir Šiškauskas atsidūrė CSKA.
Tai buvo puikus pirkinys, nes jau kitąmet mes iškart laimėjome Eurolygą.
2007-aisiais jis mus nužudė Atėnuose, o kitąmet atnešė mums Eurolygos titulą Madride.
– Kaip atrodė tos derybos?
– Tada mums labai padėjo ir jo agentas (Mauricio Balducci. – aut. past.). Jiems patiko galimybė žaisti CSKA.
Dar trečiadienį kalbėjausi su Ramūnu – penktadienį su juo vakarieniausime Kaune.
Žinote, jis turėjo kontraktą su CSKA dar vieneriems metams, iki 2013-ųjų, bet dar vasarį-kovą jis man pasakė: „Andrejau, po sezono baigsiu karjerą. Noriu tau tai pasakyti dėl to, kad į mano poziciją jau galėtumėte ieškoti naujo krepšininko“.
Jis buvo tikras džentelmenas.
– Tuomet jam dar buvo tik 33-eji ir Šiškauskas vis dar demonstravo aukšto lygio krepšinį. Turbūt toks jo pareiškimas buvo netikėtas?
– Manau, jis dar dabar galėtų žaisti (šypsosi.). Gal ne Eurolygoje, bet...
Manau, kad jis tiesiog buvo pavargęs nuo krepšinio. Bet tai puikus žmogus.
Bandau palaikyti gerus santykius su kiekvienu žaidėju. Bet su Ramūnu tas ryšys ypatingas. Visada susitinkame, kai jis atvyksta į Maskvą.
Net mano mama su juo bendrauja... Šiškauskas labai nuoširdus žmogus.
– Kai pastarąjį kartą „Žalgiris“ susitiko su CSKA, Maskvoje rungtynės baigėsi skandalingai. Kaip jūs reagavote į tą keturių pradingusių sekundžių skandalą?
– Manau, tai buvo žmogiška klaida.
Labai lengva pasakyti, kad CSKA tyčia tą padarė. Manau, tai buvo žmogiška klaida. Taip jau būna. Deja, bet taip būna. Bet tai buvo žmogiška klaida.
Dėl to jaučiausi labai blogai. Siunčiau specialų laišką „Žalgiriui“, Lietuvos fanams. Bet, deja, taip jau nutiko.
Visada stengiuosi laimėti pagal taisykles.
Maniau, kad tikrai pralaimėsime tas rungtynes. „Žalgiris“ žaidė geriau ir mums pasisekė.
„Žalgiris“ žaidė puikų krepšinį. Leo Westermannas buvo super... motyvuotas, pasakysiu taip (šypsosi.). Kavaliauskas žaidė puikiai.
Manau, „Žalgiris“ jau turėjo mus savo kišenėje.
Mums tikrai pasisekė laimėti tas rungtynes. Tai dar viena papildoma intriga.
Šarūnas žino, kaip žaisti prieš CSKA. Per kiekvieną minutės pertraukėlę jis sukuria kažką ypatingo (šypsosi.).
– Kaip tokio didžiulio klubo vadovas, kuris neturi teisės pralaimėti, kaip stengiatės atsipūsti nuo spaudimo?
– Kasdien sportuoju. Net ir dabar, rungtynių dieną su „Žalgiriu“, eisiu į salę. Sportuoju prieš kiekvienerias rungtynes, kad atsipalaiduočiau.
– Dimitris Itoudis pasakojo, kad irgi eina į sporto salę?
– Na, nežinau... (šypsosi.). Galbūt anksčiau, ne dabar (juokiasi.).
Man krepšinis nėra tik darbas. Man tai gyvenimo būdas. Man jis labai patinka.
Ir tai ne tik rungtynės, bet ir daug daug žmonių, skirtingų charakterių.
Apie krepšinį galvoju 24 valandas per parą.
Kita vertus, „Žalgirį“ irgi galima laikyti politiniu Lietuvos projektu. Tai Lietuvos sporto atvaizdas. Sėkmingas atvaizdas.
– CSKA direktoriumi tapote 33-ejų, o prezidentu – vos 35-erių. Iš kokių idealų ėmėte pavyzdį šioje profesijoje?
– Neturėjau idealų.
– Net kai vos 27-erių persikėlėte į Permės „Ural Great“ ir padėjote klubui laimėti du Rusijos čempionų titulus?
– Ne.
– Gal tada susikūrėte savo taisyklių, kurių laikotės?
– Man patinka dirbti savaip. Gal aš klystu, bet tai mano klaidos ir mano patirtis.
Kiekvieną dieną stengiuosi pasiimti gerų dalykų iš viso to proceso. Kad ir šio interviu.
– Prieš tai užsiminėte apie Rusijos ir Lietuvos politiką. Lietuvoje vyrauja mitas, kad CSKA yra valdžios komanda. Tai kaip valdžios įvaizdis ir jos reprezentavimas krepšinio arenoje. Kokią įtaką klubui daro Kremlius?
– Žiūrėkite, siūlau realistiškai pasižiūrėti į situaciją.
Per pastaruosius 20 metų Rusijos profesionalų sporte, CSKA krepšinio klubas buvo vienas sėkmingiausių projektų. Bet lengva kalbėti, kad tik duokite pinigų ir mes sukursime sėkmingą projektą. Nieko panašaus.
Visada galvoju ne tik apie CSKA įvaizdį. Visada mąstau, kad CSKA turi gerai reprezentuoti Rusijos sportą: būti sėkmingas, teisingas.
Tai netiesa, kad CSKA yra politinis projektas. Tai normalus krepšinio projektas su tam tikrais rusiškais niuansais.
O ką žmonės kalba apie politikos įtaką CSKA klubui?
– Na, kad per valdžios kanalus klubas gali gauti neribotus pinigus, kada tik panorėjęs. Kad tai svarbi Rusijos politikos ir galios demonstravimo dalis sporte.
– Tai normalus profesionalus krepšinio klubas.
Mes turime limituotą biudžetą. Atvirai skelbiame skaičius kiekvieną sezoną (CSKA praėjusį sezoną skelbė, kad biudžetas siekia 36,2 mln. eurų).
Kas tai žino, niekada nesieja prie mūsų politinių dalykų. Bet žmonės visada šneka...
Kita vertus, „Žalgirį“ irgi galima laikyti politiniu Lietuvos projektu. Tai Lietuvos sporto atvaizdas. Sėkmingas atvaizdas.
Tad aš labiau norėčiau pakalbėti apie sportą, ne politiką.
– Jeigu galėtumėte rinktis, ką įsigyti: geriausią trenerį, geriausią žaidėją ar geriausią personalą, ką rinktumėtės, jeigu kitus likusius įsigytų kiti?
– Rinkčiausi protingus žmones. Ir gerus žmones. Geras asmenybes.
Bet reikėtų ir vieno blogiuko.
– Kodėl?
– Kartais kiekvienai komandai reikia blogiuko, kuris viduje galėtų įskelti kibirkštį ir išstumti komandą iš komforto zonos.
– Baigęs karjerą Kobe Bryantas parašė laišką sau, karjerą NBA tik pradedančiam Kobe Bryantui. Ką CSKA prezidentas Andrejus Vatutinas papasakotų žurnalistui Andrejui Vatutinui?
– (ilgai galvoja.)
Galbūt neprarasti susidomėjimo. Kažką tokio.
Šiame darbe visada turi būti aktyvus ir alkanas. Visada rasti kažką naujo. Ir likti alkanas.
– Jūs vis dar alkanas?
– (šypsosi.) Geras klausimas. Stengiuosi būti alkanas. Vis dar alkanas. Tik nežinau, gal skiriasi alkanumo lygis (juokiasi.).
Bet kai tik rungtynės prasideda, aš visada alkanas.
– Per tuos 17 metų klube matėte tiek daug rungtynių. Kaip išliko toks emocionalumas?
– Tai kaip narkotikas.
Vasarą man būna sunku. Man reikia rungtynių.
Esu įpratęs kiekvieną savaitę susileisti rungtynių dozę.
– Tai ką darėte vasarą?
– Sportavau. Dar daugiau sportavau (juokiasi.).
Plaukiojau, nardžiau... Ir bandžiau kurti naują komandą. Ne vienas. Su vadovais, treneriais.