Pradeda tiksėti paskutinė rungtynių minutė. „Žalgirio“ persvara tik du taškai. Apsigynę žalgiriečiai leidžiasi į greitą išpuolį. Jau penktą atakos sekundę gavęs kamuolį laisvas kampe, Artūras Milaknis šveičia tolimą metimą be krislelio dvejonės.
Kažkur matyta, ar ne?
Kai prieš trejus metus A.Milaknis kažką panašaus iškrėtė paskutinėmis mačo su „Fenerbahče“ sekundėmis, snaiperis rizikavo būti paliktas Stambule.
„Nežinau, kas būtų, jei jis būtų tą tritaškį prametęs. Nežinau, ar šiandien skristų su mumis į Kauną“, – tada juokavo Šarūnas Jasikevičius. Kaip neskaniai paseno šis pokštas, kai „Barcelona“ delegacija Stambule prieš savaitę paliko savo žaidėją Thomasą Heurtelį...
Kai Milas įvyniojo tris į „Mercedes-Benz“ arenos krepšio tinklelį ir įtvirtino „Žalgirio“ pergalę prieš ALBA, atgal jis bėgo ramus ir žinodamas, kad niekas prie šoninės linijos į jį nežiūri kaip į beprotį.
Laisvė – žodis, kuris per šį pusmetį savo populiarumu turėjo pralenkti „Žalgirio“ arenos koridorių sienose jau turbūt įsigėrusį „bonusą“, „detales“ ir „sistemą“ – garsus, kurie dar greičiausiai vaidenasi žalgiriečių košmaruose.
Laisvė yra keistas dalykas. Paleistas nuo grandinės šuo kartais nežino, kur dėtis su visa ta laisve, kai jo gyvenimas iki tol sukosi tik aplink tuos penkis metrus nuo būdos. Gavus tokią laisvę, būna, ir piktnaudžiaujama.
Bet komandoje, kurioje yra daug protingų, kamuoliu noriai besidalijančių ir keletą metų kartu susižaidusių taikliarankių, ta laisvė virto patrauklia vizitine kortele.
„Laisvė, nėra ką slėpti, – paklaustas, kas M.Schillerio filosofijoje imponuoja labiausiai, kaip ir daugelis žalgiriečių – oficialiai ar neoficialiai, interviu 15min akcentavo ir A.Milaknis. – Puolime suteikiama laisvė, nemažai vietos improvizacijai. Tikrai galima drąsiau pasirinkti drąsesnius metimus.
Prie Šaro reikėdavo įžaisti iki visiškai tikro metimo, nors turėdavai tikrą, bet jei komandos draugas turi dar tikresnį, visada atlikdavai ekstra perdavimą. To reikalaudavo treneris. Dabar viskas paprasčiau, viskas supaprastinta iki mažų detalių. Ši improvizacija man patinka.“
Laisvė mesti, kurti ir klysti. Lengvas, paprastas ir smagus krepšinis atrištomis rankomis. Be jokio spaudimo ir žaidimo kokybės inspektoriaus prie šoninės linijos. Per penkis sezono mėnesius mes pamatėme visi kitokį „Žalgirį“, nei buvome įpratę matyti penkerius metus.
Laisvė „Žalgirio“ žaidime pirmiausia virto vienu efektyviausių puolimų visoje Eurolygoje.
Ilgą laiką žalgiriečiai demonstravo geriausią puolimo reitingą tarp 18 turnyro dalyvių, o pirmąjį reguliariojo sezono ratą užbaigė pirmajame trejetuke. Geriausias tritaškių pataikymas (43,7 proc.), kuris istoriškai nusileidžia tik Belgrado „Partizan“ rekordiniam taiklumui (45,38 proc.), geriausias bendras visų metimų pataikymas (62,2 proc.), antras pagal dydį Eurolygoje vid. išskirstomų rezultatyvių perdavimų procentas (29,1 proc.)...
Koks laisvas „Žalgiris“ puolime būna pasileidęs į greitą ataką! Šaro „Žalgiris“ turėjo kontroliuoti kiekvieną laikmačio sekundę ir dažniausiai nesiveldavo į avantiūras. Pagal greituose išpuoliuose pelnytus taškus žalgiriečiai praėjusį sezoną Eurolygoje buvo paskutiniai. Šiemet iš greitų atakų surinkdami 2,5 taško daugiau, žaliai balti patenka į pirmąjį šešetą, o pagal tokių staigių išpuolių išpildymo efektyvumą „Žalgiris“ yra trečias Eurolygoje. Kaip skiriasi į priekį lekiantis „Žalgiris“ ir „Žalgiris“, užstrigęs poziciniame puolime, šį sezoną matyti aikštėje plika akimi.
Dabar „Žalgiryje“ greičiau gausi pastabą nemetęs iš toli laisvas, nei prametęs tą tritaškį. Ir nesvarbu, kas bebūtum – Grigonis, Lekavičius ar Blaževičius, ir kelintą atakos sekundę gausi kamuolį į rankas – M.Schilleris visus ragina agresyviai atakuoti iš toli.
Tą laisvę greitai pajuto ir „Žalgirio“ jaunimas. Joks tokio amžiaus lietuvis kaip 20-metis Rokas Jokubaitis „Žalgiryje“ jau seniai nežaidė tiek daug minučių. Šį sezoną pagal žaidimo laiką gynėjas nusileidžia tik Mariui Grigoniui, Nigelui Hayesui bei Thomui Walkupui, o 21 minutės pasitikėjimą Eurolygoje verčia 7,9 taško (55 proc. dvit., 38,5 proc. trit.), 2,9 rezultatyvaus perdavimo ir 8,1 naudingumo balo vidurkiu.
„Nežinau, kaip tiksliai pasakyti, bet treneris atleidžia klaidas. Nebūna, kad padaręs klaidą, nereikalingą pražangą ar nesusigynęs, iškart sėdi ant suolo. Treneris pasako griežtai, bet keitimo iškart nebus. Paima minutės pertraukėlę, visus nuramina – viskas iš naujo. Tokia ramybė labai nustebino ir labai patinka“, – 15min pasakojo Rokas Jokubaitis.
Kaip pasakojo kiti žalgiriečiai, M.Schilleris jiems leidžia klysti ir tas klaidas išsitaisyti ant parketo – čia ir dabar.
Uraganinis puolimas ir įvairios priešininkų bėdos sezono pradžioje iš pradžių įsiūbavo laisvą „Žalgirį“ į Eurolygos viršūnę. Žaliai baltų sirgaliai Eurolygos turnyro lentelę su „Žalgiriu“ pirmoje jos vietoje įsirėmino savo telefonuose ir kompiuterių ekranuose.
Šiek tiek nurimo ir patys „Žalgirio“ šeimos nariai. Ir jiems buvo abejonių, ką atneš ta nauja postŠaro era su G lygos metų trenerio projektu. Ir jie iš pradžių nebuvo tikri, kokį rezultatą duos jiems neįprastos krepšinio schemos. Bet taiklūs metimai, paprastas, tačiau efektyvus krepšinis ir pergalės leido trumpam užmiršti visas tas dvejones.
„Prie Šarūno buvome pripratę prie vienų dalykų. Dabar atėjo naujas treneris ir su visai kitokiu požiūriu, kitokiu treniruočių pobūdžiu. Mes buvome pripratę būti rėmuose, o dabar tie rėmai smarkiai laisvesni, – 15min kalbėjo Paulius Jankūnas. – Kai kuriems žaidėjams atrodė, kad galbūt kažkas čia vyksta blogai. Bet kol neprasideda rimtas turnyras, rimtos rungtynės, nepasitikrini, ar ta sistema veikia, ar ne. Bet, manau, su pirmomis rungtynėmis, ypač pergalėmis, visi pamato, kad žmogus yra buvęs NBA, klubas jį išsirinko, jis turi savo sistemą ir ji turi būti gera, jei toks klubas samdo tokį trenerį. Kaip ta sistema veiks ir tiks, priklauso nuo mūsų, kaip mes ją įgyvendinsime.
Ir Šarūnas, ir kiti treneriai tą patį sakydavo: sistema yra tokia ir kitokia nebus – priklauso, kaip mes ją įgyvendinsime. Jei įgyvendinsime ją šimtu procentų arba maksimaliai gerai, tai ji veiks. O jei ja netikite ir jos nedarote, tai ji niekaip neveiks. Nes ne sistema žaidžia aikštėje, o krepšininkai. Reikia ja tikėti ir viskas.“
Vis tik į tą laisvę daugelis mūsų nežiūrėjome rimtai.
Varžovų problemos – rungtynių trūkumas, koronavirusas, traumos, antsvoris ir visi kiti oponentų rūpesčiai nustelbė tuos keturis „Žalgirio“ laimėjimus sezono starte. O jie visi, be abejo, buvo ne trenerio, o žaidėjų nuopelnas.
Visi laukė „tų tikrųjų išbandymų, kurie parodys, ko iš tikrųjų yra vertas Martinas Schilleris“.
„<...> M.Schilleriui niekas net nedavė šanso, vos tik jis čia atvyko. „O! Amerikietis treneris, iš G lygos“... „Jis bus beviltiškas!“; „O! Jis nerėkia, jam nerūpi...“
<...> Jam labai nepasisekė, kad ištisą sezoną, kad ir mums čia dabar sėdint ir kalbant, jis negaus tokio šanso: gerai, čia yra komanda, tu esi treneris ir parodyk, ką moki, – interviu 15min pasakojo N.Hayesas. – Čia abejonė buvo pasėta nuo pirmos akimirkos, kai jis tik buvo pasamdytas.
„O! Amerikietis treneris!“... Net pasiruošime sezonui: „O! Jie meta per daug tritaškių“; „kokia čia gynyba?!“; „ką jis čia daro?!“; „kodėl jis net nešaukia?!“ Sezonas prasideda ir visi: „O jergau, jis šaunus!“ Dabar mes pralaimėjome trejas Eurolygos rungtynes iš eilės ir prasideda: „O ką mes sakėme?!“
Nei per aukštai, nei per žemai... Tiesiog daryk savo darbą. Čempionatai ir apdovanojimai laimimi tik sezono pabaigoje.“
Pasiutėliškas žaidimas netrukus tėškė žalgiriečius tiesiai į purvą. Šešių pralaimėjimų serija ir blogiausias gynybos reitingas Eurolygoje ištirpdė sniegą „Žalgirio“ kieme, o ten į paviršių iškilo visos žaidimo nuorūkos ir šiukšlės. Ant parketo aidėjo nebe pergalingi šūksniai, o pykčiai. Kad turėjai stovėti čia, keistis ten, padėti šen. Bet visų akys vėl sužiuro į M.Schillerį, kuris grįžo šlapias iš Eurolygos trenerių seminaro svečiuose pas Šarą, Messiną, Itoudį, Pascualį ir Sfairopoulą.
„Žalgirio“ stovykloje vėl sukilo abejonė. Įsiplieskė nedidelė įtampa. Bet turbūt vienintelis žmogus, kuris nebuvo suabejojęs M.Schilleriu nė akimirkai, buvo Paulius Motiejūnas.
Kritinę akimirką „Žalgirio“ vadovas inicijavo komandos susirinkimą, kuriame apeliavo į žaidėjų kovingumą ir vienybę. Vaizdai su mirusiu atsarginių suolu ir momentais, kai Luką Lekavičių nuo žemės kelia ne žalgirietis, o Sankt Peterburgo „Zenit“ snaiperis KC Riversas, šiek tiek supurtė ekipą.
Sutapimas ar ne, bet komanda pabudo. Budino ją ir pats Paulius Motiejūnas, privertęs atsigręžti žalgiriečius nuo suolo, kai šie išgirdo „Žalgirio“ vadovą strakaliojantį ir šūkaujantį iš Kauno klubo vadovų ložės, tuščioje Nemuno salos krepšinio tvirtovėje.
Lyg tyčia, tuo metu „Žalgiris“ pradėjo geriau komunikuoti gynyboje. Susikalbėjimas savoje aikštės pusėje padėjo užkamšyti skyles. Bingo – penkių pergalių serijoje „Žalgiris“ varžovams leido įmesti vid. tik 69,6 taško – net 10,9 taško mažiau, nei per 12 pirmųjų sezono rungtynių. Su antru pagal efektyvumą gynybos reitingu visoje Eurolygoje, kuris bendrame 17 rungtynių paveiksle iš 18 vietos pakėlė į 11.
Bet tai nebuvo tik stebuklingos motyvacinės kalbos, kurios įkvėpė „Žalgirį“ gintis.
M.Schilleris pradėjo keistis. Jis organizavo ilgesnes treniruotes ir jose dominavo koncentruota gynybos tema. Austras siekė, kad žalgiriečiai 100 proc. atidirbtų pamatines gynybos sistemas, bet pats ėmė jas šiek tiek koreguoti.
Nuo pirmų „Žalgirio“ pasiruošimo sezonui dienų žalgiriečiai treniruotėse zulino tą pačią pamatinę gynybos sistemą su „Ice“ ir „Side“ principais, kurių pagrindas buvo pastatytas ant siekio neleisti priešininkams įsiveržti į baudos aikštelę ir atakuoti per vidurį – jautriausią gynybos tašką krepšinyje, iš kur gali atlikti didžiausio efektyvumo perdavimus snaiperiams į kampus, įkišti kamuolį į vidų arba užbaigti išpuolį pats.
Ar „Chimki“, ar „Anadolu Efes“, ar ASVEL, ar Pasvalio „Pieno žvaigždės“ – M.Schilleris varžovams taikė tą patį gynybos trafaretą. Greitai pagal jį savo žaidimo kontūrus apsibraižę ir gerai pasiruošę strategai išstudijavo „Žalgirį“ ir ėmė skinti pergales. O tai privertė M.Schillerį pergalvoti savo filosofiją ir ją šiek tiek koreguoti.
Užsispyręs M.Schilleris iš pradžių nebuvo linkęs keistis. Bet su kiekvienu pralaimėjimu pagal tą patį scenarijų Eurolygos debiutantas suprato, kad privalo imtis agresyvesnio gynybos modelio. Jis pradėjo dažniau taikyti keitimosi ginamaisiais gynybą – vieną populiariausių Eurolygoje, bet iš pradžių sunkiai sutilpusią į M.Schillerio derinių knygą. Mokė žalgiriečius gintis aktyviau, fiziškiau ir intensyviau, taip dusinant varžovus ir statant juos į nepatogias pozicijas. „Žalgiris“ tapo sunkiau nuspėjamas gynyboje.
M.Schilleris taip pat šiek tiek pakeitė „Žalgirio“ rotacijas ir ėmė dažniau bei įvairiau naudoti penketus. Austras iki karjeros etapo Kaune garsėjo kaip „specialistų“ treneris – ne universalių krepšininkų, bet specifinius vaidmenis aikštėje išpildančių žaidėjų šalininkas.
Nigelas Hayesas ilgai prašėsi naudojamas trečioje pozicijoje. Joje jį matė patys žalgiriečiai, regėdami puikią amerikiečio atletiškumo ir fizinės jėgos kombinaciją, kuriai gali prilygti tik vienetai Eurolygos lengvųjų krašto puolėjų. Bet tik kai S.Vasturia pasitraukė iš M.Schillerio rikiuotės, po kelių mėnesių N.Hayesas galiausiai buvo pastumtas viena pozicija žemyn. O tai akivaizdžiai pagerino „Žalgirio“ žaidimą.
Penketas, kuriame N.Hayesas žaidžia lengvuoju kraštu šalia P.Jankūno, A.Rubito, R.Jokubaičio bei L.Lekavičiaus, buvo antras pagal dažniausią panaudojimą šioje pergalingoje atkarpoje ir vienas efektyviausių, skaičiuojant įmestus ir praleistus taškus per 100 atakų vidurkį. Beje, vienareikšmiškiausiai labiausiai pakėlęs atkovotų kamuolių procentą. Lyg tyčia, su šiuo pakeitimu, dramatiškai pagerėjo ir „Žalgirio“ gynyba.
M.Schilleris buvo šiek tiek nustebęs, kaip per keletą jo darbo metų G lygoje pasikeitė Eurolygos krepšinis. Jis buvo įtikėjęs į krepšinio gudrybes už Atlanto ir užsispyręs bandė jas įgyvendinti Kaune. Tačiau tai, kas veikia vienoje vandenyno pusėje, nebūtinai pasiteisina kitoje.
Kad ir tas vienpusio eismo puolimo variantas atakuojant varžovų susikeitimo gynybą, kai „Žalgirio“ gynėjas lieka su priešininkų aukštaūgiu. Matome, kad dabar žalgiriečiai bando užpulti tokiose situacijose ne tik atakuodami aukštaūgį prie tritaškio linijos, bet ir ieškodami būdų įvesti kamuolį pranašumą po krepšiu turinčiam komandos draugui.
Po pralaimėjimų ir akivaizdžių taktinių kirčių M.Schilleris tapo lankstesnis ir labiau įsiklausė į jam duotus patarimus. O šie atskriejo ne tik iš trenerių štabo.
M.Schilleris po kiekvienų rungtynių mėgsta atsinešti savo iškirptus žaidimo epizodus ir individualiai juos aptarti su žalgiriečiais. Analizuodamas, kaip reikėtų žaisti vienoje ar kitoje situacijoje, jis ypač įsiklauso į „Žalgirio“ senbuvių, veteranų nuomonę. O šie, kartu su asistentais, turi ką papasakoti, kaip „Žalgiris“ atakuodavo tam tikras gynybos sistemas Eurolygoje anksčiau ir kaip austras galėtų tą pritaikyti savo žaidimo plane.
Reikia pastebėti, kad žaidėjai individualiai dar nebuvo gavę tiek daug dėmesio, kiek jo gavo prie M.Schillerio. Tai ypač paliko didžiulį įspūdį amerikiečiams. Pavyzdžiui, Augustine'as Rubitas teigė niekur nematęs tokių asmeninių treniruočių rutinos kaip prie „Žalgirio“ trenerio. Austras dar likus valandai iki rungtynių pradžios su sportine apranga lipa ant parketo ir ten padeda puolėjams – padavinėja jiems kamuolį imituodamas žaidybines gynybos ar puolimo situacijas. Kaip sakė A.Rubitas – aukščiausias lygis.
„Matau to individualaus darbo vaisius, – 15min patikino Marekas Blaževičius. – Daug sunkiai dirbu su Sigitu Kavaliausku, Nerijumi Navicku, Tautvydu Saboniu, Arne Woltmannu. Kai dabar išeinu žaisti LKL rungtynių, po jų pažiūrime video ir matome, kad jau yra žingsniai į priekį. Kad jau su kaire ranka metu, ko nebuvo praėjusį sezoną. Matai, kad žingsnis po žingsnio dėl sunkaus individualaus darbo matyti to vaisiai. Ir supranti, kad reikia tik žaidimo ritmo. Tai veda į priekį ir neleidžia sustoti.“
Po treniruočių M.Schilleris visada pasilieka padirbėti ir su Roku Jokubaičiu – bando pagerinti jo kamuolio perdavimo įgūdžius. Toks trenerio įsitraukimas krepšininkams palieka didžiulį įspūdį.
„Jis žaidėjų treneris. Daugeliui krepšininkų ateina klausimas, ar galiu daryti tai, ar galiu daryti šitai? Dauguma trenerių tau aiškiai pasakys, ką gali, ko negali ir viskas. O Schilleris suteikia daugiau laisvės išnaudoti savo stiprybes.
Ir jis nėra išprotėjęs. Kartais galvoji, velnias, reikia dėl jo stengtis, nes jis daro dėl tavęs viską, nerėkia kaip išprotėjęs, pasako aiškiai, ko nori, – 15min pasakojo A.Rubitas. – Daug trenerių ragina stengtis iš visų jėgų, nes jei ne, tai bus taip ir taip. O mes bandome stengtis iš visų jėgų ne tik dėl savęs, bet ir dėl trenerio.
Akivaizdu, kad Schilleris dar mokosi. Jam tai pirmieji metai Eurolygoje, vyr. trenerio pozicijoje. Bet Martinas puikus treneris, labai geras vyrukas. Jis dar mokosi atrasti savo kelią, bet jis tikrai geras vyrukas.“
Kai kritikų bangos bandė pramušti Martino Schillerio ramybės sutvirtinimus, juos tik stiprino vis didėjantis palaikymas iš „Žalgirio“ žaidėjų.
Jie vertino trenerio pastangas jiems padėti tapti geresniais krepšininkais. Ramybę šalia šoninės linijos. Per pozityvą ir ramų toną grįstus nurodymus net ir juodžiausioje situacijoje.
Nesumeluos nė vienas „Žalgirio“ žaidėjas, treneris ar net administracijos darbuotojos – tokio žemo įtampos lygio koridoriuose nebuvo jau seniai.
„Žalgiris“ pirmąjį Eurolygos ratą baigė su 10 pergalių ir 7 pralaimėjimais. Palyginimui, per keturis naujo Eurolygos formato sezonus Kaune Šarūnas Jasikevičius su „Žalgiriu“ geresnį rezultatą po 17 turų buvo pasiekęs tik kartą – 2017–2018 m. sezoną (11-6). Tą patį, kai žalgiriečiai vėliau lipo ant raudono kilimo Eurolygos finalo ketverte Belgrade.
Visas šis rezultatas tikrai nėra tik M.Schillerio nuopelnas.
„Žalgiris“ dar kartą surinko ne tik talentingą, bet ir labai vieningą komandą.
Čia Nigelas Hayesas ir Augustine'as Rubitas vėlyvą vakarą laisvu metu ateina su šeimomis ir antrosiomis pusėmis padirbėti papildomai, prašydami apsaugos darbuotojų dar valandėlei įjungti arenos ir treniruočių salės šviesas.
Savo tritaškių pataikymą pagerinęs N.Hayesas virsta elitiniu Eurolygos puolėju. Per 26 minutes šį sezoną jis renka 9,4 taško, pataikydamas net 46,8 proc. tritaškių, dar atkovoja 4,7 kamuolio ir 11,3 naudingumo balo. Tai geriausi jo rodikliai per dvejus metus „Žalgiryje“. O po Steve'o Vasturia traumos atkarpomis pasistūmėjęs į lengvojo krašto puolėjo poziciją, jis tapo viena kertinių pergalių serijos priežasčių.
A.Rubitas žaidžia nedaug – po 17 minučių, bet yra superefektyvus: pelno vid. 8,6 taško (59,1 proc. dvit.), atkovoja 3,8 kamuolio bei renka 10,9 naudingumo balo. Jo +/ – rodiklis yra geriausias visoje „Žalgirio“ komandoje. Nepaisant to, kad visose 17 rungtynių kilo nuo suolo, savo naudingumu A.Rubitas nusipelnė starto penketo vidurio puolėjo statuso.
Krepšinio džiaugsmą atgavęs Joffrey Lauvergne'as per tuos kelis mėnesius Kaune šypsojosi tiek, kiek nesišypsojo per porą sezonų Stambule. 29-erių prancūzas atkarpomis gali žaisti labai efektyviai ir per 20 minučių pelno 10,3 taško (60,3 proc. dvit.), atkovoja 5,4 kamuolio (2,2 puolime), atlieka 1,1 rezultatyvaus perdavimo ir renka 11,1 naudingumo balo. Bet jis neabejingas ir komandos draugams, pavyzdžiui, jauniesiems žalgiriečiams. Pasivedęs juos į šoną, JoJo kolegiškai pamokslauja, ko reikia norint patekti į NBA.
O Thomasui Walkupui tuoj reikės suteikti Lietuvos pilietybę. Trečią sezoną „Žalgirio“ rūbinėje leidžiantis amerikietis čia jau savas kaip lietuvis. Net ir sunkiausią akimirką su šypsena ir pozityvu žiūrės į jį ar komandą užklupusius iššūkius.
28 metų 193 cm ūgio amerikiečiui šis sezonas statistiškai nėra toks sėkmingas kaip pernykštis: Th.Walkupas per 23 minutes renka vid. 6,4 taško (35,8 proc. dvit., 37 proc. trit.), 3,2 atkovoto kamuolio, 4,9 rezultatyvaus perdavimo bei 8,5 naudingumo balo. Bet prieš debiutą „Žalgiryje“ atsivežti savo įžaidėją į Kauną svarstęs M.Schilleris su laiku pakeitė nuomonę ir būtų tikrai neapsidžiaugęs, jei Thomą būtų tekę išsiųsti į Barseloną. M.Schilleris labai vertina Th.Walkupo gynybą perimetre, jo ramybę aikštėje, užduočių vykdymą ir lyderio savybes rūbinėje.
Marius Grigonis žaidžia karjeros sezoną, kuris jam uždirbs karjeros kontraktą. Vidutiniškai 14,9 taško ir 15,9 naudingumo balo su kas antru pataikytu metimu renkantis lietuvis gavo raktelius nuo „Žalgirio“ bolido ir lekia Eurolygoje elitiniu greičiu.
Lyg to dar būtų maža, Paulius Jankūnas žaidžia geriausią savo atkarpą per trejus metus. Pergalių ruože 36-erių veteranas rinko vid. 5,4 taško, 5,4 atkovoto kamuolio ir 12,2 naudingumo balo. Penkerių rungtynių atkarpoje kapitonas pastarąjį kartą efektyviau žaidė 2017–2018 m. reguliariojo sezono finiše – to paties, kai vėliau buvo išrinktas į antrą simbolinę Eurolygos komandą.
Treneris padėjo žaidėjams, o žaidėjai padėjo treneriui. Jo rikiuotėje buvo net devyni žalgiriečiai, kurie žaidė kartu jau mažiausiai antrą sezoną. Tokie „Žalgirio“ ilgaamžiai kaip P.Jankūnas ir A.Milaknis petys į petį kaunasi jau dešimtąjį sezoną.
Kaip juokavo Marius Grigonis, Šarūnas Jasikevičius dar kurį laiką spengė jų galvose. Primindamas apie protingus sprendimus, kurie veda į pergales ant krepšinio parketo. Tas išpuoselėtas krepšinio IQ, vienas kito pažinojimas, ilgai brandinta ir įgyta laisvė kurti bei po truputį perprantamas M.Schillerio gynybos planas leido užbaigti pirmąjį Eurolygos reguliariojo sezono ratą ten, kur daugelis „Žalgirio“ nematė savo geriausiame scenarijuje.
„Žalgiryje“ dabar daugiau laisvės, mažiau streso ir daugiau džiaugsmo. Daugiau ir pergalių.
Bet sezonas dar tik įpusėjo. Dar mėnesius bus galima rodyti pirštu į asmeninę ir komandinę „Žalgirio“ gynybą, kai žalgiriečiai patirs pralaimėjimus. Vėl kvestionuoti Martino Schillerio sprendimus ir pasirinkimus, kai jie neatneš pergalės. Ir viskas normalu. Dėl kai kurių epizodų vis dar susižvalgo ir patys žalgiriečiai.
Bet nurimus emocijų audrai galima pripažinti, kad M.Schilleris pirmojo semestro egzaminą išlaikė. Jis klydo, dar sykį klydo, bet dirbo, ieškojo būdų, keitėsi, prisitaikė ir daro viską, kad pritaptų šiame negailestingame Eurolygos krepšinyje.
Kol kiti kabinėjasi, žalgiriečiai žaidžia laisvą krepšinį ir juo džiaugiasi. Mėgaujasi vienas kitu – dalinasi kamuoliu, vaidmenimis, džiaugsmais ir liūdesiu vėl nuostabiai susiklijavusioje „Žalgirio“ rūbinėje. Dažnai bėga greičiau nei kiti ir žaidžia tokį krepšinį, dėl kurio jiems gera.
M.Schilleris dar kris ir bandys keltis. Bet jis parodė, kad yra ir kitoks būdas laimėti. Ne prastesnis, ne geresnis, bet tiesiog kitoks maršrutas į pergalę. Į pergalę tik reguliariojo sezono rungtynėse? Ar galima pradėti svajoti ir apie atkrintamąsias? Tam dar reikės M.Schillerio metodo laiko patikrinimo.
„Kas tas Schilleris?“ – kai Paulius Motiejūnas su „Žalgirio“ skautu Algimantu Bružu ištraukė Martiną Schillerį iš Eurolygoje dar nevartyto trenerių sąrašo, kraipė antakius ne tik žaliai baltų sirgaliai, bet ir patys žalgiriečiai.
Niekas negalėjo nuspėti, ką „Žalgiriui“ ir Lietuvos krepšiniui atneš šis novatoriškas pasirinkimas.
Per tuos kelis mėnesius mes susipažinome su Martinu Schilleriu, jo pliusais ir minusais. Beveik visi juo abejojome. Bet dėl to savęs nekaltinkime. Mes buvome pripratę prie vieno žmogaus ir vieno pergalių recepto.
