Trečiadienis | Eurolyga | „Žalgiris“ – „Zenit“ | 20:00 | Kaunas |
Timas Abromaitis augdamas niekada nekamantinėjo savo tėvų, kodėl jo pavardė yra tokia sudėtinga ir smarkiai skiriasi nuo jo draugų. Jis žinojo, kad ta pavardė lietuviška, bet tą priėmė kaip saulę už lango – natūraliai ir be didesnės analizės.
Bet kartą klasės projekto metu mokytoja ant lentos pakabino didžiulį žemėlapį, kuriame mokiniai turėjo parodyti savo protėvių šaknis ir papasakoti jų atvykimo į JAV istoriją.
Joks kitas berniukas Farmingtono mokykloje pirštu nebedė į tašką Europos viduryje.
„Man tai buvo pirma pamoka apie tai, kad aš lietuvis“, – 15min Kaune pasakojo T.Abromaitis.
Mokytojai dažnai strigdavo bandydami ištarti Timo pavardę. Amerikietis kikena – pirmas kartas visada būdavo klaidingas.
Jis bando parodijuoti, kaip jo pavardę taria nepažįstamieji amerikiečiai, prisiskambinę jam telefonu ir pasitikslindami, su kuo kalba.
„Jie vis tikisi mano pavardę ištarti gerai, bet iš tikrųjų dar niekada nepavyko“, – juokiasi Timas.
Konektikuto valstijoje augęs amerikietis pasakoja, kad kai kurios į JAV persikėlusios šeimos keitė pavardes tam, kad išvengtų nedidelių nesklandumų. T.Abromaitis neslepia, kad jo pavardė tikrai kartais sukelia šiokių tokių rūpesčių. Bet neįprastas lietuviškas palikimas jam niekada nebuvo problema.
„Aš visada didžiavausi savo pavarde“, – patikino „Zenit“ puolėjas.
Timo pavardė atėjo iš prosenelių. Šie dar antrajame dešimtmetyje iš Lietuvos emigravo į JAV ir ten įleido šaknis.
Tai buvo proseneliai iš tėčio pusės. Pats Timas niekada nepažinojo savo senelio Abromaičio – šis mirė, kai anūkas dar buvo kūdikis. Močiutė mirė pirmaisiais T.Abromaičio profesionalo karjeros metais Europoje.
„Zenit“ krepšininkas atsimena, kaip važiuodavo su šeima pas močiutę švęsti didžiųjų metų švenčių, kurios, beje, būdavo švenčiamos ir su lietuviškų tradicijų akcentais. Pavyzdžiui, Kūčių vakarą amerikiečiai laužydavo kalėdaitį. Per Velykas Abromaičiai dauždavo kiaušinius.
Močiutės namuose puikavosi plakatas „Lithuanian pride“ – lietuviškas pasididžiavimas.
„Ši močiutė buvo visai kitokia nei iš itališkos mamos pusės, – pasakojo T.Abromaitis. – Ji šiek tiek mokėjo kalbėti lietuviškai, bet nerišliai. Per šventes pas ją valgydavome lietuviškas dešras. Mieste buvo vienintelė vieta, kur ji jų gaudavo. Toji močiutė buvo labai tyli. Ji didžiavosi lietuviškomis šaknimis, bet tikrai nevertė mūsų kažko daryti.“
T.Abromaitis norėtų papasakoti daugiau apie savo lietuviškas šaknis, bet kiek nusivylęs purto galvą.
„Nežinau, kaip mano proseneliai atsidūrė Amerikoje. Aš net nusivylęs, nes norėčiau, kad turėtume aiškesnę istoriją“, – 15min tikino T.Abromaitis.
Lietuviško paso paieškos
Po mokyklos projektų Timas rimčiau tyrinėjo giminės medį jau pradėjęs profesionalo karjerą Europoje.
T.Abromaičio agentas antrąjį sezoną Senajame žemyne 2013-aisiais paskatino jį pasidomėti savo lietuviškomis šaknimis, kurios galbūt leistų jam gauti dvigubą pilietybę. Su Lietuvos pilietybe jis būtų turėjęs daugiau lengvatų Senajame žemyne, pavyzdžiui, daugelyje Europos krepšinio lygų amerikiečių limitas yra ribojamas, bet europiečio pasas keičia legionieriaus statusą.
„Tai kur mums ieškoti informacijos? – kaip dabar tą situaciją prisiminė T.Abromaitis. – Aplinkui nebuvo jokių žmonių, kurie padėtų sujungti taškus.“
Kapstydamasis po praeitį jis išgirdo, kad proseneliai buvo iš Lietuvos.
Pagal Lietuvos įstatymus, Lietuvos pilietis gali būti ir kitos valstybės pilietis, jeigu yra asmens, pasitraukusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. ir įgijusio kitos valstybės pilietybę, palikuonis.
T.Abromaitis atitiko šį kriterijų, tačiau blogiausia, kad Timo proseneliai atvyko į Ameriką iki 1918-ųjų vasario 16-osios, kai Lietuva oficialiai dar neegzistavo. Nei Timo proseneliai, nei seneliai vėliau negrįžo į Lietuvą, todėl T.Abromaitis teisiškai negalėjo gauti dvigubos pilietybės.
„Tai buvo esminė kliūtis“, – pripažino žaidėjas.
Vienas T.Abromaičio tėčio dėdžių turėjo informacijos nuotrupų, iš kurių jie kaip detektyvai bandė suklijuoti vieną aiškią dėlionę. Pėdsakai buvo nuvedę net iki giminystės ryšių Rusijoje. Bet viskas buvo per daug nekonkretu.
„Pokalbiai buvo spėlionių lygio. Jie galvojo, kad proseneliai atvyko į Ameriką maždaug tokiu ir tokiu metu, bet kada tiksliai – neaišku. Ačiū už informaciją, ačiū už vardus, jūsų kantrybę, bet vien pasakyti, kad toks ir toks žmogus atvyko į JAV tokiu ir tokiu metu, be jokių oficialių dokumentų, nieko neduoda. Gaila, kad neturėjau daugiau informacijos apie savo šaknis“, – nusivylimo neslėpė T.Abromaitis.
Nesurinkęs reikalingų duomenų ir dokumentų, T.Abromaitis nepadavė prašymo dvigubai pilietybei gauti.
Paieškos buvo vienpusės. Niekas iš Lietuvos – nei Lietuvos krepšinio federacija, nei kokie Lietuvoje užsilikę Abromaičių palikuonys, niekada nesusisiekė su Timu.
Tik vienas labai paslaugus į Čikagą persikėlęs lietuvis teisininkas maloniai bandė padėti suvesti galus.
Tačiau su Lietuva T.Abromaitį suvedė krepšinis.
Pirmi kartai Lietuvoje
Timo tėtis Jimas buvo profesionalus krepšininkas. Devintojo dešimtmečio pradžioje jis netgi žaidė Madrido „Real“, taip pat Italijoje, Turkijoje ar net Japonijoje, kur gimė Timo brolis.
T.Abromaitis pabrėžia, kad jo tėtis mėgdavo didžiuotis Lietuvos krepšinio genais.
„Pamenu, jis turėjo Lietuvos marškinėlius, kuriuos užsivilkdavo, kai žaisdavo lietuviai“, – šyptelėjo T.Abromaitis.
Daugiau apie Lietuvos krepšinio istoriją Timas sužinojo iš filmo „Kita svajonių komanda“.
„Be abejo“, – paklaustas, ar žiūrėjo šį dokumentinį filmą, nė nesudvejojo T.Abromaitis.
Jam įstrigo politinė šio filmo pusė. Nedideliame Konektikuto valstijos miestelyje Farmingtone augęs amerikietis nežinojo, ką reiškia kautis dėl laisvės.
„Man tai paliko didžiulį įspūdį. Tai buvo daugiau nei krepšinis“, – neslėpė T.Abromaitis.
Pirmą kartą Lietuvoje Timas apsilankė 2013-ųjų spalio 31-ąją. „Žalgirio“ arenoje jis svečiavosi kaip Strasbūro SIG krepšininkas. Tai buvo antrasis T.Abromaičio sezonas Europoje.
Prancūzijos klubas į Kauną atvyko likus dviem dienoms iki rungtynių su „Žalgiriu“, tad T.Abromaitis turėjo galimybę apsižvalgyti po protėvių žemes.
„Tai buvo pirmas kartas, kai buvau toks įsijautęs dėl Lietuvos istorijos, – juokiasi Timas. – Išskaičiau visą vikipediją. Aišku, nevaikštinėjau po miestą sutrikęs kaip iš mėnulio nukritęs idiotas, bet norėjau sužinoti daugiau apie Kauną, Lietuvą ir gauti daugiau informacijos.
Tas vizitas buvo šaunus. Daugiau sužinojau apie Lietuvą ir pamačiau, koks čia svarbus krepšinis.
Atsimenu, kokie puikūs buvo fanai. Žmonės čia buvo tokie užsivedę... Jie net lūkuriuodavo prie mūsų komandos viešbučio.“
T.Abromaitis juokiasi, prisiminęs kitus savo vizitus į Uteną ar Klaipėdą, kur svečiavosi kaip Tenerifės „Iberostar“ žaidėjas FIBA Čempionų lygos varžybose.
Vietiniai jį vis bandydavo užkalbinti lietuviškai. Net ir užsienyje, kartais išvydę jo pavardę, prieina lietuviškai pasilabinti mūsų tautiečiai.
„Atsiprašau, bet, žinokit, aš nekalbu lietuviškai“, – jiems kartoja T.Abromaitis.
„Labas“, „ačiū“, „labas rytas“ yra keli lietuviški žodeliai, kurie įstrigo 30-mečio atmintyje.
Daugiau jų jis bandė išmokti iš Mariaus Grigonio – savo buvusio bendražygio Tenerifės klube.
„Supratau, kokia ta kalba sudėtinga. Mums, amerikiečiams, kai kurių dalykų beveik neįmanoma ištarti“, – pasakojo T.Abromaitis.
M.Grigonis irgi atkreipė dėmesį į pavardę ant Timo marškinėlių. Bet amerikietis apie savo istoriją jam galėjo papasakoti tik tiek, kiek interviu 15min.
„Bet ta komanda, kurioje žaidėme kartu su Mariumi, buvo pati vieningiausia, kokioje esu kada nors rungtyniavęs, – tikino T.Abromaitis. – Nors žaidėme kartu prieš trejus metus, dar dabar visi pabendraujame bendroje feisbuko grupėje.
Seniai kalbėjausi su Mariumi, bet bus smagu vėl susitikti su bičiuliu. Turėjome puikius santykius. Jis buvo geras žaidėjas ir labai smagus vyrukas.
Atsimenu, aikštėje jis būdavo kietas – pirmas eidavo muštis, daug kalbėdavo aikštėje. Bet už aikštės ribų jis visada buvo atsipalaidavęs smagus vyrukas.“
Beje, 2017-aisiais juos suvienijo ne tik lietuviškos temos, bet ir FIBA Čempionų lygos trofėjus.
Trečiadienio vakarą „Žalgirio“ arenoje T.Abromaitis sutiks dar vieną pažįstamą lietuvį. Tai „Žalgirio“ naujokas Martinas Gebenas, kuris baigė tą patį Notr Damo universitetą Amerikoje. Timas baigė mokslus 2012-aisiais, Martinas – 2018-aisiais.
Notr Damo alumnai vasaromis reguliariai grįžta į savo universitetą ir padeda krepšinio stovyklose. Tvirtas Notr Damo krepšinio tradicijų šaknis ten įleido treneris Mike'as Brey, kuris dar nuo 2000-ųjų laiko „Notre Dame Fighting Irish“ vairą.
Buvęs T.Abromaičio komandos draugas Notr Dame Ryanas Ayersas vėliau prisijungė prie M.Brey trenerių štabo, kai komandoje žaidė M.Gebenas.
Vieną vasarą M.Gebenas pats priėjo pasisveikinti su Timu, kai šį pamatė Notr Damo stovykloje.
„Zenit“ atstovas atsimena pirmą pažintį su M.Gebenu.
„Tiksliai nepamenu, ar jis bandė kalbėti lietuviškai, bet jis priėjo ir sakė: „Ei, mano lietuviškasis brolau!“ – juokėsi T.Abromaitis. – Džiugu jį matyti, kad jis auga, ir jo karjera klostosi gerai.“
Sparčiai bėga ir T.Abromaičio karjeros metai.
Amerikoje įvertintas ne tik už puikius sporto, bet ir mokslo pasiekimus, baigęs Notr Damo universitetą T.Abromaitis žaidė Prancūzijoje (ASVEL ir SIG), Vokietijoje (Braunšveigo „Loewen“), Ispanijoje („Iberostar“), o dabar sugrįžo į Eurolygą, pasirašydamas dvejų metų sutartį su „Zenit“.
Trečiadienį „Žalgirio“ arenoje jis stos į penktojo Eurolygos turo dvikovą su „Žalgiriu“. T.Abromaitis šį sezoną kol kas per 18 minučių renka vid. 7,8 taško ir 5,3 atkovoto kamuolio (50 proc. dvit., 30 proc. trit.).
„Atvykęs iš JAV nežinojau, ko tikėtis. Debiutavau po sunkios kelio traumos universitete, todėl dėl manęs buvo daug klausimų. Bet viskas buvo nuostabu – žaidžiau puikiuose miestuose, puikiose organizacijose, buvau sveikas. Manau, viršijau savo lūkesčius. Man tai kaip svajonė“, – savo krepšininko kelionę apibūdino T.Abromaitis.
Niekada realių pasiūlymų iš Lietuvos komandų nesulaukęs krepšininkas dar mielai paieškotų savo giminaičių, jeigu gautų galimybę rungtyniauti protėvių žemėse.
„Norėčiau atvykti čia žaisti, – 15min neslėpė T.Abromaitis. – Atrodo, kad čia puiki vieta gyventi ir tęsti krepšininko karjerą. Gal vieną dieną...“