Ketvirtadienis | Eurolyga | „Žalgiris“ – „Zenit“ | 20:00 | Kaunas |
Pasirinkimo laisvė visada yra maloni, tačiau kai tau skambina ambicingoji Sankt Peterburgo „Zenit“ ir krepšinio genijus Xavi Pascualis, vietos apmąstymams nebelieka.
Galingas Mindaugo Kuzminsko sezonas Rusijoje pritraukė puikiai Europoje žinomų „Valencia“ ir „Monaco“ klubų akis, bet šie lenktynėse su „Zenit“ bei 49-erių metų strategu iš Katalonijos šansų neturėjo.
„Laiminti komanda, žaidusi Eurolygos „Top 8“ bei turinti puikų trenerį, – sprendimo motyvus keltis rungtyniauti prie Suomijos įlankos 15min dėstė Mindaugas Kuzminskas. – Šis sprendimas tapo vienu lengviausių mano karjeroje. Buvo labai faina gauti pasiūlymą iš komandos, kuri vėl siekia žaisti Eurolygos atkrintamosiose, o komandos marškinėlius vilki daug puikių žaidėjų. Tai labai malonus įvertinimas iš nuostabaus trenerio.“
Kitas Krasnodare žibėjęs lietuvis Mantas Kalnietis susipakavo lagaminus ir grįžo namo, sudaręs garantuotą dvejų metų sutartį su gimtuoju Kauno „Žalgiriu“.
Trijuose skirtinguose klubuose bei Lietuvos rinktinėje petys į petį žaidę bičiuliai ketvirtadienio vakarą taps varžovais.
„Tikrai bus keista, juk puikiai žinome vienas kito stipriąsias ir silpnąsias puses. Tikiuosi, kad per videoanalizę Mantas per daug neišpasakos“, –šyptelėjęs sakė M.Kuzminskas.
„Zenit“ krepšininkų nuotaikos, pasak lietuvio, panašios į slogiai sezoną pradėjusių žalgiriečių. Pagrindinio įžaidėjo Shabazzo Napiero netekęs Rusijos klubas prarado ir 50 proc. savojo veido, o praėjusį pirmadienį VTB Jungtinėje lygoje krito prieš Nur Sultano „Astana“.
15min portale – išsamus interviu su Mindaugu Kuzminsku apie gyvenimą Sankt Peterburge ir žaidimą „Zenit“, darbą su genijumi Xavi Pascualiu, didelę netektį, anksti nurašomą Kauno „Žalgirį“, vietos neatrandantį Mantą Kalnietį, skaudžią olimpinę atranką bei naująjį Lietuvos rinktinės generolą.
– Po puikaus sezono Krasnodaro „Lokomotiv“ sulaukėte didelių klubų dėmesio, pavyzdžiui, Sankt Peterburgo „Zenit“, „Monaco“ ir „Valencia“. Kodėl šiose lenktynėse pasirinkote „Zenit“?
– Su „Valencia“ iki konkrečių kalbų ir kontrakto detalių priėję nebuvome, bet su „Monaco“ buvome. Tačiau tuo metu „Monaco“ buvo dar tik pačioje sudėties komplektavimo pradžioje. Nebuvo aiški situacija, nebuvo aišku, kad suburs tokią galingą komandą.
Kai atėjo „Zenit“ – laiminti komanda, žaidusi Eurolygos „Top 8“ bei turinti puikų trenerį – sprendimas tapo vienu lengviausių mano karjeroje. Buvo labai faina gauti pasiūlymą iš komandos, kuri vėl siekia žaisti Eurolygos atkrintamosiose, o komandos marškinėlius vilki daug puikių žaidėjų. Tai labai malonus įvertinimas iš nuostabaus trenerio.
– Kaip jautėtės praėjusią savaitę sugrįžęs ant Eurolygos parketo po beveik dvejų metų pertraukos?
– Nesureikšminu rungtynių su Kazane, nes prieš ją daug tekdavo žaisti VTB Jungtinėje lygoje. Pernai gal septynis kartus su jais žaidėme. Bet man pats faktas, jog pasirašiau sutartį su „Zenit“ ir grįžau į Eurolygą, buvo labai smagus. Krasnodare, žiūrėdamas Eurolygos rungtynes, pagalvodavau, kad galbūt niekada nebeteks susitikti su „Barcelona“, „Real“, „Fenerbahče“ ar kitais aukščiausio lygio klubais Eurolygoje. Todėl sugrįžimas į Eurolygą tikrai buvo smagus.
– Pastarąjį kartą Eurolygoje vilkėjote Pirėjo „Olympiakos“ marškinėlius. Komandą palikote sezono pradžioje vos po šešerių rungtynių. Žaidėte vidutiniškai po 13 minučių, bet ar žaidimo laikas buvo priežastis?
– Tai buvo kelios dedamosios priežastys, kodėl nusprendžiau išvykti.
Visų pirma, tai treneris Davidas Blattas. Po dviejų sezonų Milane man norėjosi būti ne tik ketvirtos pozicijos krepšininku, o rungtyniauti per dvi pozicijas, nes tikiu, kad galiu būti naudingas ir trečiu numeriu. Tai buvo vienas tos vasaros uždavinių. Davidas Blattas tai garantavo, atvažiavau, startavau pirmajame mače Eurolygoje prieš ASVEL, bet po tos dvikovos trenerį atleido.
Tuomet turėjome produktyvų pokalbį su Kęstučiu Kemzūra, kuris mane matė kaip ketvirtą numerį. Mano pozicijoje buvo Georgios Printezis, tad buvo akivaizdu, kad žaidybinis laikas ir toliau suksis apie 13 minučių. „Olympiakos“ žaidė tik Eurolygoje, o man žaisti tik kartą per savaitę vidutiniškai po 13 minučių, kai amžius nesiekia 30 metų... Dar sezono pradžioje ir rezultatai nebuvo geri. „Olympiakos“ neatrodė laiminti komanda. Akivaizdu, kad reikėjo kažką keisti.
Galvoju, kad žaidybine prasme viskas išėjo į gera. Išvažiuoti iš Atėnų ir „Olympiakos“ į Krasnodaro „Lokomotiv“ tikrai nebuvo lengvas sprendimas. Tai padariau su ašaromis akyse. Bet tas žingsnis buvo būtinas.
– Pergalė Eurolygos starte prieš Kazanės UNIKS vieno taško persvara – geras ar neraminantis rezultatas „Zenit“ komandai?
– Visos pergalės Eurolygoje šiais laikais yra geras rezultatas. Mes pirmavome apie 10 taškelių, pabaigoje UNIKS prisivijo, o rezultatas ne visiškai atsispindi rungtynių eigą. Pirmajame ture „Zenit“ buvo vienintelė komanda, kuri laimėjo išvykoje. Eurolygoje bet kokia pergalė yra geras pasiekimas.
– Kiek komandą iš vėžių išmušė Shabazzo Napiero čiurnos trauma ir kiek ji keičia „Zenit“ veidą?
– Tai stipriai mus išmušė iš vėžių. Žaidėme superfinale prieš Maskvos CSKA, o Shabazzas jau pirmąją ataką patyrė traumą. Visi dėl to sugriuvome, kėlinį pralaimėjome gana stipriai. Treneris visais būdais bandė žaidėjus pažadinti. Po rungtynių visi pripažinome, kad Shabazzo trauma gan stipriai mus išmušė iš vėžių. Jei žiūrėtume į likusius tris kėlinius, tai juos prieš CSKA mes net laimėjome.
Shabazzas sudaro gal 50 proc. komandos sėkmės. Jis yra pagrindinis įžaidėjas ir žiauriai geras krepšininkas. Visose rungtynėse, kuriose žaidė Shabazzas, mums sekėsi daug lengviau.
„Zenit“ veidas dabar tikrai nėra toks, koks būtų su Shabazzu Napieru.
– Pirmasis traumos epizodo įspūdis buvo toks, lyg Sh.Napierui būtų lūžusi pėda. Nors jis iškrito ilgam, bet situacija galėjo būti daug sunkesnė. Kada jis grįš į rikiuotę?
– Taip ir yra. Trauma rimta, bet ne tokia, kokia galėjo būti, jei būtų iškritęs visam sezonui. Sunku pasakyti, kada jis grįš. Su tomis čiurnomis būna visaip. Dar neatrodo, jog Shabazzas galėtų greitai grįžti.
– Ar dėl Sh.Napiero patirtos traumos jaučiate kūrybos trūkumą „Zenit“ žaidime? Ir kiek realus yra komandos pastiprinimo scenarijus?
– Shabazzas yra pagrindinis įžaidėjas, tad sudaro apie 50 proc. komandos žaidimo. Bet kokiai komandai prarasti pagrindinį įžaidėją būtų skausminga. Reikia užkamšyti skyles, juk komanda komplektavosi galvodama, jog visi bus sveiki. Natūralu, kad dabar žaidime yra trūkumų.
Apie galimą papildymą nieko negaliu pakomentuoti. Tokia informacija dažniausiai iki žaidėjų nenueina. Pradžioje žino komandos vadovai, tuomet sužinote jūs, žurnalistai, o trečioje vietoje esame mes (juokiasi).
– Koks buvo pirmasis pokalbis su Xavi Pascualiu?
– Jis kalbėjo labai realistiškai ir labai aiškiai, puikiai žinodamas, ką aš aikštelėje galiu ir ko negaliu. Xavi akcentavo, kad visi žaidėjai jam yra lygūs. Vieni vienose rungtynėse žais daugiau, kiti daugiau rungtyniaus kitose. Tai akivaizdu žiūrint ir į praėjusio sezono „Zenit“ žaidimą. Man užtenka patirties, kad priimčiau bet kokį vaidmenį. Jei reikės padėti daugiau, padėsiu daugiau, jei teks žaisti mažiau, žaisiu mažiau. Šiame lygyje svarbiausia yra laimėti. Mes esame vienoje valtyje, o jei laimėsime, tai visiems bus gerai.
– Xavi Pascualis garsėja plačiausia derinių knyga Europoje. Ar jau spėjote tuo įsitikinti?
– Jis garsėja ne tik derinių gausa, bet ir taktiniais sprendimais, kaip jis reaguoja į visas situacijas aikštelėje. Atrodo, kad Xavi yra krepšinio genijus, tikras kompiuteris. Kartais tik gerai pagalvojęs supranti, kodėl Xavi priėmė vieną ar kitą sprendimą. Vienareikšmiškai vienas geriausių sutiktų trenerių mano karjeroje.
– Kiek tokioje sezono stadijoje įmanoma išmokti X.Pascualių derinių knygos?
– Mes jau turime nemažai derinių, bet kiek tenka kalbėti su žaidėjais iš praėjusio sezono, tai derinių dar daugės. Vis bus pridedami nauji deriniai sezono metu.
Komandoms, kurioms reikia mus analizuoti, yra nemažai darbo. Kiekvienose rungtynėse derinių knyga gali absoliučiai skirtis. Tiesiog kardinaliai.
– Sužaistos trejos oficialios rungtynės. Kaip X.Pascualio schemose jaučiatės jūs pats? Žaidėte 4 minutes Eurolygoje prieš Kazanės UNIKS bei po 18 minučių VTB Jungtinėje lygoje.
– Visko bus. Visiškai nesureikšminu, jog mažiau žaidžiau prieš Kazanę. Gal kitose rungtynėse žaisiu daugiau, o gal ne. Viskam esu pasiruošęs. Komandos vadai ir treneris yra matę nerealiai daug krepšinio, žinojo, ką ima ir kokiam vaidmeniui. Reikia prie to prisitaikyti.
– Ar prie jūsų persikėlimo į „Zenit“ prisidėjo Artūro Gudaičio faktorius, su kuriuo kartu žaidėte ir Milano „Olimpia“?
– Aš jam paskambinau, kai gavau konkretų pasiūlymą. Norėjau pakalbėti ir pasidomėti, kaip ir kas. Lietuvis komandoje visada yra faktorius, bet meluočiau ir perdėčiau sakydamas, jog tai buvo vienas pagrindinių faktorių.
Gal kai pirmą kartą važiuoji į užsienį, tai yra aktualiau. Yra paprasčiau ir lengviau persikelti į naują klubą. Lietuvis yra didelis privalumas, bet tai nėra būtinybė, kad ir koks geras draugas Artūras man būtų.
– Ką Artūras papasakojo apie Sankt Peterburgą, „Zenit“ klubą ir Xavi Pascualį?
– Apie miestą nebuvo daug ką pasakoti. Esu čia žaidęs, mačiau, kad tai gražus miestas. Galiausiai, mes atvažiuojame žaisti krepšinio, o ne turistauti. Apie trenerį jis patvirtino informaciją, kuri vaikšto viešoje erdvėje. Dar pridėjo ir tai, jog Xavi yra labai žmogiškas ir už aikštelės ribų. Jei turi klausimų, visada gali eiti pas jį pasikalbėti. Trenerio durys visada yra atviros.
– Šį sezoną į Rusiją legionieriai vėl galėjo atsivežti šeimas. Kiek tenka praleisti laiko su Artūru?
– Vis tiek leidžiame daug laiko kartu. Kelionės, treniruotės... Laiko kartais praleidžiame daugiau, nei norėtume. Kalbamės, žaidžiame ir „Auksinį protą“, ir „Uno“ kortomis. Bet po paskutinių dviejų kelionių Artūras sakė kortomis nebežais (juokiasi).
– Ar Artūras per porą metų nuo jūsų bendro laikmečio „Olimpia“ kažkuo pasikeitė?
– Nelabai, nelabai... Gal kiek daugiau subrendo, kas susiję su sprendimais aikštelėje. Bet koks buvo geras ir nuo dūšios žmogus, toks ir liko. Kaip ir miegodavo puse paros, taip ir dabar miega. Niekas su tuo nepasikeitė (juokiasi).
– Galbūt dideliems žmonėms reikia daugiau miego?
– Dabar Eurolygos išvykose gyvename po vieną, bet anksčiau reikėdavo po du. Tekdavo gyventi ir su Domantu Saboniu, ir su Artūru Gudaičiu. Tai jie žiauriai daug miegodavo. Galvodavau, kad gal bėda esu aš, jog su manimi taip nuobodu, kad visi tiek daug miega (juokiasi).
– Nors sakote, jog į „Zenit“ atvykote ne turistauti, bet vis dėlto, kokį įspūdį palieka Sankt Peterburgas?
– Atvykau ne turistauti, bet normalu, jog gyveni, išeini į miestą pavalgyti ir pasivaikščioti. Nėra taip, jog 24 valandas per parą leidi krepšinio salėje. Galvoju, kad nė kiek neperdėsiu sakydamas, jog Sankt Peterburgas yra vienas gražiausių pasaulio miestų. Bent jau man. Vaikštai gatvėmis lyg po muziejų.
Žinoma, oras nelepina, kaip buvo Krasnodare, bet kaip Aleksandras Kosauskas sakydavo: nėra blogo oro, yra tik bloga apranga. Šiuo metu Sankt Peterburge panašiai kaip Lietuvoje, tik reikia atimti kelis laipsnius ir pridėti vėjo. Esame prie Suomijos įlankos, tai kartais būna labai vėjuota.
Kiek yra tekę keliauti po Rusiją, tai Sankt Peterburgas yra šios valstybės pasididžiavimas.
– Ar nebaugina jūsų tokie dideli COVID-19 skaičiai šalyje? Valdžia net priėmė nutarimą uždaryti sirgaliams duris į sporto renginius.
– Nesu aš kompetentingas komentuoti, geras ar blogas tai sprendimas. Pernai buvo taip, jog visur žaisdavome be žiūrovų, o tik Rusijoje su žiūrovais. Galbūt viskas apsivers ir bus atvirkščiai.
Skaičiai nei baugina, nei nebaugina. Esu persirgęs ir pasiskiepijęs, stengiuosi laikytis visų saugumo priemonių, bet norisi ir normaliai gyventi. Galvoju, kad klubas nuima daug rizikų, nes esame dažnai testuojami, o dar didžiąją dalį kelionių keliaujame užsakomaisiais reisais. Neįsileidžiu blogų minčių.
– Kiek jums reikėjo laiko prasivalyti galvą po nesėkmingos olimpinės atrankos Kaune? Ar tokie procesai ilgai užtrunka?
– Taip, ilgai. Po šiai dienai jaučiu ir prisimenu. Tokie dalykai, kurie nutinka su rinktine, lengvai neišeina galvos. Tarkime, 2014-ųjų pralaimėjimas pasaulio čempionate dėl trečios vietos man yra skaudžiausias karjeroje. Tokie dalykai išlieka visam gyvenimui.
Krepšininkų karjeros nebūna ilgos, tų galimybių pasiekti ką nors gražaus nėra daug, tad kiekvienas pralaimėjimas yra labai įsimintinas.
– Visiškai. Nuvažiavome kaip autsaideriai, Mantas Kalnietis buvo patyręs peties traumą, o ryškių žvaigždžių tuo metu neturėjome. Mes komandiškai sukovojome žiauriai gerai ir ketvirtajame kėlinyje prieš prancūzus turėjome didelę persvarą, tačiau pralaimėjome.
Jei dešimt kartų peržaistume mačo pabaigą, turbūt devynis kartus laimėtume. Mums tuomet pasitaikė tas vienas kartas.
– Ar stebėjote olimpines žaidynes?
– Stebėjau. Negaliu sakyti, kad visas rungtynes, bet žiūrėjau tas, kurios vyko patogiu laiku.
– Lietuva pirmą kartą nežaidė. Ar turėjote savo favoritus?
– Didelių favoritų neturėjau. Kiek žinau, visi Lietuvoje palaikė slovėnus. Bet man nebuvo faina žiūrėti jų žaidimą, kadangi atrodė, jog jų vietoje turėjome būti mes. Mes turėjome žaisti taip, kaip tą darė jie. O gal net ir geriau.
– Socialiniuose tinkluose dar prieš LKF prezidento rinkimus buvo matyti jūsų bendra nuotrauka su naujuoju rinktinės treneriu Kaziu Maksvyčiu. Ką manote apie naująją šalies rinktinės generolą?
– Esame maža šalis, tai kuomet žaidžiame prieš klubus, turinčius lietuvių, visada bandau juos pasikviesti vakarienės, parodyti ką nors gražaus. Susitikome su „Parma“ trenerių štabu ir Adu bei Eigirdu. Galiu apie Kazį atsiliepti tik iš žmogiškosios pusės, kadangi nesu pas jį žaidęs. Turiu draugų, kurie yra žaidę pas jį. Galvoju, kad visuomet geriausiai kalba rezultatai. Tai geras pasirinkimas. Esame savotiškame dugne su Lietuvos rinktine, tad belieka tik atsispirti. Labai tikiu, kad Kaziui pavyks visus suvienyti.
– Ar kalbėjote apie potencialų jūsų abiejų bendradarbiavimą rinktinėje?
– Tokiomis temomis niekada absoliučiai nesame kalbėję. Tuo metu oficialiai dar niekas ir nebuvo aišku, kadangi dar nebuvo išrinktas ir LKF prezidentas.
– Ketvirtadienį laukia „Zenit“ mačas Kaune prieš „Žalgirį“. Kiek tai jums dar yra ypatinga dvikova, o kiek eilinė diena biure, paskendusi tarp viso rungtynių maratono?
– Žaisti prieš „Žalgirį“ visada buvo, yra ir bus ypatingas dalykas. Ten praleidau trejus metus. Žiauriai permainingi metai. Vienu metu visai nežaidžiau, vėliau žaidžiau, o buvo ir taip, kad nemokėjo pinigų, kaip kad paskutinį sezoną. Visada išlikome komanda, beveik niekas niekur neišsibėgiojo. „Žalgiryje“ daug patyriau, ten padariau didžiulį karjeros žingsnį. Buvau ir būsiu dėkingas, o viešnagės Kaune visada bus ypatingos.
– Kokį jums įspūdį sezono starte palieka „Žalgiris“?
– Nieko naujo nepasakysiu, akivaizdu, kad jie neranda savojo žaidimo. Bet man truputį keista, kad visi bando nurašyti vos ne visą sezoną. Antanas Sireika sakydavo, jog viščiukus skaičiuosime pavasarį. Kiek žinau, atmosfera komandoje yra nuostabi, nes ten yra daug patyrusių lietuvių. Visi puikiai sutaria. Linkiu, kad būtų laiko klausimas, kol tai persikels ir į krepšinio aikštelę.
– Ar savyje dar turite noro kada nors užsivilkti „Žalgirio“ marškinėlius?
– Kodėl ne? Organizacija dirba super, sudėtis kasmet yra solidi. Bet ne viskas nuo manęs priklauso. Aš porą kartų pasirinkau kitą variantą. Galbūt daugiau pasiūlymų ir nebus. Kaip bus ateityje, matysime. Bet kokiu atveju visada bus smagu žaisti prieš „Žalgirį“ ar pačiame „Žalgiryje“.
– Kokiomis mintimis į Kauną atvykstate jūs, kai pirmadienį netikėtai kritote prieš Nur Sultano „Astana“?
– Rungtynės prieš „Astana“ mums tapo didžiule gėda. Nežinau, ką daugiau čia pasakyti. Viskas dvikovoje su „Astana“ nepavyko. Juokinga ir kvaila būtų ieškoti pasiteisinimų. Tiesiog baisios rungtynės ir tiek.
Esame panašioje situacijoje su „Žalgiriu“. Pas mus nuotaikos po pralaimėjimo nėra pačios geriausios. „Žalgirio“ sezono pradžia irgi nėra pati optimistiškiausia.
Ketvirtadienį Kaune bus dviejų sužeistų liūtų kova.
– Kaip derėtų žaisti prieš tokią komandą, kaip „Žalgiris“? Kokie raktai į pergalę?
– Ar dabar reikėtų atskleisti taktinius sprendimus? (šypteli) Kažko konkretaus neįvardinsiu. Analizuojame, žiūrime videomedžiagą ir ieškome silpnų vietų. Konkretaus nieko neįvardinsiu, bet po rungtynių pasakysiu, ar pavyko mums, ar ne.
– Ketvirtadienį jums teks žaisti prieš Mantą Kalnietį, su kuriuo pastaruosius du sezonus buvote komandos draugais Krasnodare. Ar nebus keista?
– Mes kartu buvome „Žalgiryje“, Milane, Krasnodare ir rinktinėje. Tikrai bus keista, juk puikiai žinome vienas kito stipriąsias ir silpnąsias puses. Tikiuosi, kad per videoanalizę Mantas per daug neišpasakos (juokiasi). Mes ir šiandien susirašėme, paprašė lauktuvių.
Emocine prasme tikrai bus smagus sugrįžimas į Kauną. Pastarieji dveji metai abiem buvo nuostabūs ne tik krepšinio, bet ir gyvenimo prasme. Išspaudėme, ką galime.
– Ar jums nekeista M.Kalnietį matyti tokiame vaidmenyje, dažnai lakstantį be kamuolio, nežaidžiantį „du prieš du“ situacijų, kas yra jo pagrindinis arkliukas? Atrodo, kad visi Lietuvoje tai žino, bet Manto vaidmuo sezono starte „Žalgiryje“ yra kitoks.
– Mano nuomone, Mantas turi gauti daug minučių, jog jaustųsi visiškai pilnavertišku žaidėju. Jis turi žaisti pirmu numeriu, nes yra kūrėjas, o ne taškų rinkėjas. Jam visada didelis malonumas atlikti daug rezultatyvių perdavimų, kad viskas suktųsi per jį bei visi būtų laimingi.
Komandos, kuriose Mantas turėdavo laisvę, nė viena jų nebuvo nusivylusi. Galime žiūrėti, kaip buvo Milane, kai buvo ribojamos Manto minutės, ir kaip jis atrodė rinktinėje, kai buvo bene vienintelis įžaidėjas. Tai akivaizdu. Bet akivaizdu ir tai, kad Mantas tokio vaidmens dabar neturi. Reikia su tuo susitaikyti. Galvoju, kad tokiame amžiuje jis sugebės prisitaikyti bet kur.