Kiek anksčiau jam tenka atvykti į „Žalgirio“ bazę ir dėl interviu 15min. Su operatoriumi užsukame ruoštis pokalbiui į „Žalgirio“ treniruočių salę, bet ši, likus dar pusantros valandos iki oficialios pratybų pradžios, užimta – Tautvydas Sabonis padavinėja kamuolį Nigelui Hayesui, kuris susikaupęs atlieka metimų seriją.
Už „Žalgirio“ rūbinės durų aidi kitų žalgiriečių balsai, nors iki treniruotės pradžios – dar gera valanda. P.Jankūnas neatsimena, kada paskutinį kartą kas nors buvo pavėlavęs į pratybas. Bet netrukus pasitaiso. Visgi mena jis tokį vieną atvejį praėjusį sezoną. Kapitonas šypsosi – jį tikrai atsimins ir prasikaltęs neįvardytas žaidėjas – ne tik dėl ant bausmių lentos įrašytos pavardės, bet ir Šaro pamokslo prieš visą komandą.
Suprasti akimirksniu
- „Žalgirio“ – „Valencia“ rungtynių pradžia: ketvirtadienį 20 val. Lietuvos laiku.
- 18-ąjį sezoną Eurolygoje pradedantis P.Jankūnas per 13 minučių renka vid. 2,5 taško ir 2,3 atkovoto kamuolio.
- Pagal +/ – rodiklį, kapitonas yra antras visoje „Žalgirio“ komandoje.
36-erių žalgirietis ankstyvas, nes nori apsitvarstyti čiurnas. Anksčiau paauglystėje jis su jomis turėjo problemų. Per tiek kruopščios priežiūros metų jos buvo sutvirtintos, tačiau profilaktinis tvarstymas dabar yra jo kasdienybės dalis.
„Žalgirio“ žaidėjai mato kapitonišką pavyzdį. Joffrey Lauvergne'as dar prieš atvykdamas į Kauną susibendravo su Pauliumi ir gavo gerą patarimą – prisistatyti „Žalgirio“ sirgaliams. Veteranas pats sudėliojo tekstą lietuviškai ir davė prancūzui juo pasidalinti instagrame.
Netrukus jis perėmė ir jauniausio komandos naujoko – 18-mečio Mareko Blaževičiaus priežiūrą. Per treniruotes ar po jų vis prieina, ramiu tonu paaiškina, kaip būtų galima elgtis vienokioje ar kitokioje situacijoje. Štai, pavyzdžiui, siūlo taip nesikarščiuoti ir nesivelti į kalbas su teisėjais arba varžovais. Bet tai liečia ne tik krepšinio kamuolį. P.Jankūnas stengiasi, kad iš principinio varžovo stovyklos atvykęs jaunuolis būtų kuo labiau įtrauktas į „Žalgirio“ veiklą.
Jau 18-ą sezoną Eurolygoje pradėjęs P.Jankūnas dar nežino, kiek ilgai mūvės kapitono raištį. Jo kontraktas su „Žalgiriu“ baigiasi po 2020–2021 m. sezono, o ar kartu baigsis ir jo karjera, aukštaūgis nėra tikras.
Tačiau „Žalgirio“ simbolio svarba komandoje nemažėja. Eurolygoje jis kol kas žaidžia beveik tiek pat, kiek ir pernai – po 13 minučių. Renka jis vid. 2,5 taško ir 2,3 atkovoto kamuolio, tačiau garsiau už šiuos skaičius kalba jo mąstymas aikštėje, komandos sureguliavimas ir bendra įtaka žaidimui. Pagal +/ – rodiklį, Eurolygoje „Žalgirio“ gretose jį lenkia vienintelis Artūras Milaknis.
Ir rūbinėje visų akys pirmiausia krypsta į Paulių. Štai ir Martinas Schilleris bando reguliariai kontaktuoti su svarbiausiu rūbinės žmogumi, jausdamas jo įtaką visai komandai. 38-erių austras įvedė vieną naują taisyklę, bet daug ko pridėti prie „Žalgirio“ rūbinės protokolo neturėjo – jis ir taip buvo nepriekaištingai sureguliuotas.
Apie M.Schillerio klausimus, bausmių lentą „Žalgirio“ rūbinėje, naują į ją susirinkusią kompaniją ir savo planus dėl galbūt paskutinio sezono karjeroje – išsamus 15min pokalbis su P.Jankūnu.
– Ar septynių mėnesių pandeminė pertrauka nuo intensyvaus krepšinio tokiam veteranui kaip jūs kažką keičia?
– Keičia, iš tikrųjų. Kad ir kiek besportuotum individualiai, tai daugiau fizinės formos palaikymas. O kai pradedi sportuoti su komanda, tai visai kitas dalykas – ir greičiai, ir kryptys, ir specifika visai kita. Per pasiruošimą sezonui tikrai jautėsi, kad kūnai negavo tokio krūvio, su kuriuo susiduriame aikštėje, labai ilgą laiką.
– Kaip Paulius Jankūnas jaučiasi naujame „Žalgiryje“?
– Gerai jaučiasi! Aš visada „Žalgiryje“ gerai jaučiausi (šypsosi.). Neturiu problemų dėl nieko.
Nors viskas pasikeitė. Čia ne tik ta korona užpuolė, bet ir komandoje įvyko dideli pasikeitimai. Daug dalykų naujų – pradedant treneriais, baigiant žaidėjais, vaidmenimis ir t.t. Bet tokiame amžiuje dar kartą pajusti tokį sukrėtimą smagu. Visai smagu vėl žengti į naujus vandenis (šypsosi.).
– Čia toks savotiškas atsišviežinimas?
– Pas Šarūną žaidėme 4,5 metų. Kiekvienas treneris turi savo taktikas, režimą, treniruočių pobūdį. Yra trys treniruočių variantai ir jie visada keičiasi. Iš pirmų pratimų jau mintinai žinai, kokia bus treniruotė. Dabar vėl viskas iš naujo.
Reikėjo iš naujo su viskuo susipažinti. Nauji pratimai, susirandi ir prisigalvoji žaidimų, kur laimėti ir kas daugiau įmes per treniruotes... Prisikuri naujų iššūkių ir tas yra smagu.
– Pauliau, dabar net bijau pamesti tą skaičių, nes jis įspūdingas, bet Eurolygoje pradedate, rodos,18 sezoną.
– Na, turbūt, aš irgi neskaičiuoju tų skaičių. Tiesiog plauki metai iš metų ir tiek (šypsosi.).
– Ką naujo 18-ą sezoną Eurolygoje pradedantis žaidėjas patyrė prie naujo trenerio?
– Viskas nėra taip nauja, ko niekada nebuvome darę. Ar vienoje pasaulio vietoje, ar kitoje – vis tiek reikia įmesti į krepšį, o žaidžiame penkiese prieš penkis. Tad tos taisyklės daugmaž vienodos.
Bet treniruočių specifika ir žaidimo braižas visai kitoks, nes treneris nori žaisti dar greičiau, kad komanda atakuotų pasitaikius, ne sakau, kad pirmai progai, bet gerai progai. Kad žaidėjas būtų pasiruošęs atakuoti krepšį. Ir treneris to reikalauja.
Pas Šarūną, būdavo, žaisdavome iki didžiausios varžovų gynybos klaidos ir atlikdavome patį geriausią metimą, kurį galime susikurti per ataką. Čia didžiausias skirtumas.
– O kaip pasikeitė jūsų vaidmuo? Teko girdėti, kad treneris aukštaūgių prašo atšokus po du prieš du atsitraukti už tritaškio linijos, eliminuojant vidutinio nuotolio metimus.
– Negali taip pasakyti, kad būtinai liepia mesti tritaškį. Mano vaidmuo panašus, koks buvo pernai. Viskas yra gerai.
– Ar numanėte, ko galite tikėtis Martino Schillerio „Žalgiryje“?
– Žinojau, nes prieš sezoną su treneriu teko bendrauti 3–4 kartus. Turėjome ir videopokalbį, ir telefonu. Jis nubraižė gaires, kaip įsivaizduoja, kur jam reikės mano pagalbos ir kaip jis viską mato. Visi nori kažkokių supervaidmenų ir supermetimų skaičiaus, bet esu realistas ir suprantu, kokioje situacijoje esu ir kur dar galiu padėti komandai. Ir nematau problemų, kad kažkas kažkur daugiau meta ar daugiau žaidžia. Šioje karjeros stadijoje tai nėra mano prioritetai.
– O kas dabar yra jūsų prioritetai?
– Svarbiausia, ypač po 1,5–2 metų su traumomis, išlikti sveikam ir visavertiškai, kiek tik galiu, padėti komandai, įvykdyti savo gynybines užduotis. Padėti kažkur jaunimui.
Treneris akcentuoja, kad per ketvirtos pozicijos žaidėjus daug eina kamuolys, todėl turime žiūrėti, kurioje vietoje yra laisvas žmogus, ir ten įvesti kamuolį.
Kiekvienas turime savo užduočių. Vieni didesnių, kiti mažesnių. Ir visi turime stengtis jas įvykdyti kaip įmanoma geriau. Tada ir komanda žais geriau, ir rezultatai bus geresni.
– Koks buvo pirmas kontaktas su Martinu Schilleriu?
– Paulius Motiejūnas paskambino ir sako taip ir taip: turim trenerį, o jis pirmiausia nori su tavimi pasikalbėti. Jis paskambino, prisistatė. Tiesą sakant, nelabai jo žinojau. Treneris mane kažkiek žinojo – buvo tekę žaisti vienas prieš kitą, kai jis dirbo Vokietijos rinktinės asistentu.
Treneris tiesiog manęs klausė, kaip čia gyvenam, kokios taisyklės, kokios rūbinės taisyklės, ką jam reikėtų patobulinti. Aš jam išvardinau, ką mes čia turim, o jis pamatė, kad viskas toje rūbinėje gerai ir jam reikės koncentruotis tik į krepšį.
Normalus bendravimas su treneriu, kuris nori sužinoti, kaip gyvename ir kas vyksta. Tuo pačiu papasakoti, kaip jis įsivaizduoja komandą ir kaip mes žaisime.
– Ką jis dar norėjo pridėti prie esamos rūbinės?
– Jis įvedė taisyklę, kad prie pietų stalo negalima naudotis telefonais. Bet čia natūralus dalykas – ir taip tais telefonais beveik niekas nesinaudoja prie pietų stalo. O daugiau taisyklės panašios.
Be abejo, klausė, ar čia yra problemų dėl vėlavimo, bet negali būti, kad į treniruotes kažkas vėluoja (šypsosi.). Net neatsimenu, kad kažkas būtų tyčia... Aišku, gali būti avarija ar kas – gyvenime daug atsitinka dalykų, bet kad kažkas tyčia pavėluotų ar pramiegotų treniruotę net nelabai atsimenu. Na... Truputį vienas pramiegojimas buvo pernai (šypsosi.). Bet čia išskirtinis atvejis.
– Kas būna, kai žaidėjas vėluoja į treniruotę?
– Nieko, tik pernai gal tos pasekmės buvo didesnės, nes automatiškai turi atsidurti ant mūsų bausmės lentos, o rūbinėje iškentėjo Šarūno lengvą... (Juokiasi.). Dabar tai labai juokinga, bet tada buvo labai nejuokinga (šypsosi.). Tas žaidėjas turėjo viešai išpirkti kaltę prieš visą komandą.
– Kaip „Žalgiryje“ išsipirkti bausmę?
– Tai vakarienės, tai kažkur pavaišinti komandą po treniruotės – užsakyti sušių ar dar kažką. Tokios gerovės labui investuoja ne laiką, o šiuo atžvilgiu pinigus, kad komanda per tas visas bausmes dar labiau susilipdytų.
Stengiamės į tas bausmes pažiūrėti teigiamai. Jos nėra tokios, kad vyriausi žaidėjai atsineša po diržą ir lupa (juokiasi.). Ne, tos bausmės tokios, kad rūbinei suteiktų dar daugiau vienybės ir kad visi susibendrautų.
Daug laiko praleidžiame aikštėje, bet rūbinėje, tokioje neoficialioje aplinkoje ar vakarienėse, tie dalykai vyksta visai kitaip. Kai žmonės susibendrauja, manau, tai ir aikštėje tampa lengviau.
– Per tiek kapitonavimo metų, ką dar norėtumėte pridėti „Žalgirio“ rūbinėje?
– Oi, kad net nežinau... Visada galima kažką pridėti, bet dabar mes ištobulinę tą sistemą (juokiasi).
(Pauzė.) Man atrodo, kad dabar viskas yra gerai. Galbūt net kartais per dažnai ant tos lentos yra rašoma – Marius Grigonis pasidarė labai aktyvus tuo klausimu. Anksčiau kai ką dar pro pirštus praleisdavome, bet dabar tie žaidėjai, kurie dažnai ant tos lentos pakliūva, tampa aktyvūs kitų atžvilgiu – seka, kad kitas ten pakliūtų. Manau, kaip tik kartais reikėtų dabar pristabdyti kolegas, kad nebūtų tiek daug...
– Kaip galvojate, ar Marius yra tas žmogus, kuris pretenduoja perimti iš jūsų kapitono raištį?
– Taip, manau, jis yra vienas iš variantų. Bet jis tikrai nėra pagrindinis variantas. Nes yra žaidėjų, kurie žaidžia seniau ir jau daro visus tuos dalykus. Bet Marius tikrai yra stiprus kandidatas ir ką gali žinoti, kaip čia viskas pasisuks.
– Tai favoritas – vicekapitonas (Artūras Milaknis, – aut.)?
– Nėra pas mus vicekapitonų, bet manau, kad taip – Artūras daug metų atidavęs „Žalgiriui“, viską žino, šalia mes dviese sėdime ir viską sprendžiame kartu, todėl jis, manau, būtų puikus. Tęstų tą, gal kažką savo pridėtų. Turi ir jis minčių (juokiasi.).
– Pauliau, kokia yra nauja „Žalgirio“ kompanija su visais naujais žaidėjais?
– Draugiški visi. Ir Pato (Patricio Garino, – aut.) – jis nerungtyniauja, bet kasdien su mumis rūbinėje, yra linksmas vyrukas. Joffrey iš viso yra Leo Westermanno kopija. Nežinau, gal visi prancūzai tokie – linksmas, juokauja, iš kitų mėgsta pajuokauti, nepyksta, kai mes iš jo juokaujame. Atrodo, kad Joffrey yra Leo – tas pats žmogus, tik kitame kūne.
Rubitas savo vietoje – ramus, viskas su juo gerai. Mėgsta padiskutuoti, pašnekėti. Steve'as (Vasturia, – aut.) gal iš pradžių tylesnis buvo, Marekas gal buvo tylesnis, bet dabar sezonas įsibėgėja, daugiau laiko praleidžiame kartu – prisidėjo ir kelionės, tai visi atsipalaiduoja ir pamato, kad mes su visais žmogiškai bendraujame ir nėra jokių problemų, tau 18 metų ar kiek. Visada turi teisę kažką pasakyti. Viskas pas mus gerai.
– Kaip taip anksti užmezgėte kontaktą su Lauvergne'u, nes jis pats prasitarė, kad padėjote jam parašyti lietuvišką tekstą „Žalgirio“ sirgaliams instagrame?
– „Žalgiris“ dar nebuvo pasirašęs sutarties su Joffrey, o aš jau su Leo kontaktavau ir jis pasakė, kad didelė tikimybė, jog jis atvyks žaisti į Kauną. Pasakė, kad jis labai daug sportuoja karantino laikotarpiu. Kad bus pasiruošęs fiziškai, nors prieš tai turėjo traumų. Pasakė, kad linksmas vyrukas ir su juo neturėsim problemų. Taip ir įvyko. Jis puikiai įsiliejo ir dabar puikiai tinka komandai.
– Teko girdėti, kad užimate savotišką Mareko Blaževičiauas mentoriaus vaidmenį. Kaip bandote jam padėti nelengvu laikotarpiu sezono pradžioje ir koks tai jaunuolis?
– Jis turi didelių ambicijų. Be abejo, jis tikėjosi žaisti daugiau, tačiau manau, kad atėjus į stipresnę komandą, visai kitą lygį – pažiūrėkime, kokie jo pozicijoje žaidėjai, natūralu, jog turi laukti šanso. Ką jis ir daro.
Jo charakteris labai geras krepšiniui. Jau pernai čia visi sakydavo, kad tikrai geras charakteris. Mes pernai gal tik iš kitos pusės susipažinome – ne iš tos gerosios (juokiasi.). Bet kai jis yra pas mus rūbinėje, per tris mėnesius tikrai galiu pasakyti, kad toks turi būti sportininko – ne tik krepšininko, charakteris.
Jis užsispyręs. Gal per daug nori ginčytis aikštėje, ką jam dar bandau pasakyti, jog tu per jaunas komentuoti po kiekvieno epizodo su teisėjais ar priešininkais. Bet tai karštas kraujas – jis visų tų dalykų dar išmoks. Tai turbūt iš to didelio noro eiti, žaisti ir kovoti.
– Ar Martinas Schilleris iš jūsų kaip kapitono norėjo kažko kitokio nei anksčiau?
– Nieko nėra neįprasto, ko anksčiau nebūčiau daręs. Tiesiog visada palaiko ryšį, kas kaip jaučiasi, kaip kur važiuosime. Dabar su tais testais, būna, paskambina ir klausia, ar komanda žino, kada reikia pasidaryti testą ir t.t. Žino, kad Garino turėjo operaciją, ir nori, jog visi žaidėjai žinotų, kas vyksta „Žalgiryje“ ir rūbinėje. Visada klausia, ar visi žino, kodėl tai ar tai vyksta. Po rungtynių ateina ir parodo man ar kitiems žaidimo videosantraukas. Nėra nieko naujo, ko nebūčiau daręs, bet jis mėgsta bendrauti. Ne tik su kapitonu, bet ir su visais žaidėjais.
– Kaip kiekvienas kapitonas turi turėti lyderių savybių paketą, taip ir treneris turi būti lyderis. Kokios jo lyderystės savybės labiausiai imponuoja?
– Aš galvoju, kad jis yra tas... Negali sakyti, kad tylusis lyderis. Bet jis savo darbu rodo lyderystę. Jis kasdien ateina pasiruošęs, treniruotėse yra pats užsivedęs.
Jeigu mato, kad vizualiai reikia parodyti kažkokį epizodą, jis pats puola daryti tą pratimą. Galbūt treneriai taip Amerikoje dirba, kad iš pradžių jie parodo pratimus, o po to mes juos darome. Pasiruošime sezonui buvo ir taip, kad prieš trenerius darydavome kai kuriuos pratimus. Man tai buvo naujas dalykas.
Jis rodo lyderystę darbais, o ne žodžiais – kas turbūt geriausia atvykus į naują vietą. Darbais gali užsitarnauti pagarbą ir aistruolių meilę.
– Ar reikėjo kapitonui padėti nepažįstamam treneriui užsitarnauti tą pagarbą ir pasitikėjimą rūbinėje?
– Buvo iš pradžių, be abejo. Prie Šarūno buvome pripratę prie vienų dalykų. Dabar atėjo naujas treneris ir su visai kitokiu požiūriu, kitokiu treniruočių pobūdžiu. Mes buvome pripratę būti rėmuose, o dabar tie rėmai smarkiai laisvesni.
Kai kuriems žaidėjams atrodė, kad galbūt kažkas čia vyksta blogai. Bet kol neprasideda rimtas turnyras, rimtos rungtynės, nepasitikrini, ar ta sistema veikia, ar ne. Bet, manau, su pirmomis rungtynėmis, ypač pergalėmis, visi pamato, kad žmogus yra buvęs NBA, klubas jį išsirinko, jis turi savo sistemą ir ji turi būti gera, jei toks klubas samdo tokį trenerį. Kaip ta sistema veiks ir tiks, priklauso nuo mūsų, kaip mes ją įgyvendinsime.
Ir Šarūnas, ir kiti treneriai tą patį sakydavo: sistema yra tokia ir kitokia nebus – priklauso, kaip mes ją įgyvendinsime. Jei įgyvendinsime ją šimtu procentų arba maksimaliai gerai, tai ji veiks. O jei ja netikite ir jos nedarote, tai ji niekaip neveiks. Nes ne sistema žaidžia aikštėje, o krepšininkai. Reikia ja tikėti ir viskas.
– Ar startas Eurolygoje 4-0 įtikino komandą?
– Nelabai yra tos euforijos po starto 4-0. Mes patys suprantame, koks tai sezonas, kokios čia komandos ir kaip COVID-19 viską keičia. Nenorėčiau, kad tas startas būtų apgaulingas ir visi galvotų, jog „Žalgiris“ visada bus pirmame trejetuke, ketvirtuke ar penketuke. Dar žaidžiame tik pirmą mėnesį. Ta gera pradžia dar net nėra pusė darbo.
Reikia susikaupti, dirbti toliau ir tobulinti. Dar nesame tiek perpratę tos sistemos, kad galėtume skaičiuoti sau vietas. Reikia tikėtis, kad mums leis žaisti, tobulėsime ir nesibaigs pergalės. Žaidimas turi gerėti, nes keturios pergalės yra, bet jei žaidimas negerės, varžovai pradės analizuoti, kitaip žiūrėti, tai bus tik sudėtingiau.
– Ar prieš sezoną teko peržiūrėti Eurolygos rekordų lenteles ir pasiskaičiuoti, kurį dar būtų galima pagerinti?
– Ne, tų rekordų per daug neseku. Vienintelis man toks įdomesnis – atkovoti kamuoliai. Nežinau, visą karjerą man patikdavo dėl jų kovoti, sekdavosi, tai prieš sezoną pasižiūriu, kokioje stadijoje esu. Sezono metu stengiuosi nesekti tokių dalykų, nes turiu tokį prietarą, kad gal po to nesiseks. Bet visų kitų dalykų tikrai nežinau, nebent pati Eurolyga kažkur išmeta internetuose.
– Paskutiniai kontrakto su „Žalgiriu“ metai. Ar galvojate, kad tai ir paskutiniai metai jūsų krepšininko karjeroje?
– Nežinau, sprendimas dar nepriimtas. Be abejo, tie metai ilgai netruks ir greitai jie praeis. Reikės priimti tą sprendimą. Minčių yra visokių, bet, manau, antroje sezono pusėje galbūt turėsiu sprendimą savo viduje. Bet dabar tikrai nieko negaliu pasakyti.
– Artėjant prie karjeros pabaigos, žaidėjai dažnai pradeda apmąstyti, kur galėtų pratęsti savo kelią. Kokių jums kyla minčių?
– Nenorėčiau nutolti nuo krepšinio, nuo „Žalgirio“. Vis tiek, perėjęs visą tą piramidę, daug matęs, daug patyręs, todėl būtų logiška ir smagu, jeigu pavyktų tęsti darbus. Aišku, reikėtų tobulintis, nes tai būtų nauja sritis. Bet manau, kad tam esu pasiruošęs. Džiaugčiausi, jeigu tai pavyktų įgyvendinti.
