Režisierius Rimvydas Čekavičius ir jo kūrybinė komanda ketvirtadienį „Žalgirio“ arenoje filmuos Pauliaus Jankūno pasirodymą prieš Atėnų „Panathinaikos“ lyg jis būtų paskutinis žalgiriečiui per jo 18 sezonų karjerą Eurolygoje.
Paskutinė Eurolygos sezono treniruotė. Pokalbis su treneriu Martinu Schilleriu apie kapitono svarbą „Žalgirio“ komandoje. Vieno „Panathinaikos“ vadovų Fragisko Alverčio prisiminimai apie tą kietakaktį jauniklį, kuris prieš 19 metų debiutavo Eurolygoje 12 taškų pasirodymu Arvydo Sabonio pašonėje. Šiomis dienomis režisieriaus komanda dirbs viršvalandžius.
Geriau ir nesurežisuosi. Savo legendinę Eurolygos odisėją P.Jankūnas 2003-ųjų lapkričio 6-ąją pradėjo būtent prieš Atėnų „Panathinaikos“. Šiemet rungtynėmis su „Panathinaikos“ žalgiriečiai baigia savo pasirodymą 2020-2021 m. Eurolygos sezone.
Daugelis sezono pradžioje neabejojo, kad tas Eurolygos susitikimas balandžio 8-ąją tikrai bus paskutinis ilgamečiui „Žalgirio“ rūbinės šerifui.
Ypač, kai per 8 pirmąsias Eurolygos sezono rungtynes jie matė Paulių lakstantį ant parketo vid. po 12 minučių, pelnantį tik 2,6 taško ir iš viso surinkusį tik 18 naudingumo balų.
Bet lyg būtų išgėręs kokio stebuklingo eliksyro, jis sutramdė vieną Maskvos CSKA galiūnų Tornikę Šengeliją ir nuo 9-ojo turo rinko vid. 4,2 taško (53,3 proc. dvit., 35,5 proc. trit.), 5,1 atkovoto kamuolio bei 8,4 naudingumo balo per susitikimą.
Lyg tyčia, antradienio vakarą Panevėžyje Paulius užcementavo suskilusią „Žalgirio“ baudos aikštelę (su „Lietkabeliu“ dėl traumų ir sveikatos problemų nežaidė Joffrey Lauvergne'as, Augustine'as Rubitas bei Nigelas Hayesas) atvesdamas savo komandą į pergalę 21 taško (9 kam.) ir 35 naudingumo balo pasirodymu su šou elementais.
Todėl jau 9 mėnesius sporto dokumentiką apie Paulių Jankūną brandinantis Rimvydas Čekavičius jau žvalgosi per petį į sandėlius papildomų videojuostų antrajam filmo sezonui.
Atsakymo, ar ketvirtadienį paskutinį kartą Paulių matysime Eurolygoje, neturi nei jis, nei jo dokumentikos herojus.
„Kad ir koks jis šiandien bus prieš kameras, viduje, manau, tikrai išgyvens tą dieną. Nes ji gali būti kitokia“, – šypsosi R.Čekavičius.
Sporto dokumentika apie P.Jankūną – tik vienas iš trijų pastaraisiais metais gimusių projektų R.Čekavičiaus vaizduotėje. Sukaupęs naujų idėjų ir jėgų po filmo „Arvydas Sabonis. 11“, 42-ejų lietuvis ėmėsi sporto dokumentikos ir apie vieną žymiausių Lietuvos krepšinio asmenybių Rimą Kurtinaitį, ir apie tiek Europoje, tiek NBA puikiai žinomą specialistą Davidą Blattą.
15min interviu su R.Čekavičiumi – apie ekranus pasieksiančią juostą apie P.Jankūną, kameras „Žalgirio“ rūbinėje, linksmą D.Blatto atsakymą ir akis pravėrusią patirtį Maskvoje su R.Kurtinaičiu.
Nors jis sako, kad šansai, jog tai paskutinis jo sezonas – 50 prie 50, manau, viduje jis jau turi atsakymą, kokio norėtų labiausiai (šypsosi.).
– Gali būti, kad Paulius Jankūnas ketvirtadienį žaidžia paskutinį savo Eurolygos mačą karjeroje. Kaip prieš šį svarbų momentą dirba Rimvydo Čekavičiaus filmavimo komanda?
– Pradėsime filmuoti nuo rungtynių išvakarių. Važiuojame galbūt į paskutinę treniruotę prieš galbūt paskutines Pauliaus Eurolygos rungtynes. Bandysim pagauti jo paties emociją, bendrą aplinką. Kai pradėjome filmuoti dokumentiką apie Paulių, komandos draugai treniruotėse juokais lazdavodavosi: „The Last Dance“! „The Last Dance“! Dabar, gali būti, tai ir yra „The Last Dance“ – paskutinė treniruotė. Aišku, dar bus LKL. Bet čia bus didelis akcentas.
Važiuosime pasifilmuoti treniruotę, pasikalbėsime su Schilleriu, kaip jis mato Jankūną ir ar dar mato jį kitą sezoną. Dar planuoju interviu su Fragiskos Alverčiu – jis irgi visą savo karjerą buvo žalias. Ir jis žaidė Halėje per pirmąsias Pauliaus Jankūno Eurolygos karjeros rungtynes su „Panathinaikos“. Įdomu, ar kažką atsimena – juk ne kartą žaidė vienas prieš kitą.
Ir žiūrėsime. Kol dar nėra jo atsakymo... Ir pats Paulius nežino, kaip jam pačiam reikės elgtis. Bet įdomu, ką jis kalbės po rungtynių, kokia bus jo emocija. Nes juk galbūt viskas (šypsosi.).
Dauguma Paulių matome išlaikytą, kultūringą, visada rimtą. Bet kai man teko pažinti jį artimiau, tai aš dabar suprantu, kodėl jis tiek metų sėkmingai žaidžia. Tai, koks Paulius yra viešumoje, viduje jis visiškai kitoks. Jis yra kovotojas. Užsispyręs žmogus, kuris turi savo tikslus ir jų siekia.
Jis viską laiko viduje, bet, manau, vien dėl to filmas bus įdomesnis, nes pokalbiuose jis atsiveria labiausiai. Kadangi dažnai tenka jį filmuoti, tai matome jo emocijas. O jos yra stiprios. Jis labai išgyvena pralaimėjimus. Yra viena kategorija žaidėjų ir žmonių, kurie sako tai, ką galvoja ir tuo spinduliuoja. O Paulius viską laiko savyje.
Kad ir koks jis bus rytoj prieš kameras, viduje, manau, tikrai išgyvens tą dieną. Nes ji gali būti kitokia.
– Kas jus labiausiai nustebino kuriant dokumentiką apie Paulių Jankūną?
– Vertybės. Jam vertybė yra šeima. Kai kalba pasisuka apie šeimą, iškart matai, kad net akys kitaip spindi (šypsosi.). Žmogus kalba apie savo šeimą su tokia meile, kad net nežinau, kaip tai apibūdinti... Jam svarbus Kauno „Žalgiris“, Kaunas. Tai yra trys esminiai jo akcentai.
Kalbėjome ir apie tai, kai „Žalgiriui“ buvo sunku, kaip klubas vos nebankrutavo. Ir kaip jis kartu su Pauliumi Motiejūnu vaikščiojo po Kauno įmones. Klausiau, ar jam nebuvo gėda, nesmagu. „Ne, – sako, – čia gi mano „Žalgiris“.“
Man teko kurti dokumentinį filmą apie Sabonį. Tai pamačiau tokią pat didelę meilę „Žalgiriui“. Man dar įstrigo jo tikslo siekimas. Užsispyrimas.
Visko išpasakoti nenoriu, nes viską pamatysite dokumentikoje. Bet buvo vietų, kur jis nustebino savo darbu, užsispyrimu ir tikėjimu, kad jis gali būti toks krepšininkas. Kaip jis kalbėjo – kai buvo jaunas, jis buvo lieknesnis ir tas žaidimas gal nelabai ėjosi. Buvo tam tikri lūžiai, kur jis po to... Užsispyrimas ir tikslo siekimas. Nenoriu mėtytis banaliomis frazėmis, bet „Žalgiris“ ir pergalė jam yra labai daug.
Paėmiau ir paskambinau: Pauliau, sveikas, čia aš – darom apie tave filmą. Vau! Jam, be abejo, buvo netikėta.
– Žinant, koks ramus yra Paulius Jankūnas, ar dokumentikoje pamatysime ką nors tokio, kas šokiruos žiūrovą?
– Šoko nebus. Nes mes Paulių pažįstame iš viešumos. Jis yra pakankamai tvarkingas vyrukas – kultūringas, mandagus, etiškas. Bet būtent tos savybės, kurių jis neparodo – turime unikalius kadrus, kaip „Žalgiris“ pralaimi ir koks jis būna rūbinėje. Turime istorijas ir dar ne viską esame nusifilmavę, bet iš pasakojimų matosi labai ryškus tikslo siekimas. Manau, tai bus ta motyvacija jaunimui, vaikams, kaip reikia eiti savo tikslo link. Ta pati meilė „Žalgiriui“. Taip, esame matę, girdėję ir apie tai skaitę. Bet mano tikslas yra išryškinti tą meilę Kaunui ir „Žalgiriui“.
Nebus taip, kad kažkas šokiruos. Nes Paulius visada buvo ir žaidė Lietuvoje. Bet džiaugiuosi, kad Paulius per pastaruosius metus vis labiau atsiveria. Manau, kad netgi jei jis nuspręstų dar sužaisti vieną sezoną, jis tikrai prisidės prie dar kokybiškesnio turinio sukūrimo.
Tos kameros kartais gąsdina ir nėra taip paprasta prieš jas atsiverti. Bet laikui bėgant įpranti. Kaip ir žaidėjai, kurie lazdavojosi, kad čia kaip „The Last Dance“. Dar kurį laiką jie šiek tiek gėdijosi. Bet dabar turbūt jie mūsų jau net nebepastebi.
– Žinant Pauliaus charakterį, kaip jis sureagavo išgirdęs apie filmo idėją?
– Paulių pažįstu gal 20 metų, kai jis dar buvo moksleivis.
Kai prasidėjo pirmas karantinas ir viskas sustojo, nebegalėjau nieko dirbti ir buvo laiko viską apgalvoti. Netyčia akis užkliuvo už fakto, kad Pauliui liko vieneri kontrakto metai „Žalgiryje“. Paėmiau ir paskambinau: Pauliau, sveikas, čia aš – darom apie tave filmą. Vau! Jam, be abejo, buvo netikėta.
Jis niekada negarsėjo 30 taškų pasirodymais su super dėjimais ar paskutinių sekundžių metimais. Bet jis visada buvo tas, kuris turi vertybes, lojalumą, meilę Kaunui ir „Žalgiriui“. Jis yra kitoks. Aš suprantu, kad visus žavi skandalingos supervaigždės ar paskutinių sekundžių metimai. Bet tos Pauliaus vertybės yra vau.
Sako – palauk, dar reikia pabaigti LKL sezoną, dar nežinau. Kai galiausiai krepšinio sezonas buvo nutrauktas, vėl pasikalbėjau su juo birželį. Jis atsakė, kad dar turi pasitarti su šeima. Paulius pasikalbėjo su šeima, „Žalgirio“ vadovybe ir likus 2-3 dienoms iki pasiruošimo sezonui pradžios paskambino ir pasakė – darom.
Jis taip įvardijo, kad pasikalbėjo su šeima, su „Žalgiriu“ ir, pagalvojo, jog būtų įdomu viską turėti vienoje vietoje (šypsosi.).
Aš jo nespaudžiau – laukiau jo paties apsisprendimo. Grįžtu prie to, kad jam buvo labai svarbi šeimos nuomonė. Manau, ir jam pačiam buvo lengviau, kai gavo šeimos palaikymą.
– Paulius yra paskutinis žmogus, kuris lįs rodytis prieš kameras. Kaip jis reagavo į kameras rūbinėje bei treniruotėse?
– Mano taktika buvo gan keistoka. Per pirmus mūsų pokalbius – rūbinėje ar ant masažo stalo, dar kažkur, aš jo tiesiog bandžiau klausti bet ko. Dalis klausimų buvo kvaili ir atsitiktiniai. Bet bandžiau taip elgtis dėl to, kad nuimčiau nuo jo kameros įtampą. Kad jis nebijotų kalbėti. Gal kartais ir nusikalbėti.
Galvoju, gal šiek tiek buvo lengviau ir todėl, kad Paulių pažinojau jau apie 20 metų.
– Kaip užsimezgė jūsų pažintis?
– Kažkada, gal 1999 metais, dirbau „Žalgiryje“ ir buvau atsakingas už Kauno mokyklų krepšinio lygą – tuometinę mažąją Eurolygą. Ten dalyvavo visos mokyklos. Paulius žaidė už Rasos gimnaziją. Maždaug 20-21 metų vadovavau tai lygai. O Pauliui tuo metu buvo 17-18 metų. Nuo tada jį ir pažinojau.
Po to mūsų keliai susikirsdavo tai „Žalgiryje“, tai rinktinėse. Niekada nebuvome nei draugai, nei ką, bet vis pasilabindavome ir pasikalbėdavome. Tokia pažintis vystėsi visą gyvenimą. Gal todėl jam kažkiek lengviau kalbėti su žmogumi, kurį jis pažįsta ir žino.
Kaip ir kiti lietuvių kūrėjai, turiu svajonę patekti į „Netflix“.
– Ar kuriant dokumentinį filmą apie Paulių Jankūną yra nepatogių temų, kuriomis žalgirietis nenorėtų kalbėti?
– Dar tokio pilno interviu su juo neturiu. Jį dar turėsime. Bet iš to, ką apkalbėjome, tai manau, kad jis neturės tabu. Jis man pasakojo istorijas, kokių niekada nėra pasakojęs ir aš buvau nustebęs. Daugiausiai dėl jo savybės siekti tikslo.
– Tai ir bus pagrindinė Pauliaus Jankūno dokumentikos linija?
– Mano pagrindinė ašis yra vertybės. Ištikimybė ir meilė „Žalgiriui“. Žaidėjai šiais laikais keičia klubus kas dvejus metus. Retas, kuris išbūna ilgiau 3-4 sezonų. Viename klube žaidė tik tokie senosios kartos mohikanai kaip Felipe Reyesas, Fragiskos Alvertis, Juanas Carlosas Navarro. Man čia yra pasididžiavimas buvimo kauniečiu. Ir noriu, kad Kaunas bei „Žalgiris“ galėtų pasididžiuoti savo kapitonu. Noriu eiti per vertybinę pusę.
Tikslo siekimas... Daug kas kažko siekia. Gal ir dar sunkiau, gal po sunkesnių traumų, avarijų ir pan.. Bet man būtent čia yra ištikimybė „Žalgiriui“, vertybės, lojalumas. Čia manau bus akcentai. Manau, kiekvienas kaunietis pažiūrėjęs filmą galės pasidžiaugti Pauliumi.
– Kiek žmonių dirba prie šios dokumentikos?
– Pradėčiau nuo to, kad filmuojamo vaizdo kokybė atitinka aukščiausius reikalavimus. Visas platformas kaip „Netlifx“, „Amazon“. Stengiamės filmuoti taip, kad kas būtų, jeigu būtų. Kaip ir kiti lietuvių kūrėjai, turiu svajonę patekti į „Netflix“. Todėl vienas pirmųjų mano uždavinių buvo filmuoti kokybiška technika.
Pas Paulių nuolat važinėja 3-4 žmonės. Daugiausia – trys. Tiek dėl mobilumo, tiek dėl to, kad mūsų negali būti per daug. Jei mūsų bus per daug, lėktuve ar rūbinėje tikrai maišysimės. Pats stengiuosi nelįsti, kur nereikia. Prie komandos siunčiu tik operatorių ir garsistą.
Iš principo, stengiamės įrašyti kuo daugiau medžiagos. Tos nematomos, kur žaidėjai kalbasi tarpusavyje. Kur yra galimybė, segame Pauliui mikrofoną. Esame turėję rungtynių, kur mikrofonas buvo labai arti jo. Manau, tai yra esminiai akcentai.
Prie interviu būna dar daugiau žmonių – pagrimuojame ir t.t. Bet prie kasdienės dokumentikos veiklos dirba trys žmonės. Aš ir garso bei vaizdo operatoriai.
Stengiamės važinėti į rungtynes dažniau, kad Paulius prie mūsų priprastų. Užsienyje buvome tik trijose išvykose. Bet antroje sezono pusėje supratau, kad o jei jis žais dar ir kitą sezoną, tai gal nėra ko važiuoti? Lietuvoje esame buvę visose Eurolygos rungtynėse. Filmavome ir visus mačus su „Rytu“. Planavau apvažiuoti visas LKL arenas, nes ten galbūt gali būti paskutinis Pauliaus mačas. Artėja paskutinis ratas, tai reikės važiuoti per arenas, kur galbūt jis daugiau nebežais. Gal ne visa medžiaga turi prasmės. Bet mano tikslas visada būti šalia, nes jeigu ką – kad turėtume viską.
Buvo įdomu, kai po KMT finalo ketverto susirgau koronavirusu, vėliau „Žalgiris“ žaidė du mačus išvykoje ir susimąsčiau, kaip seniai juos visus mačiau ir kaip jų pasiilgau! (Šypsosi.) Per tą laiką spėjau su jais susigyventi. Man tai tapo įprasta savaitės dalimi, kad nuolat matau „Žalgirio“ krepšininkus.
– Kokia buvo Pauliaus nuojauta ir nuotaika dėl paskutinio sezono filmavimo pradžioje ir kaip ji keitėsi sezono lūžio metu, kai staiga kapitonas pradėjo žaisti daug ir naudingai?
– Kai rašėmės kontraktą, reikėjo įsirašyti datą, iki kurios planuojame baigtis darbus. Tai į sutartį įsirašėme 2022 metus. Sakau, žiūrėk, Pauliau – tam, kad nebūtų perrašinėjimų, rašykimės metams ilgiau. O kaip bus, taip bus. Nes aš negaliu jam nei įsakyti, nei liepti. Ypač, kai matau jį tokį.
Gal prisidėjo ir tai, kad dėl koronaviruso jis turėjo kelių mėnesių tarpą pailsėti, pasportuoti ir atsigauti. Ir tos pergalės suteikia pasitikėjimo. Nors jis sako, kad šansai, jog tai paskutinis jo sezonas – 50 prie 50, manau, viduje jis jau turi atsakymą, kokio norėtų labiausiai (šypsosi.). Bet ar tai bus paskutinis sezonas, ar ne – aš nežinau. Tik, manau, viduje jis dar nori.
Jo žaidimo kreivė kilo, pasitikėjimas kilo. Nors rūbinėje jis nuo pirmos dienos buvo žmogus numeris vienas. Kas mane nustebino, kad pagarba jam yra didelė. Net sunku ją išreikšti, bet tikrai – įeini ar būni šalia ir tu matai, kaip žaidėjai į jį žiūri. Ir ta jo kreivė, ir tos akys – jos šviesėjo.
– Jeigu Paulius Jankūnas tęsia karjerą ir žaidžia dar vieną sezoną, kaip tai keičia jūsų filmavimo ir dokumentikos planus?
– Labiausiai būtų gaila visos šių metų medžiagos, kurią turime ir kurią esame nusifilmavę. Nes didžiąją dalį turbūt tektų mesti lauk arba dėti į archyvą. Manau, tik tiek.
Su Pauliumi dar nuo pat pradžių aptarėme variantą, kas bus, jei jis nenustos žaisti. Mano tikslas – visą jo istoriją papasakoti per paskutinį jo sezoną. Gal šis sezonas bus perėjimas į tą paskutinį sezoną. Šiemet jis pasiekė Eurolygos rekordų – visus juos esame nusifilmavę. Taip pat per šiuos metus jam gimė dukrelė. Įvyko tikrai daug dalykų.
Jeigu taip nutiks, didžiąją dalį medžiagos dėsime į archyvą ir nuo rugsėjo pradėsime viską iš naujo. Gal šiek tiek kitomis akimis, gal kitu kampu.
– O kiek tai kainuotų jums, kaip dokumentikos kūrėjui?
– Kas mane pažįsta, žino, kad aš esu šiek tiek romantikas (šypsosi.). Aš suprantu, jog tikėtina, kad dokumentika apie Paulių neatneš man daug pinigų ar milijonų. Bet Paulius yra daugiau nei tie paprasti žemiški dalykai. Tai, ką jis padarė „Žalgiryje“, verta velniškos pagarbos. Džiaugiuosi, kad turiu tokią galimybę apie jį kurti dokumentiką.
Ir net nepriklausomai nuo to, jei tai bus nuostolinga ar ką, tai nieko nereiškia. Aš tikiu, kad filmas apie Paulių bus labai aukštoje mano CV vietoje.
Paskambinau Kurtinaičiui ir jis sako: gal nereikia? Prie ko čia aš?
– Koks yra auksinis kadras, apie kurį svajojate kurdamas Pauliaus Jankūno dokumentiką?
– Aš norėčiau, kad būtų toks kadras, koks buvo filme apie Arvydą Sabonį. Norėčiau, kad ir čia būtų į „Žalgirio“ arenos palubes kylantys Jankūno marškinėliai ir plojimai pilnoje arenoje.
Marškinėliai ten tikrai iškils. Ir žmonės jį tikrai mylės. Bet svarbiausia, kad būtų pilna arena. Tad gal ir gerai, jei jis dar pažaistų tuos metus – gal tas veiksmas būtų su žiūrovais (šypsosi.). Bet matau tokį auksinį kadrą – kai visa arena ploja Pauliui.
– O kaip į jūsų idėją reagavo „Žalgiris“?
– Paulius Motiejūnas ir visa komanda šiltai priėmė šią idėją. Tiesiog pasirašėme atskirą kontraktą dėl jų vardo bei logotipo minėjimo. Viską darome profesionaliame lygyje ir čia nėra jokių užkulisinių žaidimų – viskas aiškiai, skaidriai ir oficialiai.
„Žalgiris“ pilnai palaiko šitą ir ten, kur gali, stengiasi padėti. Kažkur patekti problemų nėra. Dėl klubo atstovo spaudai Almanto Kiverio pagalbos, užsienyje visi žino, ko mes čia pas juos atskridome. Visi informuoti, kad vyksta Jankūno dokumentikos filmavimas, visi įspėti ir turime specialius leidimus. Visur, kur tik gali, „Žalgiris“ mums padeda.
– Koks sporto tematikos filmas arba sporto dokumentika jums buvo geriausias?
– Čia viskas aišku! „The Last Dance“.
Ir šis pavyzdys aukštai iškelia kartelę. Visiems sakau, kad mano tikslas sukurti antrą geriausią dokumentiką pasaulyje. „The Last Dance“ neįtikėtinai pakėlė kartelę.
– Artūras Karnišovas peržiūrėjęs „The Last Dance“ epizodą ir įkvėptas emocijų nelaukęs sutarto termino vėlų vakarą paskambino Marcui Eversley ir pranešė samdysiąs jį į „Chicago Bulls“ generalinio vadybininko postą. Ką peržiūrėjęs „The Last Dance“ darė Rimvydas Čekavičius?
– Iš „The Last Dance“ perėmiau ar bandau perimti daug dalykų. „The Last Dance“ įkvėpė mane dėl siužeto linijų. Tai man parodė, kaip reikia jas vesti. Visada pasiimdavau kažko ir iš kitų sporto dokumentikų. Bet „The Last Dance“ man buvo stipriausias kelrodis.
Bet tai Rimas Kurtinaitis motyvavo mane visiems šiems darbams. Kai prieš porą vasarų jis sutiko kurti apie jį dokumentiką, išvykus į Maskvą man atsivėrė akys. Pamačiau, kad mes, lietuviai, esame labai talentingi. Tiesiog šiek tiek esame užsidarę tame mažame Lietuvos burbule ir bijome iš jo išlįsti. Tas pats Tomas Skamaročius savo darbais užsienyje įrodo, ką mes galime padaryti.
Bet būtent darbas su Kurčiu Maskvoje man atvėrė akis. Tada užgimė ir Davido Blatto, ir Pauliaus Jankūno filmo idėja. Tai buvo pati pradžia. Trys dokumentikos apie krepšinio procesą.
– Kodėl nusprendėte atsispirti nuo Rimo Kurtinaičio?
– Po Arvydo Sabonio filmo galvojau, kad niekad nebenorėsiu ko nors kurti. Nes tai kainavo daug energijos, lėšų ir nervų. Manau, filmą apie Sabonį gali padaryti karjeros pabaigoje – kaip vyšnią uždėti ant torto. Bet taip išėjo, kad tai buvo pirmas filmas. Po jo galvojau, kad viskas – ačiū (šypsosi.).
Bet praėjo 3-4 metai ir supratau, kad man tai ir patinka, ir labai įdomu. Natūraliai pradėjau ieškoti herojų, kurie būtų įdomūs. Mintimis perkračiau visą krepšinio bendruomenę ir man pasirodė, kad Kurtis yra nusipelnęs filmo.
Jo karjera įspūdinga. Galbūt jis šiek tiek liko kažkur nuošalyje. Nes buvo ir „Žalgiryje“ beveik antras žmogus po Sabo, ir rinktinėje, o kokia dar trenerio karjera su trimis Europos taurėmis.
Kai jam paskambinau, jis kaip tik buvo trenerių seminare Barselonoje. Paskambinau jam ir jis sako: gal nereikia? Prie ko čia aš?
Bet aš jam išdėsčiau argumentus, kodėl reikia. Ir nei ilgai tarėmės, nei ilgai derėjomės – viskas įvyko gan greitai. Išdėsčiau jam visą mintį, kaip įsivaizduoju, kaip viskas turėtų būti. Ir už kokios savaitės-dviejų jau kartu skridome į Maskvą.
Viskas greitai prasidėjo ir pradėjome filmuoti nuo pirmos „Chimki“ sezono treniruotės. Man buvo įdomu, kaip atrodo ta pradžia ir kaip tai atrodo iš šalies. Buvome kartu su komanda visame pasiruošimo etape – Kroatijoje, Slovėnijoje. Tada prasidėjo VTB sezonas, Eurolyga – ir kartais vis ten nuskrisdavau, pakalbindavome žaidėjus. Bet kovą atėjo covidas ir viską uždarė.
Kovo mėnesį skridome į Maskvą ir turėjome interviu su klubo prezidentu Golubkovu, VTB lygos prezidentu Kuščenka. Bet kai sezonas buvo atšauktas, teko viską stabdyti. O dar gegužę turėjome vykti į Baku, NBA stovyklą, kurioje būtų susirinkę daug garbių žmonių. Buvome sutarę interviu ir su Azerbaidžano prezidentu Alijevu – kai Kurtis dirbo Baku, Alijevas tuo metu buvo vietos Tautinio olimpinio komiteto prezidentas. Kai Azerbaidžano rinktinė laimėjo auksą Islamo olimpiadoje, vieną medalį jie įteikė ir Alijevui. Rimas su juo turi gerą ryšį, todėl buvome su juo sutarę interviu. Bet dėl COVID-19 viską teko nukelti.
– Kokioje stadijoje dabar filmas apie Rimą Kurtinaitį?
– Yra kelios baltos vietos – liko nusifilmuoti kelis mums būtinus interviu Rusijoje ir Azerbaidžane. O daugiau mažiau beveik viskas. Dar Lietuvoje yra likę pora pašnekovų, kurių dar nespėjome pakalbinti. Bet didžioji dauguma pokalbių nufilmuoti.
– Turite suplanavę net tris filmus. Kada kuris filmas planuojamas pasiekti didžiuosius ekranus?
– Dažnu atveju nebūna blogo laiko. Kitais metais Lietuvos krepšinis švęs 100 metų jubiliejų. Tai dabar planuoju Kurtinaičio filmą būtent šitam jubiliejui. Norėjau jį išleisti per Rimo 60 metų jubiliejų. Bet dabar šie dveji metai leidžia perdaryti filmo idėją kitai datai.
Dėl Jankūno – nežinau. Jei jis baigia karjerą, tai yra scenarijus A. Jei ne – scenarijus B.
Kurtis man padėjo kai ką suprasti. Pastaraisiais metais man viduje gimė ambicija įamžinti Lietuvos krepšiniui ir sportui nusipelniusius žmones. Pas mus esi reikalingas tol, kol esi naudingas. Kai tavęs nebereikia, tuoj visi užmiršta. Man tai yra įdomu. Man patinka tos istorijos, man patinka įdomūs žmonės ir matau save šioje srityje.
– O kokie pavyzdžiai ir potyriai padėjo susivokti, kad ir mes, lietuviai, galime sukurti gerą sporto dokumentiką?
– Per paskutinius porą metų peržiūrėjau visą krepšinio ir sporto dokumentiką. Tu matai ir lygini, ką daro ir kaip kuria kiti. Pamačiau, kad mes galbūt kartais kaip mažos šalies žmonės stengiamės padaryti viską tobulai. Kur nebūtinai reikia siekti to tobulumo. Dokumentika gali būti skirtinga. Kartais koks nors išlindęs mikrofonas ar kamera yra įdomiau nei tikras gražus kadras.
Savo dokumentikoje stengiuosi įnešti tikrumo, kad viskas nebūtų sterilu. Kad būtų ta tokia tikra dokumentika – realybės dokumentika. Man norisi tikrumo ir to, ko nemato žmogus. Pasodinti žmogų prieš kamerą yra viena. Taip, jis gražiai atrodo ir viskas tvarkoj. Bet jis nebūna pilnai savimi. Kaip žmogus elgiasi treniruotėje, rūbinėje – ten jis būna savimi. Ir tai man yra įdomu.
Grįšiu prie Blatto idėjos. Man čia buvo paskutinis pasitikėjimo vinis. Dar prieš skambindamas Blattui aš supratau: o kodėl mes esame prastesni? Pažiūrėkit, kaip pas mus dirba operatoriai, montuotojai. Mes tikrai kuriame labai aukšto lygio turinį Lietuvoje. Tiesiog mūsų rinka maža ir mažai kas ją pastebi.
Prieš skambutį Davidui Blattui supratau, kad iš techninės pusės viskas bus gerai. Galbūt galima šiek tiek galvoti dėl scenarijaus, režisūros. Bet aš galvoju, kad Blattas pats iš savęs yra labai įdomus. Ir po pokalbio su juo įsitikinau, kad nereikia nieko bijoti. Reikia tikėti savimi, savo komanda ir viskas bus gerai.
– Kaip reagavo Blattas, kai į jį kreipėsi lietuvis su pasiūlymu kurti apie jį sporto dokumentiką?
– Davido numerį gavau iš Kęstučio Kemzūros. Vos tik graikai jį atleido, paskambinau Blattui praėjus gal savaitei. Galvojau skambinti iš karto. Kęstas buvo jį įspėjęs, kad jam skambinsiu ir dėl ko. Turbūt buvo paminėjęs mano filmą apie Arvydą Sabonį. Parašiau Davidui SMS, ar galiu paskambinti. Paskambinau, sako: „Labas, broli“ (Šypsosi.) Iš karto buvo šiltas priėmimas.
Per savo karjerą jis dirbo su daug lietuvių: Šarūnu Jasikevičiumi, Kęstu Kemzūra, Ramūnu Šiškausku, Robertu Javtoku. Manau, kad jis jaučia simpatiją Lietuvai. Ir taip iš karto – labas, broli... Tas pokalbis buvo pakankamai šiltas ir gražus.
Su juo kalbėjau 3-4 kartus ir gal trečiame pokalbyje paklausiau: Davidai, kaip galvojate, kur linksta jūsų mintis dėl filmo? Jis ir atsakė: žiūrėk – jei su tavimi kalbuosi, savo laiko tuščiai nešvaistyčiau. Todėl jei jau kalbu, tai man jau įdomu.
Jis perdavė visas derybas Blatto grupei – ją Izraelyje atstovauja jo šeima. Dėl tam tikrų detalių vyko derybos, pats skridau į Izraelį su visais pasikalbėti. Turėjome pakankamai ilgą pokalbį, viską aptarėme ir po 8 mėnesių pasirašėme kontraktą. Per tą laiką bandėme suprasti, ko vieni iš kitų norime.
– Kaip nusprendėte įeiti į tarptautinę sporto dokumentikos rinką?
– Viskas įvyko spontaniškai. Kai pasirodė pranešimas, kad Blattas palieka „Olympiakos“ dėl ligos, pagalvojau, kad negali būti idealesnio scenarijaus dokumentikai. Taip, tai yra nelaimė, bėda ir nusivylimas. Labai blogai. Bet dokumentikai ir dramai tai yra pakankamai dėkinga situacija.
Davidas paliko išskirtinę žymę Europos krepšinyje. Vėlgi – niekas nežino, ką jis dar būtų galėjęs pasiekti kaip treneris, jeigu dirbtų dar toliau. Kai tik sužinojau apie jo nelaimę, ta mintis man gimė spontaniškai.
– Tai jau trečio filmo ambicija. Kaip skirstote jiems savo laiką ir kūrybines idėjas?
– Žmona irgi manęs to klausė: negi tau negana? Kodėl?
Bet, sakau, žiūrėk – antro paskutinio Jankūno sezono jau nebebus. Gali viską užsifilmuoti po to, bet aš noriu tokios dokumentikos, kuri yra čia ir dabar. Jankio emocija, pirma paskutinio sezono treniruotė... Atvažiuoja Schilleris – pokalbis su treneriu, žaidėjų atvykimas. Man norėjosi perteikti to meto emociją.
Aišku, viskas taip sukrito. Pagal planą, Kurtinaitį turėjau baigti 2020-ųjų liepą. Buvome taip susidėlioję, kad baigtume kurtį filmą liepą ir pristatytume jį metų pabaigoje jubiliejaus proga.
Jankūną turėjau pradėti filmuoti nuo 2020-ųjų vasaros pabaigos, nes daugiau nebebus antros tokios galimybės. Su Blattu dabar viskas stovi vietoje. Kita vertus, yra tam tikrų pliusų. Kai mes Amerikoje filmuosime interviu Blatto filmui, nuvažiuoti iš Los Andželo į Jutą pas Tanoką Beardą bus paprasčiau, nei pas jį skristi tiesiai iš Lietuvos.
Planuoju suderinti pašnekovus, nes tam tikrose šalyse yra tam tikri pašnekovai. Pavyzdžiui, Marko Popovičius, kuris yra Jankūno buvęs komandos draugas. Marko žaidė ir „Chimki“ klube, kai jie su Kurtinaičiu laimėjo Europos taurę.
Pabandysiu lietuviškai perdengti temas ir pašnekovus. Tai nėra lengva – gan sudėtinga. Atrodo, įsijauti į vieną herojų ir matai dalykus, kaip kas ir ką. Bet nematai kitų – jų problemų, scenarijaus vingių. Bet persijungi prie kito ir, manau, pavyks viską kažkaip suderinti.
