Po treniruotės Mytiščių krepšinio arenoje Rimas Kurtinaitis sėdo į automobilį ir traukė į viešbutį Chimkuose. Eurolygos rungtynes „Chimki“ krepšininkai žaidžia visai kitame Maskvos priemiestyje – Mytiščiuose, kuriuos skiria maždaug pusvalandis kelio automobiliu nuo Chimkų.
Namo 59-erių specialistą veža asmeninis vairuotojas. Tokius turi visi „Chimki“ žaidėjai.
Štai praėjusį sezoną Vilniaus „Ryte“ žaidęs „Chimki“ gynėjas Chrisas Krameris pasakoja, kad ne visada malonu, atrodo, kartais dėl smulkmenų įdarbinti asmeninius vairuotojus pavėžėti juos užkimštomis Maskvos gatvėmis.
Bet, atrodo, Rimo Kurtinaičio vairuotojas, pavadinkime jį Sania, visai neturi problemų. Jis jau 13 metų vežioja „Chimki“ žaidėjus ir trenerius, o R.Kurtinaitį vadina „Dievo jam atsiųsta dovana“. Labai religingas vyras vertina šiltą lietuvio bendravimą ir nuoširdumą.
Sania gali būti šalia R.Kurtinaičio visą dieną. Štai ir per interviu Eurolyga.lt R.Kurtinaitis maloniai pakvietė vairuotoją prisijungti prie vakarienės stalo.
Ilgo interviu metu Sania net užknarkė – vairuotojui buvo ilga diena. Jeigu prireiktų, R.Kurtinaitis galėtų jį kelti iš miego vidury nakties, kad, pavyzdžiui, pavežtų iki parduotuvės. Bet, aišku, R.Kurtinaitis nepiktnaudžiauja Sanios darbo valandomis.
Pats R.Kurtinaitis pastarosiomis dienomis miega trumpai.
Anksčiau treneris ilgai neužmigdavo po pralaimėjimų, bet dabar jau kartais sunkiai užmerkia akis ir po pergalių. Pastarosiomis dienomis guldamas į lovą jis vis mintyse dėlioja kombinacijas rungtynėms su „Barcelona“.
Krepšinis, krepšinis ir dar kartą krepšinis vis sukasi R.Kurtinaičio galvoje. Režimu salė-lėktuvas-treniruotė-rungtynės-videoperžiūra gyvenantis specialistas šypsosi – laisvalaikio nėra, tai nėra ir ką dėlioti.
Laisvesnę akimirką R.Kurtinaitis nusileidžia į apačią pasikaitinti viešbučio pirtelėje. Jis džiaugiasi, kad viešbutyje 24 valandas veikia restoranas. Kai kartais dėl krepšinio diena maišosi su naktimi, R.Kurtinaitis nusileidžia apačion pasistiprinti.
Šalia pirtelės dar yra ir sporto salė. Ten Rimas pakruta kokius tris kartus per savaitę. Nebebėgioja, bet geležį dar pakilnoja.
Prie „Chimki“ krepšinio variklio čempioniškos konstrukcijos programos prisideda dar net keturi R.Kurtinaičio iškviesti inžinieriai iš Lietuvos – trenerio asistentai Aurimas Jasilionis ir Robertas Kuncaitis, skautas jo sūnus Giedrius Kurtinaitis, fizinio rengimo treneris Evaldas Kandratavičius.
Jie bėgte zujo pirmyn atgal iš aikštės į rūbinę treniruotės prieš mačą su „Barcelona“ metu. Laiko pratyboms nėra daug, todėl kiekviena minutė dabar labai brangi.
„Malonu girdėti lietuvišką kalbą“, – šyptelėjo pasisveikinti stabtelėjęs Giedrius Kurtinaitis.
„Priechal... Ai... Atvažiavote į „Žalgirio“ rungtynes su CSKA?“ – mandagiai paklausė Evaldas Kandratavičius Mytiščių arenos koridoriuose, iš įpročio jau norėjęs pradėti pokalbį rusiškai.
„Chimki“ klubas patikėjo R.Kurtinaičio vizija ir leido suburti gausią lietuvišką brigadą.
Patyręs treneris po sunkaus praėjusio sezono atvirai paklausė vadovų: „Norite tik dalyvauti Eurolygoje ar ir laimėti?“
Pats R.Kurtinaitis prisidėjo prie rėmėjų paieškų, važinėdamas pas mecenatus ir atvesdamas į klubą daug stambių verslininkų. Prancūzijos sporto dienraščio „L'Equipe“ teigimu, „Chimki“ biudžetas šį sezoną siekia apie 33 mln. eurų. Daugiau surinko tik trys Eurolygos komandos – „Barcelona“, Madrido „Real“ ir Maskvos CSKA.
Abejoju, ar šiame gyvenime dar norėsiu dirbti su rinktine.
R.Kurtinaitis ir „Chimki“ Eurolygoje startavo istoriniu klubui tempu – 4 pergalėmis per 5 susitikimus. Tik dabar VTB lygos vicečempionai įsuko į trijų pralaimėjimų ruožą ir smuktelėjo į pirmojo Eurolygos aštuntuko rikiuotės uodegą.
Tačiau „Chimki“ pratybose Rusijos žurnalistų daugiau nei CSKA arenoje. Prieš dvikovą su „Barcelona“ trenerio apie pergalingą planą su „Barcelona“ kamantinėjo kokie 5-6 rusai, kai vakarą prieš šalia „Megasport“ parketo CSKA pratybose nebuvo nė vieno.
R.Kurtinaitis traukia žurnalistus kaip magnetas savo pasakojimais. Ištempę ausis jo klauso ir „Chimki“ vadovai, ir žaidėjai, kuriems treneris per žiniasklaidą kartais pasiunčia užkoduotas žinutes. R.Kurtinaitis labai svarbus žmogus Maskvos srities klubo organizacijoje.
Kalbama, kad kai prieš porą metų „Chimki“ nusprendė pakeisti R.Kurtinaitį, po eksperimentų su Duško Ivanovičiumi ir Giorgu Bartzoku Pamaskvės klubo šeimininkai trenkė kumščiu per stalą ir pareiškė: „Viskas – grąžinkit mums Rimą!“
R.Kurtinaitis grįžo ir sukėlė ant kojų „Chimki“ krepšinio gamyklą.
Pats treneris pasakoja apie kuklius „Chimki“ planus pradėti savo žygius Eurolygoje nuo ketvirtfinalio. Bet jis jaučia, kad ši komanda gali būti dar aukštesnio kalibro. Ir jeigu ne Eurolygos finalo ketvertas, tai VTB lygos čempionų titulas gali būti tas realus tikslas, kurio šį sezoną užsidaręs „Chimki“ arenoje siekia pergalingus brėžinius braižantis specialistas.
R.Kurtinaičio galima klausytis ištempus ausis kad ir visą valandą.
Eurolyga.lt – išsamus interviu su R.Kurtinaičiu apie darbą su milijonieriais, psichologinius žaidimus, pasikeitusias disciplinos taisykles, „Žalgirio“ sistemą ir Lietuvos krepšinio peripetijas.
Kviečiame interviu perskaityti arba perklausyti 15min krepšinio podkaste „urBONUSas“.
– Ką tokio pažadėjote „Chimki“ vadovams, kad vasarą leido jums taip apsipirkti? – 15min paklausė R.Kurtinaičio.
– Sėdėjome po sezono ir bandėme suregzti strategiją, ko norime iš šito sezono. Ar susipirkti vidutiniokus ir tik dalyvauti Eurolygoje. Mūsų biudžeto dydis labai priklauso nuo to, ar turime Eurolygą, ar ne. Kai neturime pastovios vietos Eurolygoje, sunku dėliotis pinigus. Būtent apie tai ir kalbėjome, kad Eurolygą turime. Ilgalaikių planų negalime dėliotis, bet šitam sezonui yra du variantai – arba dalyvauti, arba pabandyti laimėti.
Aišku, pabandyti laimėti yra labai brangu. Reikia kitokio lygio žaidėjų. Aš sakiau, kad mane geriau paleisti, jei neįvykdysiu planų, bet planuoti reikia maksimumą.
Dabar apie kažką nekalbame, bet pagrindinis mūsų planas patekti į aštuntuką. Po to bus galima kalbėti toliau.
Bet idėja buvo tokia, kad šiemet turime šį tą nuveikti Eurolygoje. Tam reikalingi pinigai, tam tikri žaidėjai. Aišku, klube buvo visokių nuomonių, bet priėmėme sprendimą ir pradėjome komplektuoti.
– Ar su kiekvienu papildomu įdėtu milijonu vadovų reakcija darosi jautresnė po kiekvieno pralaimėjimo?
– Nepasakyčiau, kad jie konkrečiai reaguoja. Jie žino, kiek kas kainuoja. Jie kantrūs.
Pagavome mustangą ir dabar jį reikia apjodinėti. Mes sukūrėme komandą ir ją reikia apžaisti. Prijaukinti vieną prie kito, žmonės turi suprasti stipriąsias ir silpnąsias puses. Tai neįvyksta per 2–3 mėnesius.
Kitose komandose galbūt matome ir pigesnių žaidėjų, bet jie kartu galbūt žaidžia 5–7 metus ir jų rezultatai aukštesni vien dėl to, kad jie žino, ką veikia.
Subūrėme neblogų žaidėjų komandą, bet susižaidimo dar trūksta. Tas žaidimas gal gerėja su kiekviena diena, bet to, ką įsivaizduoju, ką galime nuveikti, iki to šitai komandai dar toli.
Traumos yra problema. Tų traumų šiemet daug. Sezoną pradėjome be penkių žaidėjų. Lyg ir buvome apsigydę, bet vėl iškrito Aleksejus Švedas – pagrindinis mūsų žaidėjas. Jis grįžo, iškrito Timma. Ir niekaip negalime atgaivinti Mozgovo, iš kurio tikimės tikrai daug. Norint ką nors nuveikti Eurolygoje, turi turėti tokius centrus kaip Milutinovas, Tomičius. Savo ūgiu ir jėga po krepšiu jie galingesni nei 205–208 cm ūgio žaidėjai.
Yra daug niuansų, kurie dar trukdo atsiskleisti iki galo. Bet, tikiuosi, sulauksime tos dienos, kai žaisime visi, suprasime vienas kitą. Tada „Chimki“ galėtų būti reali jėga.
Jeigu reiks, treniruosiu ir kitas komandas. Bet Eurolyga yra ta lyga, kurioje jaučiuosi savas.
– Kiek tiesos yra istorijoje, kad „Chimki“ su jumis gražiai susitarė pabandyti kažką naujo, todėl į jūsų vietą atvedė Duško Ivanovičių, vėliau eksperimentavo su Giorgu Bartzoku, bet vos tik bandymas nepavyko, „Chimki“ savininkai daužė kumščiu ir pareiškė – „Viskas, mums reikia susigrąžinti Kurtinaitį!“?
– Nežinau, gal čia reikėtų kalbėti su vadovais. Bet išsiskyrėme draugiškai, nes ir susibūrėme draugiškai.
Daug prisidėjau prie to, kad suradome šiuos rėmėjus. Važiavau ir pats į sporto komitetą, olimpinį komitetą, pas gubernatorių. Daug dirbome, kol suradome tuos žmones, kurie dabar remia, ir dosniai remia, mūsų klubą.
Vienas tų rėmėjų ieškotojų buvau aš pats. Ir tai Rusijoje vertinama.
Taip, mums nepasisekė – kartu kūrėme komandą, mums ji buvo kaip vaikas. Ir kai vaikui buvo negerai, kažkam reikėjo trauktis. Arba reikėjo keisti kai kuriuos žaidėjus, arba trenerį.
Išsiskirdami ir diskutavome, kad jiems pigiau pakeisti mane nei kai kuriuos krepšininkus, kuriuos buvo galima keisti.
Išsiskyrėme su ta intencija, kad po kai kurio laiko, žiūrint, kaip klubui seksis... Pats pristačiau klubui Ivanovičių. Kad atėjo naujas strategas, bet tikslai lieka tie patys. Turbūt nedaug trenerių tą daro. Paprastai išsiskiria su pykčiais. O paskui kaip einasi, taip einasi.
Skiriasi ir žmonės, šeimos. Tai galima gražiai, galima ir negražiai (juokiasi). Dažniausiai būna negražiai, bet galima išsiskirti ir draugiškai! (šypsosi).
Aš visada duodu pavyzdį, kaip BMW su „General Motors“ susimetė po pusantro milijardo ir norėjo padaryti kažkokią supergalingą automobilių gamyklą. Bet po metų susirinko pinigus atgal ir išsiskyrė. Kažkas jiems nesulipo, bet jie netapo priešais. Neįvyko tai neįvyko.
Taip ir čia. Po dvejų metų vėl sulaukiau skambučio. Nemeluosiu – apsidžiaugiau. Labai norėjau treniruoti Eurolygos komandą. Čia jaučiuosi savimi.
Aišku, jeigu reiks, treniruosiu ir kitas komandas. Bet Eurolyga yra ta lyga, kurioje jaučiuosi savas.
– Ar užbaigus praėjusį Eurolygos sezoną 8 pralaimėjimais iš eilės, buvo sunku įtikinti vadovus ir investuotojus patikėti „Chimki“ projektu?
– Išgelbėti tą sezoną Eurolygoje be Švedo ir Gillo buvo neįmanoma. Klubas tą suprato.
Dabar galiu pasakyti – neteikėme prioriteto Eurolygai. Mums reikėjo gerai pasirodyti VTB, kad per ten patektume į kito sezono Eurolygą.
Vėlgi, ta sistema nėra teisinga, nes mes neturime garantuotos vietos Eurolygoje ir turime aukoti tokio lygio varžybas, kad kitąmet vėl galėtume ten žaisti.
Jeigu turėtume stabilią vietą kaip „Žalgiris“, CSKA, būtume kovoję dėl kiekvienos tos pergalės. Semtumėmės pergalingos patirties, nes sunku žaisti du čempionatus. Nežinau, gal Lietuvoje truputį lengviau, lengvesnės komandos, bet Rusijoje VTB ir Eurolyga daugeliu atveju labai panašios, nes VTB yra penkios komandos, kurios visu pajėgumu galėtų žaisti Eurolygoje.
Užimti 1–2 vietą VTB nėra taip paprasta. Tada mūsų prioritetas buvo VTB. Traumuotų ar pavargusių žaidėjų mes tada net nebeišstatydavome Eurolygoje, kadangi po 2–3 dienų vėl turėjome žaisti svarbius mačus VTB, kad reguliariajame sezone būtume antri, įgytume namų aikštės pranašumą.
To mums padaryti nepavyko, nes antri liko UNIKS. Bet tų metų uždavinį įvykdėme – išėjome į finalą. CSKA mus nukovė, nes žaidė tikrai puikiai. Visai kaip Eurolygos finalo ketverte. Antra vieta mums buvo pasiekimas – išsaugojome vietą Eurolygoje. O tada pradėjome kurti strategiją, ko reikės šitai Eurolygai.
Sukomplektavome komandą. Startavome neblogai, bet vėl pasipylė traumos. Išvykos... Daug niuansų.
Šiuo metu truputį atsitraukėme, bet pagerėjus mūsų tvarkaraščiui, po traumų grįžus žaidėjams, vėl turėtume sprintuoti.
– Kai surenkate 33 milijonų eurų biudžeto komandą, kaip kinta taktikos ir psichologijos svarbos santykis, vadovaujant tokioms žvaigždėms?
– Viena, kai turi vidutinio lygio žaidėjus, kurie besąlygiškai paklūsta. Daugelis jų žino tik tą juodą darbą ir kad žaisti krepšinį yra jų pareiga.
O tokioje komandoje kaip mūsų yra žaidėjų, kurie rungtyniavę pas labai gerus trenerius, NBA. Jie sąlyginai turtingi. Jų sutartys geros. Taip paprastai jų nepaspausi. Gali gal labiau paspausti pradedančius žaidėjus. O šituos turi įtikinti, argumentai. Kažkur turi peržengti per save, nusileisti.
Bet valdymas yra pats svarbiausias dalykas turint tokio lygio komandą. Jeigu surasi bendrą kalbą su žaidėjais, jie už tave kovos, aukosis. O tokioje komandoje to reikia labiausiai.
Kartais nukenčia žaidimo disciplina. Gal neišgauni iki galo to, ką norėtum matyti. Bet jie kompensuoja tą savo meistriškumu ir atsidavimu. Tavimi tiki ir gerbia.
Manau, tokio lygio komandoje tai svarbiausia.
– Sakoma, kad Rusijoje žiemą legionieriams, ypač amerikiečiams, prasideda depresijos metas. Dažnai būtent gruodį ir prasideda JAV žaidėjų rotacija iš klubų į klubus. Kokių vaistų turite tokiems atvejams?
– Vis galvoju, gerai ar blogai būdavo tas kalėdinis langas, kai 2–3 dienoms paleisdavome legionierius namo, ypač amerikiečius, sutikti Kalėdų. Jie tada grįžta su geresne nuotaika, su išvalytomis galvomis ir iš naujo kimba į darbus.
Aišku, daug žaidėjų prisigalvoja visokių velnių, kad kuo ilgiau pabūtų namuose. Čia yra bėda.
Pamenu, prieš kokius 5 metus net reguliavome VTB rungtynes taip, kad po Kalėdų būtų rungtynės ir mums nereiktų tos pertraukos. Kad nereikėtų treneriams su žaidėjais pyktis, kodėl jų nepaleidžiame. Mums geriau turėti juos šalia savęs, kadangi tada reguliuojame jų režimą, mitybą, naktinius pasivaikščiojimus. Klubams taip patogiau.
Šiemet irgi turime rungtynes tiek gruodžio 26 d., tiek sausio 3 d., tai nei patys, nei amerikiečiai nevažiuosime švęsti Kalėdų.
Tikrai būna sunku. Pamenu, turėjome tokį buvusį NBA žaidėją Chrisą Quinną. Jis buvo idealus įžaidėjas. Bet būtent sausio gale, vasarį, jam užėjo depresija. Jo šeima liko Amerikoje, o jis pats pirmą kartą gyvenime išvažiavo iš Amerikos. Jis visai nepažaidė. Mėnesį laiko nebegalėjo pažaisti vien dėl to kažkokio... Visas liūdnas, vaikšto... Paskui jis užbaigė sezoną labai sėkmingai. Laimėjome Europos taurę ir jis buvo vienas pagrindinių mūsų žaidėjų.
Bet mūsų darbe būna ir gerų, ir blogų dienų, todėl nuo nuotaikos rezultatai neturėtų priklausyti. Klubai investuoja daug pinigų, nori pergalių, todėl privalome per save peržengti. Dirbti jei ne su šypsena, tai atidirbti savo darbą kentėdami. Tai profesionalus sportas.
Man patinka dirbti tokioje įtampoje. Sunku. Kartais labai sunku. Nors žmogus niekada neparodai, kaip viskas vyksta. Bet toks darbas ir man to reikia.
– Kai kalbame apie sunkų tvarkaraštį, tai visi kalba apie žaidėjus – kaip jiems sunku žaisti tokiu intensyviu grafiku, kaip jie nespėja atgauti jėgų ir t.t. O kaip pagal tokį grafiką suspėja treneriai? Dažnai sėdite prie krepšinio naktimis?
– Galiu pasakyti, kad dabar turiu labai gerus pagalbininkus – ir Aurimą Jasilionį, ir sūnų Giedrių Kurtinaitį, kurį susigrąžinau iš Kinijos. Robertą Kuncaitį, kuris daugiau padeda treniruočių proceso metu. Evaldas Kandratavičius gerai dirba.
Bet Aurimas su Giedriumi dirba kiekvieną naktį. Prieš kiekvieną mačą peržiūrime po 5 varžovų rungtynes, kad jie negudrautų. Nes vienose rungtynėse priešininkai žaidžia viena sistema, kitose – kita. O iš 4–5 rungtynių gali susidaryti bendrą vaizdą, ką jie dažniausiai naudoja.
O jeigu žaidi dvigubą savaitę, tai žaidi kas antrą dieną. Labai sudėtinga. Mano pagalbininkai niekada nesiskundžia, bet neseniai girdėjau, kad „pagaliau po mėnesio išsimiegojom“. Tada savaitgalį neturėjome VTB rungtynių. Nes taip tai dieną naktį – žiūri, darai, karpai. Kiek galiu, padedu, nes pagal jų medžiagą turiu susidėlioti strategiją.
Sunku, labai sunku. Bet ką – mes pasirinkome tokį darbą. Aišku, lengviau ir paprasčiau žaisti kartą per savaitę, neįsitempus. Bet klausimas, ko žmogui reikia? Kartais, jei negerai sužaidžiam, savo žaidėjų klausiu, kodėl jūs žaidžiate krepšinį? Dėl ko – ar dėl pinigų? Irgi atsakymas. O gal dėl to, kad mylit krepšinį? Geras atsakymas. O gal ir dėl pinigų, ir nes mylit? Tada jau visai geras atsakymas.
Bet turi žinoti, dėl ko. Man patinka dirbti tokioje įtampoje. Sunku. Kartais labai sunku. Nors žmogus niekada neparodai, kaip viskas vyksta. Bet toks darbas ir man to reikia. Skųsti nėra ko – visiems sunku.
– O kaip jūs malšinate įtampą ir emocijas? Kaip dėliojate laisvalaikį?
– Nėra laisvalaikio, tai nėra ir ko dėlioti.
Dar žiūrime ir kitas rungtynes. Įdomu pažiūrėti, kaip žaidžia lietuviškos komandos. Leidžiame laiką su krepšiniu ir daugiau nieko.
To laisvalaikio nėra iš viso. Buvo dabar va, dukra atvažiavusi su anūkais, tai nuvažiavome į kosmoso paviljoną. Tai ir pasivaikščiojom, ir galva prasivalė. Ir tiems anūkams įdomios visos tos raketos. Jiems ten ir paaiškini. Man ir pačiam įdomu, tai jiems išvis!
Bet šiaip tai ką – salė, lėktuvas, treniruotė, rungtynės, video. Laikas bėga greitai. Nespėji – numingi šiek tiek, ir vėl viskas vyksta. Bet ne mes vieni tokie. Visi Eurolygoje turi panašių problemų.
Aš kažkiek nustebęs, bet gal ir nenustebęs, kaip Lietuvos specialistai, kurie prieš savaitę aukštino ir gyrė, dabar taip pat pradėjo menkinti tą patį „Žalgirį“ ir trenerį, kad viskas, baigėsi ta era, sistema ir panašiai.
– Prieš metus interviu kalbėjome, kaip keičiasi krepšininkų karta. Kad žaidėjai dabar psichologiškai jautresni, ne tokie fiziški – kitokie nei anksčiau. O ar bėgant metams keičiasi Rimas Kurtinaitis ir jo filosofija?
– Taip, viskas labai keičiasi. Nes yra krepšinio tendencijos. O viena iš tendencijų tokia, kad su rungtynių gausa viskas eina NBA stiliaus link. Žaidi trejas rungtynes per savaitę, treniruotėms laiko nėra, todėl turi susipirkti gerus žaidėjus. Nes apsimokinti tų prastesnių tiesiog neturi laiko treniruotėms. Kelionės, rungtynės...
Negali prikrauti treniruočių, kaip mėgdavau po 2 ar 2,5 val. Dabar daugiausiai įsipaišom į pusantros valandos, nes žaidi tiek rungtynių, tiek keliauji, kad tokių treniruočių žaidėjai nebeišlaikytų ir prarastų energiją.
Taip, dabar aš daugiau orientuojuosi į žaidėjų tausojimą. Bet gal mums kai kuriais aspektais geriau, nes prisipirkome daug gerų žaidėjų, kurie gali išspręsti kažkokius dalykus individualiai. Bet jei turi mažesnį biudžetą ir tavo žaidėjai gal truputį jaunesni, silpnesni individualiai, turi daugiau dirbti.
Tačiau su visais Eurolygos treneriais kalbame ir skundžiamės – beveik jokio įdirbio. Išeini, paleidi, žiūri, kažkiek reguliuoji. O aš mėgstu, kad viskas pas mane būtų sudėta į stalčiukus, viskas atidirbta. Tam reikia laiko, o to laiko nėra. Paleidi ir bandai taisyti, kas blogai, jau rungtynių ir trumpų treniruočių metu. Kartais pavyksta, o kartais ne. Kartais to žaidimo plano įgyvendinti nepavyksta, nes ne visi žaidėjai viską vienodai įsisavina, yra kitokio lygio, todėl gal tavo aiškinimas per trumpas.
Yra daug problemų, bet pati metodika keičiasi. Treniruotės trumpėja, intensyvėja. Daugiau poilsio. Mes žiūrime nemažai vaizdo įrašų ir daugiau aiškiname. Ką galėtum padaryti treniruodamasis fiziniu būdu, tau tenka išaiškinti teoriniu būdu. Gerai, kai žaidėjai intelektualūs. Bet kai kurie nelabai supranta paaiškinimų. Tada būna sunkiau.
Bėdų nemažai, bet turi keistis. Tie griežto išreikalavimo laikai, kai turi daryti būtent taip, o ne kitaip... Serbų treneriai neleisdavo naudoti telefonų, kompiuterių, prašydavo susikaupti. Autobuse negali žiūrėti į telefoną, o rūbinėje skambinti. Tokios būdavo taisyklės, kad visas dėmesys būtų sportui. Manau, dabar tai nebeįmanoma. Tas technologijų amžius... Neįsivaizduoju, kaip mūsų žaidėjai be telefonų sugebėtų...
Man tik keista, nes kartais nespėjam įeiti į rūbinę po rungtynių, o jau visi sėdi su telefonais rankose. Man teko dabar kalbėti su Madrido „Real“ futbolo klubo direktoriais. Tai pas juos dabar ta pati situacija. Jie turi savo taisykles, kad dvi valandas po rungtynių negalima paimti telefono. Nes procesas jau irgi nebevaldomas. Juk žinome, kokio lygio žaidėjai rungtyniauja Madrido „Real“ futbolo komandoje. Kokie kosminiai tie atlyginimai ir kokie ten žmonės. Bet ten irgi nieko nepaspausi pagal savo taisykles. Turi surasti kažkokį tarpusavio susitarimą, kad ir vieniems, ir kitiems būtų gerai.
Aišku, tai prieš mano, kaip buvusio žaidėjo filosofiją, kai visada stengdavausi būti pirmas treniruotėse ir t.t. Bet niekur nedingsi. Turi eiti pasroviui – prieš srovę nepapūsi. Prisitaikyti. Bet viskas kol kas neblogai dėliojasi.
Autobuse negali žiūrėti į telefoną, o rūbinėje skambinti. Tokios būdavo taisyklės, kad visas dėmesys būtų sportui. Manau, dabar tai nebeįmanoma. Tas technologijų amžius... Neįsivaizduoju, kaip mūsų žaidėjai be telefonų sugebėtų...
– Kokios Rimo Kurtinaičio taisyklės nesikeičia?
– Jaunystėje man treneris yra pasakęs: koks buityje, toks aikštelėje. Tai yra disciplina, be kurios tu tikrai nelaimėsi. Kad ir kokio gero lygio žaidėjas bebūtum, yra komanda. Ir jeigu nedarysiu kažko kaip komanda, tai to bendro komandinio rezultato nepasieksi.
Jeigu tu boksininkas, tai užtrenkei. Jei kažką ne taip padarei, tau užtrenkė – tu jau ligoninėje ir tada aiškiniesi, kas ten įvyko.
Čia taip nėra. Paskui save vedi 12 žaidėjų. Turi vienas į kitą atsižvelgti.
Bet tas reiklumas... Buvau reiklus sau. Buvau reiklus žaidėjams.
Kalbant apie taisykles, pavyzdžiui, noriu, kad į rungtynes visi važiuotų apsirengę vienodai. Mes ten gauname daug tų aprangų ir kartais vienas ateina su mėlyna, kitas su pilka, o trečias su balta. Bet norime visur atrodyti kaip komanda ir rengiamės kaip vienas. Kaip kokiuose pobūviuose rengiamės pagal sutartą aprangos kodą.
Kartais prašau komandos nueiti kartu pavakarieniauti. Aišku, kad viskas būtų saikinga. Visada leidžiu, neatsisakau, kad komandoje būtų chemija ne tik per darbą, bet ir poilsį. Šiuo klausimu mes neblogai tvarkomės.
Yra kažkokios taisyklės, bet jos kur kas švelnesnės... Jau nekalbu apie tuos laikus, kai mes buvome sportininkai. Stovyklos, stovyklos, grįžti vienai dienai namo, šeimą pamatai ir vėl į stovyklą. To jau nebegausi. Treniruočių gausa, kai sportuodavome tris kartus per dieną – 7, 11 ir 18 val., kai jau nebesuvokdavai, rytas ar vakaras, tokių dalykų nebėra.
Jeigu yra galimybė, daugiau treniruojamės. Bet žaidėjams turi viską išaiškinti, kodėl tai darai. Dabar žaidėjai viską nori žinoti: kodėl čia, kodėl ne čia. Kodėl skrendam su čarteriu, kodėl ryte, o kodėl vakare. Su jais turi kalbėti, aiškinti. Ir man pačiam lengviau, kai paaiškinu, ką darome ir kai visi galvojame vienodai.
Nes kai tarp trenerio ir komandos yra tarpas, o treneris galvoja viena ir komanda nežino, ką treneris galvoja, tai be tokio ryšio sudėtinga. Daug dalykų rūbinėje tariamės bendrai. Kartais žaidėjai nori treniruotis ryte, kartais vakare. Man jau vienodai. Nebeturiu tokių principų, kad bus taip ir ne kitaip. Jei jums gerai 9-ą vakare, darom 9-ą. Jeigu 11-ą, darom 11-ą. Aš visada laisvas. Jei reikia, galiu padaryti 5-ą ryte.
Skrendam, kada norim – ar po rungtynių, ar kitą rytą. Kaip jums patogiau, taip sutarkit – man vienodai. Man svarbiausia, kad komanda žaistų gerai. O kad ji taip žaistų, reikia kuo mažiau priešpriešos tarp žaidėjų ir trenerio.
– Ką galvojate apie senąją Kurtinaičio versiją?
– Rezultatai yra geri ir tai nebuvo blogai. Tuo metu tai buvo didelių trenerių strategija. Tas pats Messina, Scariolo... Jau nekalbu apie Ivkovičių, Željko Obradovičių. Jis irgi buvo mano treneris, todėl žinau, kokios buvo tendencijos ir disciplinos. Jeigu reiktų kažką kartoti, nekeisčiau. Nes taip buvo dirbama tuo metu ir tai davė rezultatą.
Mano rezultatai nebuvo blogi. Sakyčiau, buvo geri. Aišku, visada galima geriau, bet ta versija, pagal kurią dirbome tuo metu, buvo teisinga.
– Kalbant apie ryšį su žaidėjais, kaip gynyboje šį sezoną pavyko įdarbinti Aleksejų Švedą?
– Sakyčiau, Švedas dabar ginasi puikiai. Netgi, pasakyčiau labai puikiai.
Jeigu jis anksčiau galvodavo, kad nėra svarbu sužaisti gynyboje, nes puolime jis visada gali atsigriebti su savo taškais, tai jis suprato, kad gynyba taip pat svarbu, kaip puolimas.
Šį sezoną buvo tikrai mažai rungtynių, kai galėčiau prikibti, kad jis nenorėjo gintis. Taip, būna – ir pas geriausius gynėjus būna visokių skylių. Bet tos jo pastangos ir tai, ką daro ir be kamuolio, ir su kamuoliu, save tiek aukojant gynybai komandai, nesu matęs, kad Švedas taip žaistų.
Tai yra gerai ir aš tą akcentuoju – tiek per žiniasklaidą, tiek per susirinkimus. Matyt, tai jam duoda impulsą.
Gal kartais puolime jis dabar turi daugiau problemų, nes labiau pavargsta gynyboje. Tad tai mano užduotis, kaip jį išlaikyti šviežią rungtynių pabaigoms. Bet ta kryptis, kurios laikomės su Švedu, yra labai gera.
Manau, ir jam reikia tos patirties. Kadangi dabar jis daugiau dirba gynyboje, labiau pavargsta, jam dar reikia išmokyti savo kūną prie to nuovargio ir pulti. Tai nėra paprastas procesas, bet jeigu laikysimės šios linijos, manau, su juo bus viskas gerai ir gynyboje, ir puolime.
– Vasarą daug komandų išleido daug pinigų superžvaigždėms. Tarp topinių komandų nėra milžiniško talento skirtumo. Tai koks aspektas dabar laimi Eurolygą?
– Vis tiek yra žaidėjų klasės. Yra tos komandos, kurios išleido daugiau pinigų. Jos neišleido šiaip sau. Aišku, būna ir nepataikai. Sumoki nemažai, bet niekas neįvyksta.
Tačiau „Real“ išliko toks pat, kaip visada. CSKA truputį pasikeitė, bet nemanau, kad jie susilpnėjo. Laikinai, kol apsitrins nauji žaidėjai – neteko daug gerų žaidėjų, plius traumą gavo Clyburnas, jiems dar reikia apsitrinti tarpusavyje. Jie turi neblogų žaidėjų ir jie bus pavojingi pagal savo dvasią ir charakterį.
„Barcelona“ pirmauja rinkoje pagal išleistus pinigus ir ta komanda surinkta neblogai. Nors dabar daug žaidėjų traumuoti, kurie galėtų dar padėti.
Eurolyga, manau, šiemet bus įdomiausia ir nenuspėjamiausia. Labai visas kortas maišo ir tas tvarkaraštis. Jis toks sumaltas.
Kai kuriais atvejais jis gal net neteisingas. Dabar žaidėme 7 rungtynes išvykoje, 4 namie. Tas mūsų rezultatas gal ir nėra toks blogas, bet pastarosios trejos rungtynės buvo išvykoje ir mes jas pralaimėjome. Psichologiškai dabar mes pasmukdyti ir reikia prikelti žaidėjus į pergalingą kelią. O tos emocijos ir pasitikėjimas duoda 2-3 taškus. Nėra taip paprasta. Jei žaistume vieną mačą išvykoje, kitą namie, turėtume tarpą, kai su namų rungtynėmis galėtume įkvėpti deguonies.
Tai sudėtinga, bet tai visų komandų problema. Tvarkaraštis visiems vienodas, tiesiog šiuo aspektu būtų galima padirbėti geriau. Padėti komandų žaidėjams geriau rungtyniauti su geresniu kalendoriumi. Kuo aukštesnė būtų tų rungtynių klasė... Mažiau nuovargio, nes gal namie išspaudi daugiau energijos ir labiau pailsi. Tai ir tos rungtynės gal būtų aukštesnio lygio. Nors ir dabar tos rungtynės neblogos.
Antra įdomi tendencija, kurią dabar visi stebi, tai kas vyksta su „Olympiakos“. Jie nežaidžia nacionaliniame čempionate ir mes žinome, kaip svarbu – klubai, kurie žaidžia Eurolygoje, nenori pralaimėti nacionalinių čempionatų. Bet jeigu VTB yra stipri lyga, ką jau kalbėti apie Ispaniją, kur tos pačios komandos dar žaidžia ir tarpusavyje. Taip žaisti labai sunku. Yra nemažai komandų, kurios gali pailsėti silpnesniuose čempionatuose, persigrupuoti Eurolygai. O „Olympiakos“ dabar turi naują variantą, kur koncentruojasi tik Eurolygai.
Dabar visi klubai ir mes, treneriai, stebime, ar tai yra gerai, ar blogai. Nes prarandi žaidimo ritmą, bet išsaugai energiją. Dabar, kaip matome tas pastarąsias rungtynes, „Olympiakos“ tikrai pavojingas. Bent jau iš to, ką mačiau, jie buvo dvigubai greitesni už Milaną. Jei ta tendencija išliks, manau, atsiras tokių komandų, kurios norės atsisakyti nacionalinių čempionatų ir žaisti tik Eurolygoje.
Jeigu reikės dar specialistų ir reikės iš Lietuvos, nematau problemos juos paimti. Manęs niekas nespaudžia, jų per daug ar per mažai. Man svarbiausia, kad žmonės galėtų dirbti.
– Sunku žaisti ir VTB lygoje. Ar „Chimki“ būstinėje rusena tas jausmas, kad tai tie metai, kai galite nuversti CSKA?
– Mes tą galvojome jau daug metų (juokiasi.). Tik čia kaip tas laimės žiburys – kas lipa jį paliesti, vis virsta akmenimis. Bet kažkas turi ją paliesti.
Vienais metais mums pavyko tą padaryti, kai laimėjome VTB vienintelį kartą istorijoje. Specialistų ir žurnalistų prognozės tokios, kad šiemet „Chimki“ pajėgūs nuversti CSKA. Bet dabar labai sudėtinga apie tai kalbėti.
Pirmiausia, nes CSKA nėra blogesnė komanda – ji tokia pat stipri, gera komanda. Antra, neaišku, kaip tu pasieksi gegužę tą lemiamų atkarpą. Ar bus traumų, ar būsi pervargęs, kiek tų žaidėjų liks. Buvo sezonas, kai užbaigėme su 7 žaidėjais. Monia, kuris pas mane dabar žaidžia trečiu numeriu, tada pusfinalyje su „Lokomotiv“ žaidė penktu.
Dabar kažką prognozuoti sudėtinga, bet komanda turi potencialą. Bet tos dvikovos turėtų būti įdomios kaip anksčiau, kai su CSKA kovodavome finaluose ir nebūdavo aišku, kas nugalės.
– „Chimki“ klube dirba jau penki lietuviai. Ar savininkai jums dar neuždėjo lietuvių limito?
– Žinote, Rusija gan palankiai įvertina visas situacijas. Jie įvertina pasiekimus.
Mes gal kartais bandome nacionalizuoti, o rusai į tai nekreipia dėmesio. Jiems reikalingas rezultatas – ispanas, lietuvis ar latvis, jie to nereguliuoja. Viskas palikta vyr. treneriui, kuris buria komandą ir specialistus, kokius nori. Į tautybes ir spalvą nežiūrime – svarbu rezultatas.
Veto čia nėra. Jeigu reikės dar specialistų ir reikės iš Lietuvos, nematau problemos juos paimti. Manęs niekas nespaudžia, jų per daug ar per mažai. Man svarbiausia, kad žmonės galėtų dirbti.
Ką ir kalbėjau vasarą, man malonu, kad mūsų specialistams galiu duoti šansą. Nes ne kiekvienas gali. Labai džiaugiuosi už Kęstutį Kemzūrą, kuris daugybę metų dirbo šalia Davido Blatto ir dabar gali vadovauti „Olympiakos“ komandai. Išeiti į šituos vandenis nėra taip paprasta. Ne todėl, kad neturim tų specialistų, bet tiesiog to išėjimo lango nėra.
Mūsų agentai dar nėra apsukrūs strateguotojai, kaip serbai ar italai, kurie gal kartais sugeba nevykusį siurblį įpiršti tau į namus. Nors tai irgi jų darbas. Mūsų treneriai sukasi rinkoje iš Panevėžio į Uteną, iš Utenos į Prienus ir t.t.
Džiaugiuosi, kad ir Maksvytis išsivežė dalį lietuvių į Permę. Per Permę gal galima šokti į aukštesnį klubą.
Mes turime plėsti savo geografiją. Puikiai žinome, kaip buvę jugoslavai darydavo anksčiau. Jie atvažiuoja į Italijos klubą, vyr. treneris pasiima su savimi du specialistus. Po sezono tie du specialistai skyla į kitus klubus. Tie atsiveža dar po du jugoslavų krepšininkus. Taip plėtė tą geografiją 50 metų ir dabar daugelis specialistų Europoje yra kone buvusi Jugoslavija.
Mes, lietuviai, to nedarome. Nežinau, kodėl to nedarome. Gal mes vieni kitiems pavydime? Aš nepavydžiu. Daviau šansą tam pačiam fizinio rengimo treneriui Evaldui Kandratavičiui. Aišku, gal „Rytui“ tai netektis, bet gal Lietuvos sportui tai pasiekimas? Yra šansas.
Aišku, mes atėjome ir kažkada išeisime, bet galbūt tie jauni treneriai toliau sieks aukštumų. Ir juos žinos, ir jie žinos, apie ką čia kalba. Manau, čia gerai, kad lietuviška brigada čia dirbame. Kol kas pas mus viskas neblogai. Aišku, galėtų būti geriau, bet nesiskundžiu. Jie man dirba puikiai. Duok Dieve jiems sveikatos.
Šaras yra kažkoks Obradovičiaus patobulintas variantas. Kaip jaunesnės kartos žaidėjas, jis paėmė gerus dalykus iš Obradovičiaus, pridėjo savo supratimą ir tai yra puiki sistema.
– Šią akimirką turime net tris vyr. trenerius Eurolygoje. Kaip išlaikyti tą įtaką Eurolygos krepšinyje?
– Labai gerai, kad Kemzūra pasiėmė Donaldą Kairį. Tai specialistas, kuris dabar neblogai progresuoja.
Apie mane jau kalbėjome. Aišku, Šarūno situacija kita, nes jis Lietuvoje. Bet, galvoju, su „Žalgiriu“ jo gyvenimas nesibaigs. Manau, jis eis į vedančius Europos klubus. Gal net į NBA. Tai būtų dar vienas langas. Jis patriotas iš didžiosios raidės ir prie visų galimybių...
Aišku, čia klausimas, kad lietuvis turi ir kažką žinoti. Negali paimti jo vien už draugą. Nes tai tavo darbas, o jei kažkas nepadės, vienas neaprėpsi. Ir tada tave paleis. Tai nėra tik draugystė – turi turėti kažkokį lygį.
Šarūnas turi gerą komandą. Manau, kažkada jis įšoks į Europą ar pasaulį, išsitemps paskui save kažkiek tų trenerių, kurie gal plėsis. Dabar mes tą turime daryti.
Seniai su Jonu Kazlausku kalbėjome, kaip nors vienam iš mūsų įšokti į Ispanijos lygą ir ten išsitempti tų trenerių. Bet į Ispanijos lygą nelabai pateksi, nes jie nelabai linkę rizikuoti. Jie nenori rizikuoti, nes iš pašalies nežinai vietos lygos žaidėjų stiliaus. O kol susižiūrėsi, gal patirsi daug pralaimėjimų. Ir jie nenori laukti. Todėl jie pasilieka tuos, kurie Ispanijoje žaidė daug metų ir žino tendencijas. Ten patekti sudėtinga.
Bet reikia stengtis. Gal vieną dieną mes dominuosime Europos krepšinyje.
– Kai pernai kalbėjome apie „Žalgirį“, žalgiriečiai irgi turėjo labai sunkią atkarpą. Bet buvote vienas iš nedaugelio, kuris sakė, jog „Žalgirio“ sistema abejoti negalima ir komanda išsikapstys. Kas šiemet jums vėl teikia tokių vilčių?
– Pernai priežastys buvo labai objektyvios. Buvo susižeidę keturi žaidėjai. Jau kai aš netenku vieno žaidėjo, man viskas keičiasi. Netenki Aleksejaus Švedo ir man viskas keičiasi iš pagrindų. „Žalgiris“ pernai vienu metu neteko keturių žaidėjų ir ta atkarpa buvo nesėkminga.
Aš kažkiek nustebęs, bet gal ir nenustebęs, kaip Lietuvos specialistai, kurie prieš savaitę aukštino ir gyrė, dabar taip pat pradėjo menkinti tą patį „Žalgirį“ ir trenerį, kad viskas, baigėsi ta era, sistema ir panašiai. Ta sistema, kurią žaidžia Šarūnas, patikrinta metų metus.
Aš žaidžiau pas Obradovičių ir tai yra kažkoks Obradovičiaus patobulintas variantas. Kaip jaunesnės kartos žaidėjas, jis paėmė gerus dalykus iš Obradovičiaus, pridėjo savo supratimą ir tai yra puiki sistema.
Gal tai sistemai reikalingi žmonės, kurie galėtų ją įgyvendinti. Jeigu Jose Mourinho atvežtume į Kauno „Žalgirio“ futbolo komandą, aš abejoju, kad jis ką nors pasiektų, nes jis neturėtų žaidėjų, kurie galėtų įgyvendinti jo idėjas.
Manau, „Žalgiris“ neturi įžaidėjo. Na, Walkupas puikus žmogus – Šarūnui geriau matyti. Bet, galvoju, gal kažko kitokio... Nors nenoriu (juokiasi)! Šarūnas turi savo problemų, aš – irgi. Bet jam reikia laiko.
Tai ne tas treneris, kuris surenka žaidėjus, juos paleidžia į aikštę ir žiūri, kaip seksis. Jis turi įdirbį, savo stilių ir dirba reikiama linkme. Reikia kantrybės. Pernai, kiek pamenu, sezono pradžioje buvo daug skeptikų, kad „Žalgiriui“ čia jau viskas. Bet iki tų traumų pasipylė pergalės, o galas buvo išvis puikus – kai reikėjo laimėti 6 iš 6, su tokiomis sunkiomis komandomis išvykose, viskas buvo laimėta. Tai buvo fenomenalus rezultatas.
Manau, reikia truputį kantrybės. Gal kokio žaidėjo. Nežinau, kokios „Žalgirio“ finansinės galimybės, bet žinau viena – Šarūnas, visai kaip aš, sezono metu nemėgsta keisti žaidėjų. Juos tada reikia iš naujo apmokyti, įlįsti į galvą. O to laiko treniruotėms nėra – vien rungtynės. Tai labai sunki misija. Todėl gal geriau netgi silpnesnį žaidėją apmokyti ir pabandyti iš jo kažką gauti, nei pirkti kažkokį naują ir jį įtraukti į žaidimą.
Bet Šarūnas yra puikus treneris ir tą jau įrodė. Jis jaunas, bet puikus specialistas. Jis susitvarkys su tais reikalais – čia nėra klausimų. Tik reikia kantrybės ir pozityvumo, kurio pas mus, Lietuvoje, labai trūksta. Pas mus labai puolama viską smerkti.
Rusijoje yra visiškai kitaip. Jeigu laimi ar pralaimi, žiūrovai tolerantiški, jie supranta – traumos, nesėkmės. Būna visokių. O Lietuvoje mes labai jau skubiai viską vertiname.
– Šaras ir „Žalgiris“ turi savo stilių. „Chimki“ šį sezoną net šešis kartus įmetė daugiau nei 100 taškų. Ar toks yra „Chimki“ stilius – laimėti čempionatą puolimu?
– Nepasakysiu kažkokios paslapties – aš nenoriu žaisti grynai gynybinio krepšinio, kai rungtynės baigiasi 58:54. Aš mėgstu tą tarpinį variantą su puolimu ir greitu puolimu. Su eile tokių perėjimų į puolimą iš standartinių situacijų, ko klubai dabar nebenaudoja.
Klubai pereina aikštę, kontroliuoja 15 sekundžių, neturi tokių skubių efektyvių atakų. Pakontroliuoja, per tas 40 minučių susirenka 20 mažiau atakų vien dėl žaidimo stiliaus. Tas rezultatas, pataikai ar ne, sukasi apie 60 taškų. Ar ta gynyba bloga, ar gera, sunku pasakyti, nes viena komanda nepuola 20 sekundžių, o ta kita perėjusi irgi nepuola 20. Baigi rungtynes su 60 taškų ir nežinai – ar čia gerai gyneisi, ar čia gerai puolei.
Mūsų stilius yra kitoks. Mes jam komplektavome komandą. Mūsų stilius mobilus. Neturime superaukštų žaidėjų, bet turime atletiškus žaidėjus, kurie renka kamuolius ir bėga.
Turime superžaidėją – mums reikėjo taikytis prie Švedo. Jeigu tokį žaidėją kaip Švedą įvarytume į lėtą krepšinį, aš abejoju, ar mes kažką iš jo ištrauktume. Mes turime aukso gabaliuką, kuris gali žaisti du prieš du ir padaryti situaciją sau, metikui, centrui. Jis viską skaito, viską daro ir jam pasiruošti labai sunku.
Gal mes naudojame tokį lengvesnį stilių, nes dažniau puolam. Jeigu pasižiūrėtume į tendenciją, visos komandos, kurios žaidė su „Chimki“, susikūrė gal 15-20 atakų daugiau. Nes mes įveliame kitus į tą stilių. Automatiškai kyla ir rezultatas. Jis sukiojasi apie 80-90 taškų, bet ne apie 50-60.
Jeigu prisiminsite, kokį stilių propagavo „Golden State Warriors“, kai pradėjo viską laimėti, tai mes net arti jų nestovime. Tik mes turime per mažai Eurolygos patirties, kad žaistume tokį krepšinį, kaip žaidžia kokios 15 Eurolygos komandų. Mes būtume bloga kopija. Todėl turime kažką pastatyti kitokio.
Mano matymas toks, kad šitas lengvas stilius su greitais puolimais, ekstrasituacijų sprendimais, yra lengvesnis, gražesnis ir, manau, pergalingas. Turėjome gražių pergalių, turėjome situacijų, kai galėjome laimėti, nors nelaimėjome. Visko pasitaiko, bet nemanau, kad mes bandysime nukrypti nuo šito stiliaus.
Esame gerame kelyje su gerais žaidėjais. Mes turime propaguoti tą stilių, šlifuoti. Kai bus geresnis tarpusavio supratimas, viskas turėtų būti neblogai.
– Ar dar sekate savo buvusios komandos – Vilniaus „Ryto“, žaidimą?
– Pažiūriu. Kartais pažiūriu, kažką paskaitau. Būna gerų, būna blogų rungtynių. Dabar lyg ir šiuo metu situacija pagerėjo – gali patekti į kitą Europos taurės etapą. Ir to jiems linkiu.
Šiaip stebiu daug – „Neptūną“, „Lietkabelį“. Kai yra laiko, pasižiūrime lietuvišką krepšinį.
– Kaip vertinate pastaruosius Lietuvos rinktinės trenerio rinkimus ir LKF išrinktą strategą Darių Maskoliūną?
– Manau, šioje situacijoje tai labai geras pasirinkimas. Jis ir dirbęs vyr. treneriu, ir dirba asistentu pas labai gerą trenerį „Žalgiryje“. Manau, pasirinkimas labai geras.
– Jeigu būtų galimybė treniruoti Lietuvos rinktinę tik per čempionatus, į FIBA langus išsiunčiant savo asistentus, ar Rimas Kurtinaitis svarstytų galimybę treniruoti nacionalinę komandą?
– Nesvarstau. Esu pasakęs, kad noriu dirbti klubiniame krepšinyje.
Negalvoju ir nesiblaškau. Nenoriu apsėsti visų kėdžių. Yra jauni perspektyvūs treneriai. Į rinktinę ateina naujoji karta, su kuria reikės rasti kontaktą. Beje, per rinktinę geras kelias išeiti į pasaulinį krepšinį.
Abejoju, ar šiame gyvenime dar norėsiu dirbti su rinktine. Šiuo metu esu laimingas, kad treniruoju Eurolygos komandą. Ir norėčiau kuo ilgiau tą laimę išlaikyti.
