Šaras lyg būtų įlėkęs į Sankt Peterburgo Švento Izaoko katedrą – ketvirtą pagal dydį visame pasaulyje, skambino varpais nuo pirmos rungtynių minutės.
Jis jau po 120 sekundžių ant suolo sodino prasižengusį Edgarą Ulanovą ir pravedė jam asmeninę paskaitą apie „Žalgirio“ žaidimo taisykles. Šaukė ant Luko Lekavičiaus, kuris paliko savo drąsą ir žaidimo skaitymą kažkur Kaune. Susinervinęs šveitė derinių lentą nuo Nigelo Hayeso panosės, kai šiam dar kartą teko perbraižyti sulaužytus priešrungtyninius susitarimus.
Net kai 13-ą minutę žalgiriečiai pabėgo į priekį 36:19, treneris nenurimo.
Ir ne be reikalo. Matęs, kaip jo komanda ištaškė triuškinančią persvarą antradienį su „Chimki“, Šaras norėjo išlaikyti maksimalų koncentracijos lygį. Bet žalgiriečiai pametė galvą dėl puolimo, visai užmiršę savo gynybą ir žaidimo planą.
Varžovai ėmė artintis ir skirtumas greitai tirpo. Iki pertraukos iš tų 17 taškų beliko keturi, kai ketvirtajame kėlinyje svarstyklės pakrypo į šeimininkų pusę. Ir net kai „Žalgiris“ kritinėmis minutėmis vėl buvo priekyje, atrodė, kad pralaimėjimas tarsi nulemtas.
Čia kaip su 12 žymiųjų Sankt Peterburgo tiltų, kurie po vidurnakčio pakyla ir atkerta centrinę miesto dalį, o nusileidžia atgal tik paryčiais.
Taip ir „Žalgiris“ liko atkirstas nuo pergalės.
„Didžiulis nusivylimas. Turėjome 48 valandas pasiruošti. Nežinau... Kur pramiegojau, kur nedasakiau, kur nepadariau... – susimąstė Š.Jasikevičius. – Kažkur nepadariau. Nes daugiau nei pusė komandos neatėjo į rungtynes.
Čia yra Eurolyga. Labai didelis emocinis pakilimas po pergalės antradienį. Ir kažkoks nesuprantamas krepšinis, kai tave apstumdo, dominuoja. Teko išimti mūsų svarbiausią žaidėją po 2–3 atakų, nes jis galbūt nesuprato, kokio fiziškumo rungtynės laukia. Ir nelabai suprato per visas rungtynes.
Pralaimėti galima. Zenitas yra tikrai normali komanda. Autsaideriai, ne autsaideriai – čia galima daug mąstyti. Puikiai treniruojami ir t.t. Bet seniai buvo, kad kai atsisuki į asistentus, ir turi klausti – su kuo žaisti?
Labai sunku vėl matyti tokius veidus ir tokią absoliučią impotenciją. Net nėra ant ko užsikabinti. Dar kas blogiausia, kad tas pranašumas mums apsuko galvas.
Net labai sunku kalbėti, nes esu labai nusivylęs atsinešimu. Pralaimėti galima, bet tavęs negali apstumdyti. Tu negali susakyti, ką darom. Negali susakyti, kad jeigu į mus verčia, galbūt pabauduojam. Tegul eina, sumeta iš po krepšio tie žmonės, kurie meta baudas po 60 procentų. Kad įžaidėjai visi eina į kairę. Kad jų dominuojanti ranka kairė. Kad Ponitka vieną kartą mus padarė, tai gal antrą kartą jau pasistenkim, parodykim, kad pasimokėm kažką?
Šiandien mūsų vaikiškumas išlindo. Reikia pripažinti, kad nusivylimas tikrai didžiulis.“
– Ar galima sakyti, kad pastaruoju metu puikiai puolęs „Žalgiris“ pametė galvas ir pamiršo gynybą bei žaidimo plano susitarimus?
– Šiandien puolėme labai blogai. Mes nesupratome, kad jie lupsis. Kad tai veteranų komanda, kuri lupasi. Tuo fiziškumu jie mus kažkiek nustebino Kaune. Dabar mus nustebino antrą kartą.
Tikrai neturiu problemų prisiimti atsakomybės. Jau daug kartų prisiėmiau. Bet kai kuriais momentais negalima.
Galbūt jiems to užtenka? Sugrįžome į turnyrą... Aš nežinau.
Iš kitos pusės, nėra lengva taip žaisti gerai. Bet negali taip visi išeiti. Reiškia, kažkur kažkas nesudirbo. Jeigu visi blogai žaidžia, yra du faktoriai: arba kažkas nesudirbo rūbinėje ir joje buvo per didelis atsipalaidavimas, arba treneris nesugebėjo įdiegti. Aš kaip treneris stengiausi. Bet nepadariau savo darbo.
– Jau per 15 minučių surinkote net 40 taškų, bet ar matėsi ženklų, kad kažkas ne taip?
– Taip, darėme aibę klaidų. Buvo pasakyta rizikuoti ties įžaidėjais, siųsti juos į kažkurias rankas. Bet kaip įžaidėjai ėjo, taip metė perdavimus iš po krepšio, tai tiek ir metė. Ir nesupranta, kad kai eis įžaidėjas, jis visada mes tą perdavimą Iversonui arba Ayonui.
Jeigu sakai 20 kartų angliškai, lietuviškai – „he will pass the ball, he will pass the ball“ (jis perduos kamuolį, jis perduos kamuolį. – liet.), tu turi suprasti, kad jis pasuos tą kamuolį.
Iš savo pusės tikrai norėjosi nuimti Abromaitį ir Hollinsą, kurie tikrai gerai žaidžia prie Pascualio. Tą nuėmėme. Bet jaučiu didelį nusivylimą. Mačiau tokį komandos elgesį bei nusistatymą, koks buvo prieš 3–4 mėnesius.
Vienas iš sunkiausių pralaimėjimų – tikrai. Nes nepasiekiau žaidėjų kažkur.
– Ketvirto kėlinio pabaigoje ir pratęsimo gale „Žalgirio“ ataka galėjo nulemti rungtynes. Bet abu išpuoliai buvo nerezultatyvūs. Koks buvo planas ir kas nesuveikė?
– Ketvirto kėlinio gale planas buvo atakuoti Willą Thomasą, o mes einame ant tritaškio... Pascualis gale įleido Thomasą ir buvo pasakyta atakuoti jį. Juolab, jie turėjo keturias komandines pražangas.
Pratęsimo pabaigoje per tas 2,8 sekundės labai sunku kažkuo nustebinti. Taip, buvo derinys – dar norėčiau jį peržiūrėti. Man pasirodė, kad pradėjome truputį per anksti bėgti. Bet niekada nekaltinsiu žaidėjo, kad jis turi įmesti per dvi sekundes. Čia yra žiauriai sunku. Jei nori laimėti, yra 45 minutės, per kurias turi laimėti.
Bet jeigu tave apstumdo, apdaužo ir jau antrą kartą šį sezoną, negali treneris prisiimti atsakomybės.
Mes norėjome atakuoti varžovų centrus, kurie yra lėtoki, bet per 45 minutes sugebėjome tik du kartus apeiti Ayoną ir Iversoną iš greičio. Kas neturėtų būti didelis įvykis.
Mūsų įžaidėjai nežaidė daug minučių prieš 48 valandas. Žaidė Ulanovas, žaidė Milaknis, žaidė LeDay. Įžaidėjai nesurado tų galimybių.
Lekavičių išmušė per fiziškumą. Išmušė Kaune, išmušė dabar.
Jaučiu didelį nusivylimą. Tikrai nebijau naudoti pavardžių, bet dabar jau yra antra sezono pusė. Kiekvienas dalykas yra aukso vertės. Negali taip ateiti nusistatęs į rungtynes. Tu negali...
– Ar neatrodė, kad net ir būdami arti pergalės, jūs jos nepasieksite dėl prastos žaidimo kokybės?
– Tikėjau, kad kada nors pradėsime žaisti, pradėsime rodyti agresyvumą, kūrybą, kamuolio judėjimą. Bet kaip sustodavome, taip sustodavome. Buvo vėl nepadaryta daug baudų.
Rungtynėse su „Chimki“ mes išlipome dėl to gero puolimo, nes pataikėme daug tritaškių. O šiandien tos baudos nulėmė rungtynes. Jei pasakyta, kad negali prasileisti Albicy, tegul jis tau meta tolimą metimą, tai ne, mes sustojam ir jį subauduojam.
Jeigu Ayonas ir Iversonas prameta baudas, pataiko tik 60 proc., tai turi jį subauduoti anksčiau – tegul jis eina mesti baudas. Bet ne duoti mesti dvitaškį ir dar dvitaškį su bauda.
Iš susitarimų pusės, pabrėžiu, labai sunku. Jaučiu didelį nusivylimą, tikrai. Didžiulį nusivylimą.
Blogiausia, kad apie 80 proc. komandos negali pasakyti, kad kas nors kažką davė.
– Apie tuos, kurie davė, ką šiandien parodė Jockas Landale'as, sužaidęs karjeros rungtynes?
– Tai buvo vienintelis žmogus, kuris parodė kažkokią kantrybę. Jis praleido pradžioje 2–3 laisvus metimus puolime, kuriuos tikrai galėjo lupti. Bet jei žmogus kantrus, dirba, toliau stengiasi, čia jau neturi nieko bendro su krepšiniu. Tai jau gyvenimo taisyklės – turi kantriai siekti savo tikslo.
Gerai žaidė – fantastiškai žaidė žmogus. Ir išnaudojo pranašumus, ir buvo kantrus, ir pataikė, ir užbaigė. Ir dar pagarbos negavo, nes kiekvieną kartą, kai buvo 50 prie 50 švilpukas, jis ėjo į „Zenit“ pusę.
